Aistė dar septintoje klasėje perspėjo savo klasiokes drauges, kad Matas yra jos vaikinas ir kai ateis laikas, jie būtinai susituoks. Niekas iš draugių nesiginčijo su ja.
Dabar draugės net bijojo pažvelgti į Matą, nes Aistės močiutė buvo laikoma ragana. Ji gyveno savo kaime, ten užsiimdama savo juodais reikalais, o Aistė mokėsi juodojo meno po truputį mieste, kartais aplankydama savo močiutę.
O Matas? O Matas visiškai nekreipė dėmesio į Aistę. Jis visą savo laisvalaikį leido kieme su Egle. Eglė nuo vaikystės buvo neįgali ir judėjo vežimėliu.
Nežinau kodėl, bet būtent Eglė patraukė Mato širdį. Gal dėl merginos kuklumo ar gerumo, bet kažkuo ji užbūrė vaikiną. Be to, Eglė buvo labai apsiskaičiusi ir su ja Matui buvo įdomu. Matas ir Eglė jau kelerius metus leido visą savo laisvalaikį kartu.
Matas išėjo iš savo namo ir patraukė į kiemą, kur sėdėjo Eglė. Kelią jam užstojo Aistė.
– Labas, Matai.
– Labas, – bandydamas apeiti Aistę atsakė Matas.
– Gal nori pasivaikščioti po miestą? – paklausė Aistė.
– Šiandien jokių šansų, – atsakė Matas, – Atleisk.
Aistė piktai sugniaužė lūpas, stebėdama kaip Matas prieina prie Eglės, pasisveikina ir jie linksmai pradeda kalbėtis ir juoktis. Juoda pykčio ir pavydo banga užliejo Aistės širdį. Kaip ji verkė, kai niekas nematė.
Praėjo metai. Matas dabar veždavo Eglę tai prie upės, tai į mišką, tai į pievą, kur auga ramunės. Visą laisvalaikį jie praleisdavo kartu.
Aistė transformavosi į juodaplaukę gražuolę. Visi vaikinai nuo jos akių nenuleido, tiek ji buvo graži ir liekna. Tačiau Matas vis tiek savo širdyje matė tik Eglę. Dabar jie iš tiesų mylėjo vienas kitą, nebe taip vaikiškai kaip anksčiau.
Ir štai vieną dieną, kai Matas ėjo pas Eglę, jo kelią vėl užstojo Aistė.
– Labas, Matai. Vėl pas savo bekoję eini? Ką tu joje radai? Kam tau ji? Geriau vesk mane. Tik su manimi būsi laimingas šiame pasaulyje. Juk žinai, kad aš tave myliu nuo mokyklos laikų.
– Žinau, – atsako Matas, – bet aš myliu Eglę.
– Kuo ji geresnė už mane, ta bekojė višta?
– Nežinau. Bet kad ji geresnė – tai neabejotinai.
– Matai, juk žinai, kad man nereikia dėti daug pastangų, kad tu mane pamilai. Mano močiutė laikoma stipriausia. Bet aš to nenoriu. Noriu, kad tu pats mane pamiltum. Ką man padaryti, kad tu mane pamiltum? Pasakyk. Aš viską padarysiu.
Matas sustojo ir atsisuko į Aistę.
– Padaryk, kad Eglė pradėtų vaikščioti. Tada aš tave vesiu, – išrėžė Matas.
Nuo tada Aistė visą savo laisvalaikį leido su Egle. Ji išeidavo pas ją ryte ir grįždavo vėlai vakare. Dabar Mato beveik neliko laiko susitikti su Egle. Ir Eglė neprieštaravo. Ji darė viską, ką jai sakė Aistė. Gėrė nuovirus, tepė kojas tepalais, alino save fiziniais pratimais.
Matas, stebėdamas Aistės veiksmus, pradėjo suvokti, kaip stipriai ji jį myli, jei dėl to visa tai daro.
Praėjo keturi mėnesiai.
Matas kaip įprastai vakarą nuėjo į kiemą, kur Aistė rūpinosi Egle. Jis pastebėjo, kad beveik visas kiemas išėjo į balkonus ir atidžiai stebėjo…
Aistė, laikydama Eglę už rankų, vedė ją toliau ir toliau nuo vežimėlio. Šiandien tiek Aistė, tiek Eglė buvo laimingiausios merginos pasaulyje. Pavargusios, bet laimingos jos atsisėdo ant suolelio. Matas priėjo prie jų, apstulbęs nuo to, ką pamatė.
– Matai, galiu tavęs paklausti keletą žodžių, – pasakė Aistė, atsitraukdama nuo Eglės.
Matas priėjo prie Aistės.
– Kas, laikas? – nuleido galvą Matas.
– Koks laikas? – paklausė mergina
– Vedyboms, – tyliai atsakė vaikinas.
– Ne, Matai, – nusijuokė mergina, – norėjau atsiprašyti už savo įkyrumą. Magija prieš meilę bejėgė.
Apskritai magija gyvenime nieko negali pakeisti, jei žmogus to nenori.
Dabar Eglė ir Aistė yra geriausios draugės. Eglės ir Mato šeimoje gimė dukra. Aistė susilaukė vaikino, kurio ji negali pakęsti, ir kurio ji niekam nerodo. Sako, kad jis yra pilotas…
