Išvykau į kitą šalį, kad po trijų mėnesių susitikčiau su buvusiu sužadėtiniu, kuris mane paliko. Skamba beprotiškai, žinau. Bet tada vadovavausi ne protu, o širdimi: lagamine slėpiau žiedą, telefone – mūsų nuotraukas ir kvailą viltį, kad gyvai pamatęs mane jis gailėsis sprendimo. Žinojau, kur jis dirba – gydytojas miesto ligoninėje. Atvykau viena, su nedideliu lagaminu ir skrandžiu, įsitempusiu nuo nervų. Sėdėjau vestibiulyje ir apsimečiau, kad laukiu pasiteirauti apie pacientą. Kai pamačiau jį koridoriuje – viskas sustojo. Tas pats baltas chalatas, varginanti skuba. Priėjau ir pasakiau, kad mums reikia pasikalbėti. Jis nustebo, bet išėjome koridoriumi. Bandžiau kalbėti tvirtai: atvykau, nes nenoriu, kad viskas taip baigtųsi, vis dar jį myliu, noriu gelbėti mūsų santykius. Jis nesudvejojo: jau apsisprendė, dabar dirba, o man reikia judėti toliau. Nebuvo grubus, bet buvo šaltas… labai šaltas. Suėmiau save, kad neverkčiau jam prieš akis. Grąžinau žiedą ir greitai atsisveikinau. Prie ligoninės ant betoninės suoliuko pro ašaras verkiau kaip niekada. Verkiau dėl kelionės, iliuzijų, atstūmimo ir nevilties. Nepastebėjau, kad ant tolimesnio suoliuko sėdėjo kitas gydytojas, pertraukėlėje. Klausėsi mano verksmo. Kai pagaliau aprimau, jis priejo ir paklausė, ar man viskas gerai, siūlė pagalbą. Vos persakiau: „Ne… man antrą kartą sudaužė širdį tas pats žmogus.“ Jis pasiūlė prisėsti, kalbėjomės labai žmogiškai, be flirtų, tiesiog paprastai. Siūlė vandens, domėjosi, ar turiu kam pasiskambinti, ar esu viena mieste. Papasakojau viską – atvykau dėl buvusio sužadėtinio, planavom vestuves, bet po išsiskyrimo niekaip negaliu susitaikyti. Jis nesmerkė, tik klausėsi. Sakė: „Niekada neprašyk meilės, verta tikėti, kad išgyvensi šią dieną – bet neleisk, kad ji užstrigtų tavo gyvenime.“ To vakaro pokalbis pratęstas žinutėmis. Pripažinau, kad nenoriu šioje šalyje ilgai likti, net bilieto atgal neturiu – važiavau su viltimi susitaikyti. Jis pasiūlė: „Pasilik kelias dienas. Išeik su manimi ir draugais, kad nebūtum viena viešbutyje ir neverktum.“ Sutikau. Pradėjom kartu valgyti, vaikščioti po miestą, pažinau jo kolegas – jokio flirto, tik pokalbiai ir nedrąsūs šypsniai, šiek tiek užglaistantys skausmą. Grįžau į Lietuvą po savaitės – maniau, viskas tuo baigsis. Bet bendravome kasdien pusę metų: ilgomis žinutėmis, vakarais telefonu, balsinėmis žinutėmis… Nepastebėjom, kaip pradėjom rūpintis vienas kitu ir prisirišom. Vieną dieną, be įspėjimo, jis atvyko į mano miestą. Parašė: „Esu čia, noriu tave pamatyti.“ Laukė oro uoste su lagaminu. Apkabino ir tiesiai pasakė: „Aš įsimylėjau. Nenoriu kalbėtis tik per ekraną. Atvykau, kad pažvelgčiau tau į akis ir pamatyčiau, ar ir tu jauti tą patį.“ Verkiau, bet ne iš liūdesio – iš baimės, nuostabos, jaudulio… visko vienu metu. Atsakiau „taip“: ir aš įsimylėjau, net to nesuvokdama. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai. Šiandien sukanka treji metai, kaip esame kartu. Esame susižadėję, vestuvės įvyko rugpjūtį, jau daliname kvietimus. Kartais pagalvoju: jei nebūčiau išvykusi į kitą šalį ieškoti žmogaus, kuris mane atstūmė – niekada nebūčiau sutikusi vyro, kuris šiandien yra mano vyras. Ir nors viskas prasidėjo su širdį draskančiu verksmu ant ligoninės suoliuko, tai pavirto į netikėčiausios meilės istoriją mano gyvenime.

Keliavau į kitą šalį tiksliau, į Latviją, nes kažkaip lietuvių širdys dažnai ten važiuoja šlubuoti aplankyti buvusį sužadėtinį, praėjus trims mėnesiams po jo žymiojo išsiskyrimo. Taip, skamba kaip eilinė Vilniaus Lukiškių drama: lagaminas pusiau tuščias, rankinukas pilnas sentimentų, praeities nuotraukos telefone ir kvaila viltis širdyje, kad gal, jei jis pamatys mane gyvai, suminkštės kaip šakotis per Kūčias.

Žinojau, kur dirba gydytoju Rygos Respublikinėje ligoninėje. Atvykau viena, nervai į mazgą susivynioję, o lagaminas toks mažas, jog tiktų tik kelionei į Klaipėdą. Tykojau vestibiulyje, apsimetusi, kad ieškau kokio pacientų sąrašo ar pasiklydusios tetos iš Panevėžio. Kai pagaliau išvydau jį bėgantį koridoriumi su balta chalatu, atrodė, kad oras iš plaučių dingsta kaip lietuviškas euras po euro įvedimo. Tas pats žmogus, toks pat pavargęs žvilgsnis, lyg kiekvieną dieną gydytų visą Latvijos tautos melancholiją.

Priėjau, gan drąsiai pasakiau, jog reikia pasikalbėti. Jo akys tapo tokios didelės, kad galėjai ten matyti visus Rygos bažnyčios kupolus. Pajudėjome koridoriumi. Stengiausi skambėti tvirtai: aiškiai išdėsčiau, kad atvažiavau, nes nenoriu, kad mūsų istorija baigtųsi taip, kad vis dar jį myliu ir pasiūliau galimybę išgelbėti tai, kas buvo.

Ir ką jūs manot žmogus net sekundės nesuabejojo. Pasakė, jog sprendimą jau priėmė, kad dabar visas dėmesys tik darbui ir kad man vertėtų susirasti naują gyvenimą. Nė tonas nepasikeitė, bet šalčio lyg būtų vasario vidurys Šilutėje.

Suspaudžiau dantis, nenorėdama verkšlenti prieš jį. Kiek pašalinusi lagaminą iš širdies, ištraukiau dar nuo sužadėtuvių portmonėlyje užsilikusį žiedą ir grąžinau jam, o pati sparčiai atsisveikinau. Išėjusi laukan, prisėdau ant betono suolelio prie ligoninės įėjimo ir… tiesiog pratrūkau. Verkiau taip, lyg prie Katedros aikštės karšto šokolado kaina būtų pakilusi dvigubai. Verkiau dėl kelionės, dėl vilties, dėl atstūmimo, dėl tos meilės, kuri liko neatsakyta.

To nesuvokiau ant greta esančio suoliuko sėdėjo kitas gydytojas, matyt, iš Rygos, kaip ir jis. Pamatė mane šniurkščiančią. Po kelių minučių priėjo pagarbiai, švelniai ir sako:

Atleisk, kad trukdau… Jeigu ką nors reikia, tai čia esu. Viskas gerai?

Nuleidusi galvą sugebėjau tik išlementi:

Nelabai… Antrąkart tą patį žmogų leidausi, kad širdį sulaužytų…

Jis žiūrėjo manęs be jokių moralų, tik su tikra užuojauta. Paklausė, ar gali prisėsti šalia. Prisėdo. Pokalbis buvo neįprastas, švelniai keistas, bet labai žmogiškas. Pasiūlė vandens, klausinėjo, ar yra kas nors Rygoje, ar viena likau. Ir aš jam viską išdėsčiau atvažiavau vien tam, kad pamatyčiau, kad jis buvęs mano sužadėtinis, kad svajojome apie vestuves, kad paliko mane prieš tris mėnesius, o aš vis stengiuosi nepriimti realybės.

Jis manęs neteisė. Tik klausėsi. Kalbėjo ramiai. Sakė: Nereikia prašyti meilės ją reikia gauti dovanų. Diena gali būti tragiška, bet nereikia joje ir likti amžinai. Kalbėjo ne flirtuodamas, o tiesiog kaip žmogus, kuris tikrai nori padėti kitai lietuvei, kuri verkia prie ligoninės, lyg būtų praradusi brangiausią linų atskiedimą.

Taip ir pradėjome bendrauti… vėliau rašyti žinutes. Jam pasakiau, kad nenoriu čia ilgai užsibūti, kad noriu grįžti į Vilnių kuo greičiau. Jis paklausė, kada mano lėktuvas. O aš prisipažinau: bilieto neturiu, nes atvykau su durna viltimi susitaikyti.

Pasilik dar kelias dienas. Eik su manimi, susipažink su mano draugais. Bent jau ne tuščiai viesbutyje užsidaryk ir neverk, pasiūlė jis.

Sutikau. Pradėjom eiti valgymo turais po Rygą, klaidžioti gatvėse, susipažinau su jo ligoninės kolegomis. Buvo visiškas režimas sulaužyta širdis. Visiškai be jokių flirtų ar bučinių, tik ilgi pokalbiai, šypsenos ir menki bandymai pamiršti skausmą.

Po savaitės grįžau į Vilnių. Galvojau va, baigėsi, epizodas kaip seriale Moterys meluoja geriau. Bet toli gražu! Pradėjome kalbėtis kasdien žinutės, balsiniai, ilgaišoriniai pokalbiai apie dienos smulkmenas. Prabėgo pusmetis priklausomybė vis stiprėjo. Ir vieną dieną, be jokio įspėjimo, jis man parašė:

Esu Vilniuje. Noriu tave pamatyti.

Laukė prie oro uosto su savo lagaminu kaip tikras keliautojas. Atėjau susivėlusi, jį pamačiusi nieko nesupratau. Priglaudė mane ir pasakė tiesiai:

Myliu tave. Nenoriu kalbėtis tik per telefoną. Atvykau pasižiūrėti tau į akis ir pamatyti, ar ir tu taip jautiesi.

Ir aš pratrūkau. Bet dabar verkiau ne iš liūdesio. Iš baimės, džiaugsmo, netikėtumo viskas vienu metu. Pasakiau taip kad ir aš jį įsimylėjau, net pati to nesuvokdama. Ir, šiaip ar taip, nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai.

Šiandien jau treji metai kartu. Sužadėtiniai. Susituokėme rugpjūtį, šiemet pradedam dalinti kvietimus draugams ir giminėms. Kartais pagalvoju jei nebūčiau važiavusi į Latviją ieškoti buvusio sužadėtinio, tikriausiai niekada nesutikčiau to vyro, kuris dabar mano vyras.

Ir nors viskas prasidėjo su ašaromis ant ligoninės suoliuko, baigėsi neįtikėtina meilės istorija, kurią dabar pasakoju draugėms per juoką su Olandų gatvės arbata lietuviškai, su ironija ir lašeliu vilties.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × three =

Išvykau į kitą šalį, kad po trijų mėnesių susitikčiau su buvusiu sužadėtiniu, kuris mane paliko. Skamba beprotiškai, žinau. Bet tada vadovavausi ne protu, o širdimi: lagamine slėpiau žiedą, telefone – mūsų nuotraukas ir kvailą viltį, kad gyvai pamatęs mane jis gailėsis sprendimo. Žinojau, kur jis dirba – gydytojas miesto ligoninėje. Atvykau viena, su nedideliu lagaminu ir skrandžiu, įsitempusiu nuo nervų. Sėdėjau vestibiulyje ir apsimečiau, kad laukiu pasiteirauti apie pacientą. Kai pamačiau jį koridoriuje – viskas sustojo. Tas pats baltas chalatas, varginanti skuba. Priėjau ir pasakiau, kad mums reikia pasikalbėti. Jis nustebo, bet išėjome koridoriumi. Bandžiau kalbėti tvirtai: atvykau, nes nenoriu, kad viskas taip baigtųsi, vis dar jį myliu, noriu gelbėti mūsų santykius. Jis nesudvejojo: jau apsisprendė, dabar dirba, o man reikia judėti toliau. Nebuvo grubus, bet buvo šaltas… labai šaltas. Suėmiau save, kad neverkčiau jam prieš akis. Grąžinau žiedą ir greitai atsisveikinau. Prie ligoninės ant betoninės suoliuko pro ašaras verkiau kaip niekada. Verkiau dėl kelionės, iliuzijų, atstūmimo ir nevilties. Nepastebėjau, kad ant tolimesnio suoliuko sėdėjo kitas gydytojas, pertraukėlėje. Klausėsi mano verksmo. Kai pagaliau aprimau, jis priejo ir paklausė, ar man viskas gerai, siūlė pagalbą. Vos persakiau: „Ne… man antrą kartą sudaužė širdį tas pats žmogus.“ Jis pasiūlė prisėsti, kalbėjomės labai žmogiškai, be flirtų, tiesiog paprastai. Siūlė vandens, domėjosi, ar turiu kam pasiskambinti, ar esu viena mieste. Papasakojau viską – atvykau dėl buvusio sužadėtinio, planavom vestuves, bet po išsiskyrimo niekaip negaliu susitaikyti. Jis nesmerkė, tik klausėsi. Sakė: „Niekada neprašyk meilės, verta tikėti, kad išgyvensi šią dieną – bet neleisk, kad ji užstrigtų tavo gyvenime.“ To vakaro pokalbis pratęstas žinutėmis. Pripažinau, kad nenoriu šioje šalyje ilgai likti, net bilieto atgal neturiu – važiavau su viltimi susitaikyti. Jis pasiūlė: „Pasilik kelias dienas. Išeik su manimi ir draugais, kad nebūtum viena viešbutyje ir neverktum.“ Sutikau. Pradėjom kartu valgyti, vaikščioti po miestą, pažinau jo kolegas – jokio flirto, tik pokalbiai ir nedrąsūs šypsniai, šiek tiek užglaistantys skausmą. Grįžau į Lietuvą po savaitės – maniau, viskas tuo baigsis. Bet bendravome kasdien pusę metų: ilgomis žinutėmis, vakarais telefonu, balsinėmis žinutėmis… Nepastebėjom, kaip pradėjom rūpintis vienas kitu ir prisirišom. Vieną dieną, be įspėjimo, jis atvyko į mano miestą. Parašė: „Esu čia, noriu tave pamatyti.“ Laukė oro uoste su lagaminu. Apkabino ir tiesiai pasakė: „Aš įsimylėjau. Nenoriu kalbėtis tik per ekraną. Atvykau, kad pažvelgčiau tau į akis ir pamatyčiau, ar ir tu jauti tą patį.“ Verkiau, bet ne iš liūdesio – iš baimės, nuostabos, jaudulio… visko vienu metu. Atsakiau „taip“: ir aš įsimylėjau, net to nesuvokdama. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai. Šiandien sukanka treji metai, kaip esame kartu. Esame susižadėję, vestuvės įvyko rugpjūtį, jau daliname kvietimus. Kartais pagalvoju: jei nebūčiau išvykusi į kitą šalį ieškoti žmogaus, kuris mane atstūmė – niekada nebūčiau sutikusi vyro, kuris šiandien yra mano vyras. Ir nors viskas prasidėjo su širdį draskančiu verksmu ant ligoninės suoliuko, tai pavirto į netikėčiausios meilės istoriją mano gyvenime.