Jei manęs paklausiesi tik apie maistą, geriau nebeliesk! Turiu svarbesnių dalykų nei visą dieną šnekėti apie valgį, gerai, mama? Supratau?
Aistė dar laikė telefoną prie ausies, o aštrūs, bet nenuplašyti ašaros užsidingo jos akyse. Net nebegalėjo išsilieti. Koks skaudus šokas ją priverte, kai sūnus ją taip švilpojo
Gerai, sūneli! Kalbėsim rytoj, iššuko ji, kol jos balso galia išsekėjo. Per kelias minutes visa jos vaikystė praskriejo prieš akis. Ji matė jį dar mažytį, dar klampantį prie jos krūtų, smulkią rankutę, kaip jis žaidė plaučiais. Prisimindavo pirmąjį kelio lankymą ant kelio, pirmąjį žiūrėjimą į mokyklos nesėkmę, šiltą apkabinimą ir ašaras, kurios užpilko jo marškinius. Atgaivinusi akimirka, kai keliauja su bagažu traukinyje į Vilniaus universitetą, ji jausdavosi nepaprastai išdidžia.
Po pokalbio Aistė liko su telefonu šalia ausies dar kurį laiką. Namų ore kvapo daržovių sriuba su šviežiais krapais tas kvapas anksčiau ją ramindavo, dabar tik priminė, kaip tuščia liūdesio skylė išsiplėtė širdyje. Ji padėjo telefoną ant stalo, paėmė medinę šaukštą ir mechaniniu ritmu pradėjo maišyti sriubą. Žvilgsnis pakliuvo į rasotą langą, kuriame matėsi mirgantis šoninis blokas. Ant antro aukšto ten, pusiau apsikraustusi ponia Viltė kas rytą laisto gėles. Ir jos sūnus Vilniuje, pamąstė Aistė.
Šiandien ašaros vėl sustingęs jos akyse. Jos mažasis Matas jau nebuvo tas kūdikis, kuriam ji buvo visas pasaulis. Jis tapo pilnavertis vyras, užsiėmęs savo reikalais, stovintis ant savo kojų. O ji… ji buvo pensininkė. Dirbo didelėje gamykloje, buvo inžinierė, gerbta visur. Kai įėjo, sustojo visi švilpimo garsai. Dabar, sensta ir vieniša, jos didžiausia džiaugsmas kalbėti su sūnumi. Kai kelios dienos praeina, o ekrane pasirodo jo vardas, širdis vėl sušyla. Ir nors norėtų jai pasakyti tiek daug, ji visada pakartoja tą patį klausimą: Matus, ką valgai šiandien?
Praėjo trys dienos be jokio skambučio. Aistė įjungė radiją, nes nebegalėjo ištverti tylos. Padėjo arbatos puodelį ir, norėdama užpildyti tuštumą, pradėjo švelniai šnekėti į telefoną, tarsi būtų tiesiogiai:
Matus, šiandien šviečia saulė, bet pučia vėjas. Pasimelk tą mėlyną šaliką ir nepamiršk jei pamirši, nieko, aš vis tiek tave myliu.
Telefonas skambėjo vėl vakare, jo vardas spindėjo ekrane.
Mama atleisk man. Buvau… irzlus ir kvailas. Vadybininkas manęs nuvestė, vėjas nuslėpė pinigus, iššaukiu iš čia, ką tik dariau, iškritau į juokas. Tada atėjo kurjeris ir paklausė: Kur palikti siuntinį? Aš atsakiau be dvasios: Prie durų. Po dviejų valandų grįžau namo ir radau drėgną dėžę. Viduje puodas, kurį užsakiau prieš dvi savaites. Juokiauosi vienas, kad jau dvi dienas neturėjau laiko net maistui.
Aistė nežinojo, kaip atsakyti. Ji atsisėdo ant kėdės.
Mama galime kalbėti apie orą, apie šaltibarščius, bet pažadėk, jei vėl prisiūsi, pasakysi man. Neleisk man pasiklysti.
Sakau tau, šnabždėjo ji. Bet žinok, Matu, ką valgai? yra mano būdas tave paliesti, kai esi toli. Kad nepamirščiau tave maitinti. Tai mano būdas likti tavo mama, net jei nebegaliu paslėpti tavo marškinę.
Jis tylėjo ilgai, o tyla nebepasirodė šalta.
Rytoj atvyksiu pas tave, pasakė vėl vėlai. Ne šventėms, ne tada, kai kalendorius atsiras. Rytoj.
Kai senstame, tėvai gyvena iš mažų žodžių, kuriuos vaikai kasdien įmeta į jų rankas: Ar valgai?, Koks oras? Tai ne tik paprastos frazės tai kelio gabalėliai, kurie mus laiko arti. Todėl nesukelkite tiltų sunkiais žodžiais. Sakykite myliu tave tiek per receptus, tiek per prognozes.
Ir nepamiršk, jei tavęs kankina kantrybės alkis ar išdidumas:
Jei manęs paklausiesi tik apie maistą, geriau nebeliesk!
Tai skaudina, nes kartais būtent apie valgį sakome myliu tave. O kasdien išsakytas myliu tave, net per du klausimus, laiko širdį visą gyvenimą.
Jei patiko, palik ir pasidalink šia istorija su draugais.
