Išgelbėjimas

Likęs kelias šimtų kilometrų, kai mašinos priekiniai žibintai iššvietė pakelėje stovėjusią raudoną automobilį su pakeltu kapiu. Šalia stovėjo vyriškis ir energingai mosavo rankomis. Sustoti tuščiame kelyje naktį – didžiausia neapdairumas. Bet dangus priekyje šviesėjo prieš aušrą, o važiuoti liko nedaug. Rolandas sustabdė mašiną ir išlipo. Nespėjo padaryti poros žingsnių, kai smarkus smūgis iš užpakalio trenkė į jo galvą.

Atgavo sąmonę nuo to, kaip kažkieno ranka naršė jo kišenėse. Jis norėjo atsistoti, bet kažkieno sunkus kūnas prispaudė jį prie žemės. Turbūt užpuolikų buvo keli, nes Ronaldo šoną pervėrė batų pirštai. Nuo siaubingo skausmo jis klyktelejo.

Tada iš visų pusių užplūdė smūgiai. Mušė kojomis. Rolandas susisuko ant žemės, prispaudė kelius prie krūtinės, apsaugodamas pilvą, rankomis apkabino galvą. Smūgis į dešinį šoną persmeigė nepakeliamu skausmu, ir Rolandas netekė sąmonės.

Jis atsigavo ir išgirdo, kaip kažkas šniūžtelėjo šalia. Pamaniau, kad tai jis pats dejuoja. Jį daugiau nebeplėšė. Rolandas pajudėjo, ir tuomet drėgnas nosis lietelėjo jo skruostą. Rolandas pusiau atmerkė akis ir pamatė virš savo įsitempusio šuns veidą. Pamėgino atsistoti, bet nuo aštraus skausmo šone užspringo kvapas. “Šonkaulis sulaužytas”, suprato jis. Mintys slinko sunkiai, lyg galva būtų prišvinkusi vatos. Ir vėl šuniukas šniūžtelėjo.

Kai kitą kartą atgavo sąmonę, pajuto, kad jį veža mašina: murmėjo variklis, o kūnas kūpoliojo nuo kelio nelygumų.

“Atsigavo. Miestas jau netoli, pakentėk, berniuk.” Jis išgirdo balsą ir negalėjo nustatyti, ar tai vyro, ar moters.

Rolandas negalėjo atmerkti sunkių vokų. Ir nenorėjo. Užgulė nuovargis, traukdamas jį į gelbėjantį užmarštį. Jis išnyro iš jo nuo posto. Dabar jį kažkur nešė. Jis pusiau atmerkė akis ir tuoj užsimerkė nuo ryškios šviesos, apakinusios jį. Kaktą persmeigė nepakeliamas skausmas.

“Atgavo sąmonę.” Jis išgirdo skambų merginos balsą.

Rolandas vėl pusiau atmerkė akis. Lemputių mirksėjime išsiliejo kažkieno veidas. Galva pasuko ir jam pasidarė bloga. Judėjimas staiga nutrūko. Veidas pasilenkė virš jo ir tapo ryškesnis. Senis su žilais barzdos gabaliukais įdėmiai žiūrėjo į jį.

“Kaip jūs vardu, jaunuoliu? Ar prisimenate, kas su jumis nutiko?” Balsas skambėjo lyg iš tolo.

“Rolandas Kazlauskas. Mane…” Jis vos judėjo sudaužytomis nepaklusniomis lūpomis, bet jo suprato.

“Taip. Jums gerokai pakentėjo.”

“Mašina…” iškvėpė Rolandas. Kiekvieną įkvėpimą į šoną dūrė aštrus peilis.

“Šalia jūsų nebuvo jokios mašinos. Tik šuo. Jis ir išgelbėjo jus. Pailsėkite, o dar geriau pamiegokite,” tarė senis su barzdos gabaliuku, ir Rolandas tuoj paklusniai užmigo.

Kai jis pabudo, galva skaudėjo mažiau, mąstyti tapo lengviau. Šalia girdėjosi prislopinti balsai.

“Jis atsigavo. Labai gerai. Ar girdite mane? Aš komisaras Petrauskas iš policijos. Ar galite kalbėti? Reikia užduoti keletą klausimų.”

Rolandas girdėjo ir net, atrodo, papasakojo, kaip sustojo kelyje, kaip jį mušė, pavadino savo mašinos numerį…

“Ar tai jūsų šuo?”

“Aš neturiu šuns,” nustebęs atsakė Rolandas.

“Bet vairuotojas, kuris iškvietė greitąją, sakė, kad iš miško prieš jį iššoko šuo, tiesiai po mašinos ratais. Tas sustojo, ir šuo atvedė jį tĮžerėlio dugne, kuriame gulėjote. Jei ne šuo, iki šiol būtumėte ten mėtęsi. Gerai. Pasirašykite.”

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

nine − eight =

Išgelbėjimas