Įsileidau ją į savo sunkvežimį iš gailesčio… bet tai, ką močiutė Lilė slėpė po sėdyne, man sustingdė kraują Jau daugelį metų vairuoju fūrą keliuose tarp Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Esu vežęs viską – cementą, medieną, vaisius, automobilių dalis… Bet niekada anksčiau nevežiau „istorijos“, kuri mane taip sukrėstų. Tą dieną pasiėmiau močiutę Lilę. Mačiau ją einančią šalia kelio – visai prie atitvarinės juostos, lėtai, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kankynė. Ji vilkėjo tamsų paltą, sudėvėtus batus ir nešėsi seną lagaminą, surištą virvute. – Sūneli… gal į miestą važiuoji? – tyliai paklausė, su tuo lietuviškos motinos balsu, kurios gyvenimas daugiau kentėtas nei kalbėtas. – Sėsk, močiute. Pavešiu tave. Atsisėdo tiesiai, rankas pasidėjo ant kelių. Laikė rožinį ir žiūrėjo pro langą, lyg su kažkuo atsisveikindama. Po kiek laiko tarė tiesiai: – Išvarė iš namų, vaikeli. Be ašarų. Be šauksmo. Tik nuovargis. Marti pasakiusi: „Čia tau jau ne vieta. Trukdai.“ Krepšius pastatė prie durų. O jos sūnus… jos sūnus… stovėjo šalia. Tylėjo. Neužstojo jos. Įsivaizduoji užauginti vaiką viena? Matoti jam temperatūrą, dalintis duonos kąsniu, eiti pėsčiomis, nes nėra pinigų autobusui… Ir vieną dieną tas, kurį labiausiai mylėjai, žiūri į tave kaip į svetimą. Močiutė Lilė nesiginčijo. Tylėjo, apsivilko paltą, paėmė lagaminą ir išėjo. Važiavome tylėdami. Po kurio laiko padavė man keletą sausų sausainių, įvyniotų į maišelį. – Anūkas juos mėgo… kai dar užsukdavo pas mane, – tyliai tarė. Tuomet supratau – ne keleivį vežu. Vežu motinos skausmą, sunkesnį už bet kokį krovinį. Kai sustojome atsikvėpti, pamačiau po jos sėdyne kelias plastikines tašes. Nerimas nedavė ramybės. – Ką ten vežiesi, močiute? Ji sudvejojo, bet tada atidarė lagaminą. Po sukrautais drabužiais – pinigai. Kaupti metų metus. – Mano santaupos, vaikeli. Pensija, mezgimas, kaimynų pagalba… viskas anūkams. – O sūnus žino? – Ne. Ir nereikia. Be pykčio. Tik liūdesys. – Kodėl neišleidi jų pati sau? – Galvojau, kad senatvę praleisiu kartu su jais. Dabar net anūko neleidžia matyti – jam pasakė, kad „išėjau“. Jos akys prisipildė ašarų. Man taip suspaudė gerklę… Patariau nelaikyti tiek pinigų – Lietuvoje ir dėl mažiau apiplėšia. Nugabenau ją į artimiausią banką. Ne tam, kad pirktų namą. Kad būtų saugi. Įnešusi pinigus, išėjo laukan ir giliai įkvėpė – lyg nusimetusi metų metus slegiantį naštos svorį. – O kur toliau? – paklausiau. – Pas vieną moterį kaime. Sakė, turi kambarį. Tik laikinai… kol atsistosiu ant kojų. Palikau ją ten. Norėjo man atsidėkoti. Atsisakiau. – Jau pakankamai daug atidavei, močiute. – Dabar tiesiog gyvenk. Kartais gyvenimas mums atveda žmonių, kuriuos visi pamiršo… kad primintų – kaip lengva išvaryti mamą ir kaip sunku paskui užmigti pačiam su savimi.

Užsukau į sunkvežimį, nes man pasidarė liūdna bet tai, ką ji slėpė po sėdyne, užšaldė man kraują.

Tą dieną mano reisas kaip ir visi kiti drėgni keliai tarp Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Privežęs visko plytos, karkasai, obuolių maišai, dulkių siurbliai Bet tokios istorijos kaip tąsyk dar nebuvau vežęs.

Už kelių pamačiau eina moteriškė, tikra lietuviška močiutė, prisiglaudus prie kelio užtvaros. Tamsi paltonė, nutrinti bateliai ir lagaminėlis, surištas virve nu, aiškiai ne iš šio amžiaus mados katalogų.

Sūneli į miestą važiuoji? tyliai prašneko, tokiu balsu, kur girdisi visas lietuviškas susikaupimas, prislegtas likimo.
Lipk, močiute, pavešiu.

Atsisėdo, tiesiai, rankos ant kelių. Pirštai suspaudę rožančių, žiūri pro langą kažkur toli, lyg nepaliaujamai atsisveikintų.

Po poros kilometrų pasakė aiškiai, be aplinkkelių:
Išmetė iš namų, vaikeli.

Nė ašaros.
Nė piršto kėlimo.
Viena didelė nuovargio kalba.

Trys žodžiai Išmetė iš namų ir galvoje susisuko jos gyvenimas. Ne nuotykis, o drama paprasta: marti pareiškė Ne vieta tau čia, trukdai. O sūnus, tas pats, kurį ji viena augino stovėjo ir tyli. Ne išdrįso ištarti nei vieno gero žodžio gint.

Įsivaizduoji vaikus augini viena, su šaukštu ant dviejų dalių dalini duoną, savo paltą užsidedi tik naktį, nes nėra pinigų autobusui Ir štai tavo didžiausias džiaugsmas žiūri į tave, kaip į atsitiktinę praeivę.

Močiutė nei bartis bandė, nei dėžėm daiktus tempė. Užsivilko prasegtą paltą, pasiėmė kelionėn nusidėvėjusį lagaminėlį ir atidarė duris.

Tylos karalius keliavo su mumis. Po kiek laiko ji ištiesė man kelias sausas sausainukes, senam maišelyje:
Anūkas šituos mėgo kai dar aplankydavo, sumurmėjo.

Supratau
vežu ne žmogų,
vežu motinos širdį, sunkesnę už visus krovininius padėklus.

Stabtelėjęs degalinėje, pastebėjau po jos sėdyne kažkas judėjo. Nailoniniai maišeliai kaip reikiant prikimšti. Neramumas suspaudė, klausiu:

Močiute, ką ten slepi?
Ji nusišypso, liūdnai, ir praveria lagaminą.

Po tvarkingais drabužiais pinigai. Sutaupyti metų metais.

Čia visas mano gyvenimas, vaikeli, sako. Pensija, virbalai, kaimynių dovanotos kapeikos Viskas anūkams.

O sūnus žino?
Ne. Ir nereikia.

Ne pykčio krislelis. Vien liūdesys.

O kodėl nepraleidai sau bent kažkiek?
Tikėjausi, kad senatvę praleisiu kartu su šeima O dabar net vaiko pamatyt neleido. Pasakė jam, kad išvažiavau.

Akys sublizgo ašaromis,
o man gerklėje dulkės.

Atsargiai priminiau, kad negerai po Lietuvą pinigus tampyt ras kas nušvilps anksčiau nei pamatysi ar pabaigsi varškės sūrį.

Nuvežiau ją į artimiausią banką Alytuje
ne namo pirkti,
o bent jau ramiai gyventi.

Palikusi pinigus saugiai,
močiutė išėjo ir giliai įkvėpė
tarsi nusimetė visą gyvenimo balastą, kurio niekas daugiau ir taip neneštų.

O dabar kur? klausiu.
Pas pažįstamą, Marytę. Sako, turi kambarį. Laikinai kol susitvarkysiu.

Palikau ją ten, mažam namuke, iš kiemo sklindant pyrago kvapui.

Siūlė duoti užmokestį atsisakiau.

Močiute, jau ir taip viskas atiduota.
Dabar svarbiausia pati gyvenk.

Kartais gyvenimas suveda mus su tais, kurių visi pamiršo
kad primintų, kaip lengva išvaryti motiną,
bet kaip sunku paskui pačiam sau atleisti ir ramiai užmigti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

16 + 5 =

Įsileidau ją į savo sunkvežimį iš gailesčio… bet tai, ką močiutė Lilė slėpė po sėdyne, man sustingdė kraują Jau daugelį metų vairuoju fūrą keliuose tarp Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Esu vežęs viską – cementą, medieną, vaisius, automobilių dalis… Bet niekada anksčiau nevežiau „istorijos“, kuri mane taip sukrėstų. Tą dieną pasiėmiau močiutę Lilę. Mačiau ją einančią šalia kelio – visai prie atitvarinės juostos, lėtai, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kankynė. Ji vilkėjo tamsų paltą, sudėvėtus batus ir nešėsi seną lagaminą, surištą virvute. – Sūneli… gal į miestą važiuoji? – tyliai paklausė, su tuo lietuviškos motinos balsu, kurios gyvenimas daugiau kentėtas nei kalbėtas. – Sėsk, močiute. Pavešiu tave. Atsisėdo tiesiai, rankas pasidėjo ant kelių. Laikė rožinį ir žiūrėjo pro langą, lyg su kažkuo atsisveikindama. Po kiek laiko tarė tiesiai: – Išvarė iš namų, vaikeli. Be ašarų. Be šauksmo. Tik nuovargis. Marti pasakiusi: „Čia tau jau ne vieta. Trukdai.“ Krepšius pastatė prie durų. O jos sūnus… jos sūnus… stovėjo šalia. Tylėjo. Neužstojo jos. Įsivaizduoji užauginti vaiką viena? Matoti jam temperatūrą, dalintis duonos kąsniu, eiti pėsčiomis, nes nėra pinigų autobusui… Ir vieną dieną tas, kurį labiausiai mylėjai, žiūri į tave kaip į svetimą. Močiutė Lilė nesiginčijo. Tylėjo, apsivilko paltą, paėmė lagaminą ir išėjo. Važiavome tylėdami. Po kurio laiko padavė man keletą sausų sausainių, įvyniotų į maišelį. – Anūkas juos mėgo… kai dar užsukdavo pas mane, – tyliai tarė. Tuomet supratau – ne keleivį vežu. Vežu motinos skausmą, sunkesnį už bet kokį krovinį. Kai sustojome atsikvėpti, pamačiau po jos sėdyne kelias plastikines tašes. Nerimas nedavė ramybės. – Ką ten vežiesi, močiute? Ji sudvejojo, bet tada atidarė lagaminą. Po sukrautais drabužiais – pinigai. Kaupti metų metus. – Mano santaupos, vaikeli. Pensija, mezgimas, kaimynų pagalba… viskas anūkams. – O sūnus žino? – Ne. Ir nereikia. Be pykčio. Tik liūdesys. – Kodėl neišleidi jų pati sau? – Galvojau, kad senatvę praleisiu kartu su jais. Dabar net anūko neleidžia matyti – jam pasakė, kad „išėjau“. Jos akys prisipildė ašarų. Man taip suspaudė gerklę… Patariau nelaikyti tiek pinigų – Lietuvoje ir dėl mažiau apiplėšia. Nugabenau ją į artimiausią banką. Ne tam, kad pirktų namą. Kad būtų saugi. Įnešusi pinigus, išėjo laukan ir giliai įkvėpė – lyg nusimetusi metų metus slegiantį naštos svorį. – O kur toliau? – paklausiau. – Pas vieną moterį kaime. Sakė, turi kambarį. Tik laikinai… kol atsistosiu ant kojų. Palikau ją ten. Norėjo man atsidėkoti. Atsisakiau. – Jau pakankamai daug atidavei, močiute. – Dabar tiesiog gyvenk. Kartais gyvenimas mums atveda žmonių, kuriuos visi pamiršo… kad primintų – kaip lengva išvaryti mamą ir kaip sunku paskui užmigti pačiam su savimi.