Atsimeni tą istoriją, kurią tau pasakojau? Na, štai kaip ji atrodytų Lietuvoje…
Austėja atvažiavo į kaimą vėlų vakare. Tik atidarė vartus, pamatė motiną, sėdinčią ant laiptelio su mezgimo kamuoliuku rankose.
“Austutė!” – sušuko moteris, sunkiai atsistodama. “Kodėl nepasakei, kad atvažiuosi? Būčiau tavo mėgstamą sriubą išgaminusi – kopūstienę!”
Austėja į ją įsmeigė akis ir staiga pratrūko:
“O tu kodėl nepasakei?”
“Ką nepasakiau?” – sutriko motina, nesuprasdama, kur duktė veda.
Diena prieš tai Austėja ruošės ilgai lauktai kelionei su draugais. Kartu su Martynu, jos mylimuoju, jau buvo susipakavę kuprines. Bet jaunesnės sesers Monikos skambutis viską pervėrė – motinai įtarimas sunkios ligos. Austėja be abejonės atšaukė atostogas, nusipirko bilietus ir nuskrido namo.
“Ar man kartu važiuoti?” – nerimastingai klausė Martynas.
“Ne, nereikia. Atilsėk. Tiesiog rašyk, kai galėsi. Ir… aš tavęs ilgosiu,” – tyliai atsakė ji.
Austėja buvo stipri, santūri. Ji jau žinojo, kas yra išdavystės skausmas ir nelaimingos santuokos – ne iš girčių. Todėl ir neskubėjo pasakyti tėvams apie Martyną. Norėjo būti tikra – tai visam laikui.
Kelionė namo buvo kankinanti. Du persėdimai, ilgi laukimai, o svarbiausia – slegiantis blogas nuojauta. Per pastaruosius dvejus metus Austėja vos kelis kartus buvo kaime. Mėgstamas darbas nunešė toli nuo namų, o kiekvienas grįžimas širdį skaudino vis labiau.
Mama… Ji jai nebuvo gimtoji. Pamotė. Bet Austėja ir Monika visada ją vadino mama. Nes ji tapo ne tik moterimi, kuri atsirado jų gyvenime – ji išgydė šeimą.
Kadaise jų tikroji motė paliko šeimą – neištikimybės, girtuokliavimas, abejingumas. Tėvas, bandęs išgelbėti santuoką, galiausiai grįžo iš darbo ir paėmė mergaites namo. Patys augino, kaip išmoko. Bet buvo sunku. Ūkis, dvi mergaitės, mokykla, kasdienybė – visa krito ant jo pečių.
O tada atėjo Dalia. Trijų vaikų motina, mokytoja, atsidūrusi sunkiose santuokose. Vieną vakarą jos jauniausias sūnus atbėgo pas kaimynus su ašaromis: “Tėtis su mama pyksta.” Austėjos tėvas įsikišo. O po kelių dienų Dalia persikraustė pas juos.
“O jei aš vestu teta Daliją?” – paklausė jis dukterų.
Monikė iškart linktelėjo: “Puiku!” O Austėja tylėjo. Norėjo pasilikti tėvo dėmesį sau. Bet viskas pasikeitė, kai Austėja sunkiai susirgo. Dalia neatsitraukė nuo jos lovos, naktim sėdėjo šalia, dienom rūpestingai girdė kompotu.
“Ar tu visada tokia būsi?” – sušnibždėjo tada Austėja.
“Aš galbūt negalėsiu jums pakeisti mamos… Bet aš jūsų niekada neskriausiu,” – atsakė Dalia.
Nuo tos ryto dienos viskas pasikeitė. Austėja ją priėmė. Ne kaip pamotę, ne kaip svetimą. Kaip savo mamą.
Dabar, po metų, ji vėl grįžo – su nerimu širdyje.
“Kodėl nepasakei, kad sergi?” – sulaikydama emocijas, paklausė Austėja, žvelgdama į nuovargiu pašilusią moterį.
“Rytoj pasakys tiksliai…” – tyliai atsakė ji. “Bet šiandien, Austutė, tu namie. Argi tai ne laimė?”
Šeima susirinko prie stalo – lyg šventei. Visi stengėsi paslėpti nerimą. Monika jau baigė universitetą, dirba mokykloje. Justas padeda tėvui lentpjūvėje. Paulius ruošiasi įstoti į teisę. Ieva – jauniausioji – svajoja tapti aktore.
O Dalia… Laiko ožkas, mokosi megzti ir juokauja, kad reikia ruoštis anūkams:
“Aš jau nusimezgėm kostiumėlius trims komplektams. Laukiam papildymo!”
Vėlų vakarą Austėja atsisėdo su mama virtuvėje. Apkabino ją, paglostė ranką.
“Rytoj bus geriau. Aš šitaip jaučiu,” – pasakė ji.
“Jūs visi darbai, darbai… Anūkų, matyt, nelauksiu,” – atsiduso Dalia.
“O štai ir pameluok!” – Austėja ištraukė telefoną ir parodė nuotrauką su Martynu. “Susipažink. Tai Martynas.”
“Koks gražus… Ir rūpestingas,” – sumurmėjo Dalia, skaitydama jo žinutę: “Kaip tu? Gal man atvažiuoti?”
Austėja nusišypsojo. Taip, dabar ji jau tikrai žinojo – laikas papasakoti apie jį šeimai. Jis – jos žmogus.
Rytą jie nuvyko į ligoninę. Rezultatai nepRezultatai nepagtvirtino, liga buvo klaidingai diagnozuota, ir motina su dukterim apsikabinę verkė iš teisybės džiaugsmo.
