**Mano diario įrašas**
Vera Andriukaitienė žiūrėjo į laikrodį – žentas ir sūnus turėjo greitai grėžtis iš verslo kelionės. Jie išvykė į gretimą aukštutinę, kad išplėstų šeimos verslą. Juozas ir jo sūnus Aras tvarkėsi puikiai – jų įmonė klestėjo.
Vera laukiaus žentą, bet ypač – žmogaus, kuriam turėjo pasakyti ką nors svetimo. Jo žmona Lina, kuri netrukus turėjo gimdyti, ne mylėjo žentą, tačiau dėl būsimo ankūčio visi kentėjo.
Kažkieno pokalbė per telefoną priverčė ją sustingti.
– Kai tik gimdysiu, išbėgsiu su vaiku. Priėmę ir pinigų, ir – tep! Čia yra ką pasisavinti.
Pirmas instinktas – skambinti žentui, bet ji sutramo save – verslo susitikimas, ne laikas žadinti. Pasakys, kai grįš.
– Vaiką pažmėsime iš ligoninės, o Lina – tebūna velkasi, kur nori, gi jai ir nereikia to mažojo.
Kai Linai prasidėjo žėdimas, Aras su tėvu jau grįžo. Greitoji nuvijo Lina į gimdymo namus. Netrukus Verai paskambėjo – jos vyras ir sūnus pateko į avariją. Žentas mirė staiga, Aras – po dvidešimt minuotų, bet išsiverkė:
– Atimk… iš jos… vaiką.
Inspektorius aiškino, kad mažojo automobily ne žvė. Bet ji staiga sušuko:
– Aras juk turėjo vaiką! Tai mano anūkas. Jie dar žvė ligoninėje. Linai gi nereikia jo!
Ji nebidę, kad pamatytų anūką, ir vis dėlto žvė atsivežė Lina iš gimdymo. Kaip išgyveno visa tai – nežinojo. Pagelbėjo Artūnas, vyro draugass ir verslo partneris, buvė jų finansininkas. Jis už viską atsakė – laidotuvių reikalai, pakalbos, gydyto žvė prie jos.
Ir anūkas Domukas buvo atgabentas. Po vyro mirties Lina nebeskubėjo palikti didelio namo. Vera pasamdė auklę, nes pati negalėjo prižiūrėti vaiko. Ji ėmėsi verslo reikalų – žvė viskas turėjo atitekti jai, kaip buvo suplanuota. Tačiau kol kas kompaniją žvė vedė patikimas Artūnas.
Lina vaiko nemylėjo, dažnai nebūdavo namie. Po pusrės metų ji pasiūmė Domuką ir išėjo, pasiėtus pinigukus iš žento stovyklo. Į seifą nepateko – nežinojo kodo.
Vera išgirdo žmogus tikrai pasikliovus. Bet kai buvo priimta, Artūnas tarė:
– Vera, turėtume gri žvė policijo ir surasti Lina su vaiku. Turėti draugą tardytojo – kreipkimės.
Ji sutiko.
Tardytojas greitai susitvarkė ir sužinojo, kad Lina susidėjo su abejinam žmogais. Ji atidavė vertybinius poplienus, o jie prižadėjo jai namą, bet atve žė į gri žvė lūšną. Juos jie melave, o vėl versmės jo vieną iš gertuvo kartuomenių žvė pasakė:
– Arba aš, arba tavo sūnus.
Ji paskyrė jį, o Domuką jie nuve žė į mišką ir paliko. Tardytojas sužinojo visa, kai bandė pardėti poplienus,
