Jaunas milijonierius, stovėdamas po snieguotą aikštelę Vilniaus senamiestyje, aptiko nešą sirgusią mergaitę, kuri tvirtai laikė dvi kūdikių dvynukus. Ši sceną matė kaip sapno fragmentą – sniegas šokdavo aplink ją, o šviesos švytėjo lyg šviesos spinduliai iš senų švyturių. Jis, 32‑metis Jokūbas Morkūnas, įpratęs naktines darbo valandas, iš karto ištrųkė savo šarvuotą, itališko kašmyro paltą, įbėgo į savo sandėlį, kur laukė švytintis Audi A6. Lietus šaltis lauke siekė –5 °C, o termometras rodė 23 °F. Vėjas švilpė, bet variklio minkštas murksnis nuramino jo mintis.
Jokūbas šnekėdavo su savimi, galvodamas apie skaičius, diagramas ir vienišumą, kurį šiuo metu jausdavo. Jo senoji namų tvarkytoja Saida, dirbusi su juo jau dešimtmetį, visada sakydavo, kad jam reikia atverti širdį meilei, bet po skaudžios nesėkmės su Viktorija, aukštos visuomenės moterimi, kuri domėjosi tik jo turtu, jis nusprendė skirti visą energiją verslui. Be sąmonės, jis nusileido prie Vingio parko, kuris tuo metu buvo visiškai tuščias, išskyrus keistą keletą priežiūros darbuotojų, dirbančių po šviesų spindulių.
Sniegas krisdavo storais gabalėliais, tarsi balti žvaigždės krenta ant žemės. „Gal šiek tiek pasivaikščioju“, – šnabždėjo jis sau. Iškeliavęs iš automobilio, šaltas oras smogė veidą kaip mažos adatos, o jo itališkos batelės įsiskverbė į minkštą sniegą. Tylėjimas aplinkui buvo beveik visiškas, tik kartais girdėtų jo žingsnių šlamesys. Staiga išgirdė silpną, beveik nepastebimą skambesį – kaip vėjas, bet šiek tiek kitokį. Jis sustojo, klausėsi, ir garsas sustiprėjo, sklindantis iš žaidimų aikštelės.
Jokūbas priėjo prie sniego dengtų čiužinių, kur po krūmais pasislėpė mergaitė – nevyresnė nei šešerių metų, apsirengusi plonu palteliu, visiškai netinkamu šiam šaltam orui. Jos rankose buvo du mažyčiai kūdikiai, kurių kūnas švelniai švytėjo šaldytą mėlyną atspalvį. „Dieve, kūdikiai!“ – sušuko jis, išklydęs ant sniego, ir staiga mergaitės lūpos sukrypėjo į išgąsų atspalvį. Jis švelniai palietė jos pulsu, nors jis buvo silpnas, bet jaučiamas. Kūdikių šauksmas sustiprėjo, kai jausti jo judesį.
Jokūbas nuėmė savo paltą, apvijo visus tris vaikus ir skambino Dr. Petrauskui: „Dr. Petrauskas, aš žinau, kad vėl yra vėlu, bet tai skubi situacija.“ Jo balsas buvo tviras, bet kontroliuojamas. „Prašau atvykti į mano dvarą, čia radau tris vaikus, viena iš jų neįgiamas.“ Netrukus Saida atsakė, jos balsas skambėjo švelniai, bet be jokios abejonės: „Jau ruošiu trijų šiltų kambarių, švaraus drabužių, ne svečių, o mano vaikai.“ Ji taip pat paskambino slaugytojai, kuri rūpinosi Jokūbo, kai jis sulaužė ranką – poniai Henderson.
Jokūbas pakėlė grupę į rankas, mergaitė buvo neįprastai lengva, o kūdikiai – dvyniai, ne vyresni nei pusės metų. Jis grįžo į savo Audi, kurią laimėjo su plačiu galiniu sėdimų vietų modeliu, įjungė šildymą iki maksimumo ir važiuodamas su greičiu, kuriuo leido oro sąlygos, skubiai grįžo į savo dvarą – didžiulį, trijų aukštų, 1800 kv. m. pastatą, kurio architektūra priminė senąjį gotiką.
Įžengus į didžiui varžytą duris, šviesos jau švietė visur. Saida, su sidabro plaukais susuktoma į tvarkingą šukuoseną, stovėjo prie pagrindinių durų, dėvė balta batų aprangą. „O Dievų, kokia scena“, – iškviopė, matydama Jokūbą nešantį vaikus. „Ką rasi?“ – paklausė Saida. „Radau juos Vingio parke“, – atsakė jis. Saida greitai patikrinė, ar kambariai pasiruošti: rožinė suite, du šalia esantys kambariai antrajame aukšte, ir slaugytoja Henderson jau keliauja.
Rožinė suite, pavadinta dėl švelnių rožinių ir kremų spalvų dekoracijos, tapo vienu iš patogiausių kambarių dvaro. Jokūbas padėjo mergaitę į didžiulį lovą su baldakiniu, o Saida rūpinosi kūdikiais. „Jiems duosiu šiltą vonelę“, – šnabūdui sakė ji, jos patirtis su vaikais buvo akivaizdi. Dr. Petrauskas, šešiasdešimt metų, šeimos gydytojas nuo Jokūbo vaikystės, įėjo su tvarkingu pilku kostiumu, iš karto pradėjo tirti mergaitės būklę. „Lengva hipotermija“, – diagnozavo jis, „Jaučiate šiltą kraują, bet dar reikia laiko, kad širdis sustiprėtų.“
Slaugytoja Henderson, vidutinio amžiaus, šiltu šypsniu, prižiūrėjo dvynius, kurie nuostabiai atrodė sveikesni nei mergaitė. Dr. Petrauskas pastebėjo, kad mergaitė galbūt naudojo savo kūną kaip skydą, apsaugodama kūdikius nuo šalto. Tai buvo drąsus, bet skausmingas veiksmas.
Naktį, kai sniegas virš dvaro šlapė kaip balti plunksnos, Jokūbas kartais matė sapno fragmentus – laiptų viršūnėje švytėjo, o šoninėse duryse šnabždėjo vėjai apie praeitį. Jis susitiko detektyvą Tomą Parkerį, kurio nedidelis biuras buvo trečiame aukšte sename Vilniaus pastate, be ženklų durų. „Reikia visiškos diskretiškumo“, – sakė Jokūbas, kai Tomas peržiūrėjo nuotraukas, kurias Saida nufotografavo vaikų ryte.
Tomas, penkiasdešimt penkių metų, turėjo patyrimą su finansų nusikaltimais, bet ne su vaikų teise. „Ar tikrai nenorėtume įtraukti policiją?“, – klausė Tomas, bet Jokūbas atsakė, kad tai gali pakenkti vaikams. Jie aptarė, kaip Robertas Matijos, buvęs vaikų tėvas, galėjo būti įsijungęs į šį mįslų – jo vardas buvo pakeistas į „Robertas Matijo“, verslininkas iš Kauno, turintis didelį skolinimą ir įsitraukimą į kazino passus.
Po kelių dienų Saida parengė dar vieną kambarį, kur Emma ir Ieva (kūdikiai) galėjo ramiai miegoti, o Aistė, mergaitė su žaliais akimis, neramiai svajojo. Jos sapnai buvo kupini šviesos blyksnių, kuriuos ji matė kaip mažus ugnies spindulius širdyje. „Kur mes esame?“, – klausė ji, kai šviesų šuorai susilygo į viena. „Tu esi saugioje vietoje“, – atsakė Jokūbas, švelniai glostydamas jos galvą.
Tarp teisinių kovų, kur teisininkas Katerina Čenas kovojo už vaikų teises, dvaro gyvenimas tapo šiltas ir pilnas juoko. Aistė tapo mokyklos garbės mokinine, jos piešiniai puošė sienas, o Emma pradėjo dainuoti, primindama savo motiną – Clare, kuri buvo žymi muzikos mokytoja. Ieva, švelni ir ramiai stebėjusi pasaulį, nuolat sekė savo brolius, imituodama jų judesius.
Vasara priėjo, o sniegas lėtai tirpo, bet kartais, kaip atminties fragmentas, vėl krisdavo balti snaigės per dvaro langus. Tokiu metu Robertas, dabar dvidešimtmetis, atėjo į dvaro kiemą, bet ne kaip priešas, o kaip žmogus, ieškantis atgailos. Jo veidas buvo nuvargęs, bet jis iškėlė ranką ir sakė: „Noriu padėti, noriu būti geresnis.“ Jokūbas, nuleidęs galvą, pasakė: „Mes visada galime duoti antrą galimybę, bet tik jei tai tikrai yra tikra.“ Robertas sutiko pradėti gydymą, o dvaro sargas įrengė papildomas kameras, kad apsaugotų vaikus nuo bet kokios grėsmės.
Metų bėgyje dvaras tapo tikru namų roju – rožinė suite, vaikų piešiniai, šiltų žaislų kolekcija ir šiltas šokolado kvapas, kurį Saida dažnai gamindavo po ilgos dienos. Vieną rytą, kai sniegas vis dar švelniai krisdavo už langų, Aistė paklausė: „Kodėl mes turime šią šventinę šviesą?“. Jokūbas atsakė: „Tai simbolizuoja mūsų naują pradžią, kai šviesa peržengia tamsą.“ Jie visi kartu stovėjo ant didelio balkono, žiūrėdami į baltą peizažą, kur sniegas šokdavo kaip dangaus šypsena.
Ir taip, tarp sapnų ir realybės, tarp sniego ir šilumos, dvaras Morkūno tapo vieta, kur trys mažos gyvybės rado ne tik prieglobstį, bet ir šeimą. Net jei vėl ateis audros debesys, jie žino, kad jų širdys sušildys vienas kitą, o sniegas, krintantis pro langus, primins, kaip vieną kartą, viskas prasidėjo nuo šios neįprastos, svajonių panašios nakties.
