Kai Justas atvyko į darbą, jam buvo keista visur aplink šurmuliavo šventinė nuotaika. Ar šiandien kokia nors šventė? mintyse svarstė Justas. Taip, švenčiame, kad mano žmona pagaliau laukiasi, linksmai sušuko kolega.
Visa kontora džiaugėsi, kad Mantas taps tėčiu. Netikėtai prie Justo priėjo kitas bendradarbis ir pasakė: Tu pirmas vyras, kuris švenčia žmonos nėštumą. Paprastai žmonės džiaugiasi vaiko gimimu, kai jis jau pasaulyje. Esi šaunus! Tik žinok dabar visi bandys tau dalinti patarimus ir pasakoti baisias istorijas apie tėvystę. Justas tyliai nustebo.
Darbuotojas linktelėjo galvą. Artimiausias devynis mėnesius tau teks vykdyti visus žmonos norus. Manoji neleido man pailsėti nė dienos, kai gimė pirmas vaikas! Ji užpildė namus reikalavimais ir pinigų kvitais, o linksmybės greitai baigėsi. Kiek vaikų turi ir kiek jiems metų? paklausė kitas. Du, bet nebeprisimenu, kiek jiems dukra kaip ir septynmetė… gal šešerių. Justas nutilo, lyg užburta žuvė.
Grįžęs namo, Justas apkabino mylimą žmoną Gintarę. Svarbu, kad darbe tau nesakė, jog turi gimdyti jau už poros dienų. Jie vis dar galvoja, kad laukiam devynis mėnesius. Negalėsi išlaikyti paslapties, šyptelėjo Gintarė. Stengsiuosi, atsakė Justas.
Netrukus Gintarė pagimdė sveiką sūnų, vardu Dominykas. Justas pasiėmė atostogas ir padėjo šeimai. Jis lyg pasimetęs paukštis vis skubėjo namo iš darbo, kolegos to nesuprato. Justas visada šeimą laikė aukščiausiu prioritetu, o visi klausimai ir keisti palyginimai lydėjo jį tarsi stebuklingame Vilniaus sapne, kur kapeikos virto eurais, o lopšinės virto ramunėlių arbata.
