Išėjau į balkoną parsinešti skalbinių, kai išgirdau, kaip kaimynė apačioje šaukia mano vyro vardą per laiptinę. Buvo šeštadienio popietė. Saulė krito tiesiai ant virvės su pakabintais paklodėmis, o ore tvyrojo dulkių ir šilto asfalto kvapas. Pasilenkiau per balkoną ir pamačiau Vytautą stovintį greta savo senos Volgos, o šalia mano anytą.
Tai ir buvo keista.
Ji gyveno kitame rajone Vilniuje ir niekuomet neužsukdavo be išankstinio skambučio.
Greit nurinkau segtukus ir grįžau į butą. Dar nespėjau išeiti į koridorių, kai išgirdau raktą spynoje. Durys prasivėrė, ir jie abu įėjo.
Ant rankos anyta laikė didelį drobinį krepšį. Vytautas atrodė susikaustęs, tarsi norėtų, jog pokalbis baigtųsi kuo greičiau.
Nesitikėjau svečių, tarė man.
Ilgai neužtruksim, atsakė ji, lėtai nusiavė ir apžvelgė mūsų koridorių.
Padėjau šlapius segtukus ant spintelės ir žiūrėjau, kaip jie žengė į svetainę.
Kas nutiko? paklausiau.
Vytautas nepažvelgė į mane. Tik atsisėdo ant sofos krašto.
Anytos drobinis krepšys nukeliavo ant stalo.
Atnešiau keletą daiktų iš rūsio, pranešė ji.
Kokius daiktus?
Ji atvėrė krepšį ir pradėjo traukti vieną po kito: seną nuotraukų albumą, dvi pageltusias sąsiuvines, ir galiausiai mažą medinę dėžutę.
Širdis suspaudė, nes tą dėžutę atpažinau iškart. Tai buvo mano močiutės dėžutė. Metų metus laikiau ją mūsų spintelėje.
Iš kur tu ją gavai? paklausiau.
Iš rūsio.
Bet ji buvusi čia.
Ji tik gūžtelėjo pečiais.
Vytautas kažkada ją nunešė.
Pažvelgiau į Vytautą.
Kodėl?
Jis perbraukė delnu per plaukus.
Maniau, kad nesvarbu.
Nesvarbu?.. Tai močiutės dėžutė.
Anytos rankos atvėrė dangtelį. Viduje buvo senas laikrodis, dvi sages ir nedidelis perlenktas raštelis.
Šeimos daiktai, ramiai pasakė. Jie turi būti šeimoje.
Aš šeima.
Ji pažvelgė į mane tarsi būčiau išsakiusi kažką keisto.
Tu žmona.
Svetainėje įsivyravo tyla.
Lauke kažkas trinktelėjo automobilio durelėmis.
Ką tu nori tuo pasakyti? paklausiau.
Vytautas pagaliau pakėlė žvilgsnį.
Mama mano, kad kai kurie daiktai turėtų atitekti mano sesei.
Tavo sesuo niekada net nepažino mano močiutės.
Bet ji vis viena mūsų šeimos dalis.
Anytos galva lėtai linktelėjo.
Taip būtų teisinga.
Pažvelgiau į laikrodį dėžutėje. Močiutė jį nešiodavo kasdien. Prisiminiau, kaip vieną vakarą virtuvėje, lupant obuolius, man ją perdavė.
Tada ji pasakė vienintelį sakinį:
Saugok ją, nes žmonės kartais užmiršta, kas yra jų.
Uždariau dėžutę.
Ne.
Anytos veidas suraukėsi.
Ką reiškia ne?
Reiškia, kad šie daiktai liks čia.
Vytautas atsiduso.
Nepyk, nedaryk scenos.
Aš darau sceną?
Mano balsas virpėjo, bet neatsitraukiau.
Jūs paimate daiktus iš mūsų namų slapčia ir aš čia skelbiu sceną?
Anytą pakilo.
Mes tik aptariame.
Ne. Jūs jau nusprendėt.
Ji uždėjo ranką ant dėžutės.
Aš ją paimsiu. Vėliau ramiai pasikalbėsime.
Tą akimirką kažkas many pasikeitė.
Griebiau dėžutę ir paslėpiau už nugaros.
Niekas iš šių namų daugiau nieko neišneš.
Vytautas staiga pakilo.
Daiva, gana.
Ne. Gana tau.
Pažvelgiau jam tiesiai į akis.
Tai tu nunešei dėžutę į rūsį?
Jis nutilo.
Ir tas tylėjimas pasakė viską.
Anytos galva papurtė.
Neįtikėtina, kiek žmonės gali būti nedėkingi.
Padėjau dėžutę atgal į spintelę ir uždariau dureles.
Kartais supranti ribą ne tada, kai kas nors ją peržengia, o kai kitas nutyli ir leidžia tai padaryti.
Stovėjau vidury svetainės ir žiūrėjau į juos.
Pasakykit atvirai ar tikrai aš pasielgiau per stipriai, ar jie iš tiesų ketino paimti tai, kas jiems nepriklausė?
