Ji buvo pririšta prie beržo kamieno ir giliai, kaip išgąsdinta žvėriena, urzgė iš skausmo, bet senis išdrįso prieiti arčiau.
Toji žiema tarsi norėjo išbraukti nuo žemėlapio nedidelį Inturkės kaimelį. Šalčiai gniaužė tokie, kad žvirbliai bejėgiai krisdavo iš dangaus, tarsi sniego gabalėliai. Tokios pūgos metu nė pats atšiauriausias šeimininkas neverstų šuns ant sniego, tačiau kaip tik tokiu vakaru senasis medžiotojas Leonas, apylinkių žinomas kaip Erelis, leidosi į miškus. Jį vedė kažkur toliau lipnus, įkyraus nerimo balsas.
Ties Juodbalės šileliu vieta, apie kurią seni žmonės šnibždėjosi su baime, išvydo reginį, kuris užgniaužė kvapą. Didžiulė, sniego baltumo vilkė buvo prikabinta prie beržo geležiniu trosu, paskutiniosiomis jėgomis šildydama šešis beveik suledėjusius vilkiukus. Čia nebuvo grobis, ne atsitiktinumas, o tyčinis, kruopščiai apskaičiuotas žiaurumas, kurį atnešė vietos žvėrių skriaudėjas pravarde Mėsininkas.
Leonui buvo aišku: žingsnis prie sužeistos plėšrūnės galėjo baigtis mirtimi. Tačiau palikti merdėjant jos jis irgi negalėjo. Išsitraukė medžioklinį peilį ne tam, kad užbaigtų, o kad gelbėtų. Jų laukė ne tik kova su šalčiu, bet ir žmogaus žiaurumas, kuris kartais baisesnis už pačius gūdžiausius žvėris.
Baltą dėmę prie apdegusio beržo kamieno Leonas pirmiausia palaikė keista šviesos apgaule. Priėjęs arčiau suprato tai ta pati legendomis apipinta šiaurės vilkė, pakliuvusi į spąstus, sukurtus lėtam, kankinančiam mirimui. Trosas buvo taip stipriai įsirėžęs į kaklą, kad net žievė aplink pažliugo, o po kojomis rausėsi vos kvėpuojančios vilkiukų kruopelės.
Vilkė pasitiko žmogų iššiepusi dantis. Jos ledo melsvumo akyse nebuvo maldavimų, tik užgrūdinto motinos įniršis, pasiryžęs žūti su savo vaikais. Leonas nusiėmė pirštines ir iškėlė tuščias delnus. Ramybės, gražuole. Ne aš tas. Atėjau trosą pjauti, ne tave, ramiai kalbėjo, leisdamasis per kraujo sugeriantį sniegą.
Tuomet nutiko keistas dalykas: kai virš jų trūko pasenęs beržo šakos kamienas ir su triukšmu griuvo, Leonas nerinko atstumo, o užstojo vilkiukus savo kūnu. Išlaisvinta nuo mirtino kančios, vilkė ne įsikibo dantimis, bet palietė liežuviu jo smilkinį. Tylus, baugiai svajingas paktas buvo užrašytas.
Senasis vyras susukiojo rogutes, ir, per skausmą traškėdamas nugara, temptelėjo sunkiai sužeistą vilkę su vilkiukais namo link į savo priemenę. Jautė aiškiai: nuo šiol jis nebe vienas.
Gyvybės alsavimas
Leono namuose užvirė tikras sapniškas sąmyšis. Užsuko veterinarė Severija griežta, mažakalbė moteris, garsėjanti sidabrinėmis rankomis. Ji siuvo žaizdas vilkei, kuriai Leonas suteikė vardą Baltė. Bet džiaugsmas truko trumpai mažiausias vilkiukas, Tautvydas, prarado kvėpavimą. Märgės šaltis sustabdė jo mažyti širdelę.
Per vėlu, pratarė Severija. Bet Leonas to nelaikė tiesa. Sunkiais, šiurkščiais delnais ėmė spaudyti mažylio krūtinę, gaivindamas jį tiesiai per nasručius. Laikas bėgo lyg sustojęs, klampus. Ir netikėtai Tautvydas šoko įkvėpti. Senelis grąžino jį iš pomirtinio pasaulio, ir nuo tos minutės vilkiukas ramiai ilsėjosi tik ant Leono nunešiotų vilnonių veltinių.
Atrodė, blogiausia praeitis. Vilkiukai stiprėjo, siaubė namus, Baltė stebėjo Leoną su atsidavimu, kurio šunys pavydėtų. Tačiau pavojus niekur nedingęs. Brakonierius Grigas, pravarde Mėsininkas, suprato, kad grobis išslydo, ir sugrįžo. Iš pradžių virš namo pasirodė dūzgiantis dronas, o po to, naktį, per durų plyšį buvo paleistos migdančios dujos.
Kailis už vaiką
Leonas atsigavo apsvaigęs, ir jo širdį pervėrė baimė baisesnė nei šalčiai. Tautvydo nebeliko. Ant stalo, prie peiliu prismeigtos raštelės, buvo parašyta: Jei nori jį matyti gyvą atvesk vilkę. Senoji kasykla. Vidurnaktis. Mėsininkas kirto iš peties, Leoną paverčiant žmogiškumu ginklu prieš jį patį.
Siūlo mainus, tarė Leonas Severijai, prausdamas nuo veido viską, kas liko švelnaus. Prieš ją stovėjo nebe tylus miškininkas, o buvęs pasieniečio akimis, ruošęsis mišką paversti kovos lauku. Iš skrynios išsitraukė seną baltą maskuojamą apsiaustą, suodžiais užsitepė veidą, pasiėmė arbaletą tylų, bet mirtiną.
Baltė, šlubuodama, stovėjo prie šono. Ji suprato viską be žodžių. Jie nėjo derėtis. Jie ėjo gelbėti ir grąžinti skriaudą. Severija, nepaisydama draudimų, slapta pasekė iš paskos, įsikišusi vaistinėlę.
Keršto naktis
Senoji šachta pasitiko keistu prožektorių švytėjimu ir ginkluota sargyba. Leonas su vilke slinko iš pavėjės pusės. Plėšikai tikėjosi pasimetusio nuolankaus senolio, bet pasirodė svajų girios dvasia.
Arbaleto stygos traškesys nuskambėjo lyg aidintis miško švilpimas. Raminančia strėle Leonas išjungė sargybinį. Kelias išsilaisvino. Jis įsiveržė į angarą, kur Mėsininkas laikė narvelyje drebančią Tautvydą. Brakonierius pakėlė šautuvą, bet nespėjo iššauti.
Iš šešėlio iššoko it sniego žaibas baltoji vilkė. Baltė parbloškė Mėsininką, prispaudė prie žemės savo galia. Ji galėjo suplėšyti, bet nesuplėšė. Tik laikė už gerklės, akimis, nuo kurių brakonierius per vieną sapnišką akimirką pražilo. Tą patį momentą pasirodė Severija, iškvietė policiją, o Leonas perlaužė narvo spyną ir priglaudė virpantį vilkiuką.
Epilogas
Žinia pasklido po visą Utenos kraštą. Grigas ir jo talkininkai sulaukė pelnytų bausmių. Baltė ir jos vilkiukai, Severijos pastangomis, liko gyventi sodyboje kaip mišrūnai, toli nuo svetimų akių prie Leono, kur viskas dvelkė sapniškom paslaptimis.
Senasis medžiotojas jautėsi vėl pilnas. Saulėlydžio vakarais jo kojose snaudžia didžiulė baltoji vilkė, o ant kelių miega Tautvydas. Jie įrodė: šeima ne visada kraujyje. Kartais ji randama tiems, kurie dėl tavęs pereina svajingą ledo pragarą.
