Ji nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija Vėlus žiemos rytas brėško lėtai. Kiemo valytojai garsiai kasė sniegą prie namo. Laiptinės durys be sustojimo trinktelėdavo, pro jas išskubėdavo į darbą skubantys žmonės. Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir stebėjo kiemo šurmulį. Praeitu gyvenimu Filas buvo finansininkas ir niekas, išskyrus pinigus, jam nerūpėjo ir neužėmė minčių. Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų. Dabar jis žinojo, jog nėra nieko brangiau už šiltą žvilgsnį, širdies šilumą ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime. Katinas Filas apsidairė – ant seno sofos miegojo močiutė Valytė, jo gelbėtoja. Katinas nulipo nuo palangės ir susirangė šalia jos pagalvės, švelnia plaukuota nugara prisiglausdamas prie močiutės galvos. Filas žinojo – kiekvieną rytą močiutei Valytei sopėjo galva, tad čia pat stengėsi pagelbėti, kaip tik galėjo. – Filukai, na tu ir gydytojas, – po kiek laiko pramerkė akis senolė, pajutusi švelnų kūnelį, – vėl skausmą nuėmei, šaunuolis tu mano, ačiū tau, kaip tu taip gali? Filas nerūpestingai pamojavo letenėle, tarsi norėdamas pasakyti, jog jam tai menka smulkmena, jis ir daugiau ką moka! Tačiau iš prieangio jau pasigirdo tylus burbėjimas – sužaidė šuns Lakio pavydas. Lakys ištikimai saugojo močiutę Valią jau daug metų. Jis visuomet, vos tik išgirdęs svetimus žingsnius, garsiai lodavo – kad visi žinotų, jog močiutė Valytė patikimai saugoma. Todėl jis save ir laikė namų šeimininku. „Kas jis anksčiau buvo? Gal statybų brigadininkas ar pareigūnas?“ – galvojo Filas, stebėdamas Lakį, – „labai jau mėgsta triukšmauti, bet argi ne geriau, kai saugu!“ – O jūs mano mylimukai, ką aš be jūsų daryčiau, – vėl sudėjusi skausmingą šypseną močiutė lėtai pakilo nuo sofos, – tuoj pamaitinsiu jus ir į kiemą išeisim. O jei pensiją greit gausiu – nupirksiu vištą. Žodis „višta“ sukėlė tikrą džiaugsmo bangą kambaryje. Katinas šokliai ėmė minkštai mindžiukuoti seną sofą, garsiai murkdamas ir stumdydamas didele galva senelės sausą artrozės išgraužtą ranką. – Na tu ir šelmis, žodžius supranti, lapiuk, – džiaugsmingai nusišypsojo močiutė. Šuo amtelėjo, parodydamas, kad irgi viską suprato, ir šlapiu nosiu bakstelėjo į jos kelius. „Ech, kokios gi gyvos tos sielos – namai šiltesni ir širdy ne taip vieniša“, – nusišypsojusi mintijo senolė. „Kai mirsiu, kas tada bus – kas žino. Vieni sako vienaip, kiti kitaip – išsiaiškink čia. O aš norėčiau būti kate, kad geri žmonės paimtų. Šuns būčiau gal ir neatlaikiusi – nerėkčiau garsiai, rami esu. O štai kate būčiau švelni ir meili. Tik geriems žmonėms patektų.“ – Ech tu, – staiga papurtydama galvą, save sudrausmino močiutė, – kokios čia kvailos mintys – štai ką senatvė žmogui daro. Nepastebėjo net, kad katinas su šypsena ūsais nusižiūrėjo į šunį. Mat, kate būti svajoja, o ne šunimi. Dabar Filas mokėjo skaityti mintis – geras gi prizas. Va taip va – iki ko gyvenimas priveda.

Ji nebuvo viena. Paprasta istorija

Vėlyvo žiemos ryto aušra skleidėsi pilkai ir tingiai. Kieme triukšmingai sniegą kasė šluotos ir kastuvai kiemsargiai darė savo darbą, palikdami tvarkingas pusnis šalia daugiabučio.

Laiptinės durys nuolat trepsėdavo: kas nors iš kaimynų vėl skubėjo į darbą, nesvarbu, kad rytas apniukęs ir letargiškas.

Katinas Mykolas tupėjo ant šešto aukšto palangės ir ramiai stebėjo šurmulį apačioje.

Praeitame gyvenime Mykolas buvo buhalteris, kuriam rūpėjo tik skaičiaieurai, centai, sąskaitos, viskas apie pinigus ir daugiau niekas.

Dabar jis aiškiai suprato, jog gyvenime yra svarbesnių dalykų.

Dabar žinojo: niekas neprilygsta šiltam žvilgsniui, namų jaukumui ir stogui virš galvos. Visa kita nusidėvi arba praeina.

Mykolas atsigręžėant seno, girgždančio sofos gulto ramiai miegojo močiutė Laimutė, jo išgelbėtoja ir atjautos mokytoja.

Katinas nustraksėjo nuo palangės ir švelniai susirangė prie močiutės galvos, prilipdamas minkšta, šilta vilna prie jos žilų plaukų.

Mykolas žinojokiekvieną rytą močiutei Laimutei skauda galvą, todėl stengėsi bent kuo galėdamas padėti.

Mykolėli, ar tu mano gydytojas, po kurio laiko pramerkė akis močiutė, pajausti katino šilumą, ir vėl tą skausmą nuėmei, tu šaunuolis, ačiū tau, kaip tu taip moki?

Mykolas neatsargiai pamojavo letenėle, tarsi rodydamas: nieko ypatingo, dar ir ne tokį stebuklą prigalvočiau!

Bet koridoriuje pasigirdo tylus, pavydus burzgimas. Čia pavydą demonstravo senas patikimas šuo Baris.

Baris jau daug metų buvo ištikimas Laimutės draugas ir jos namų sargas.

Kiekvienąkart, kai išgirsdavo nepažįstamų žingsnius, lotu pranešdavo visiems: čia saba namų ramybė saugi! Būtent todėl jis laikė save namų šeimininku.

“Kuo gi tu buvai anksčiau?” pamąstė Mykolas, stebėdamas Bari. “Gal kokiu inžinieriumi ar policininku, žiūrėk, koks triukšmingas ir atsargus. Na, bet lai būna, gal išties su juo visiems saugiau!”

Mielieji, kas aš be jūsų daryčiau, šyptelėjusi tarė močiutė Laimutė, sunkiai keldamasi nuo sofos, štai dabar pirma pamaitinsiu jus, paskui kartu į lauką išeisim.

O jeigu greit pensiją gausiutai nusipirksim vištienos!

Žodis vištiena namuose sukėlė šurmulį.

Katinas pradėjo įnirtingai minkyt sofos kraštą, garsiai murkdamas ir švelniu kakta rėmėsi į močiutės ploną, sąnarių išvargintą ranką.

Oi tu kaktuotis, tiesą sakant, viską supranti, sušypsojo močiutė. Šuo Baris sulojo, parodydamas, jog puikiai žino apie būsimą gardėsį, ir dideliu šlapiu snukiu prisiglaudė prie močiutės kelių.

Štai kokios gyvos sielos, ir namai jaukesni, ir dūšioj niekad nebūna tuščia,” mąstė močiutė, į šypseną išsitiesus lūpoms.

“Na, kai manęs neliks, kas paskui buskas ten žino. Visi ką nors sako, bet, žei, pabandyk išsiaiškint. O, jei galėčiau rinktis, norėčiau po mirties tapti kate. Kad gera šeima priglaustų. Šunimi būti turbūt neįstengčiau, loti garsiai neišeitųpati esu rami. Nors, kas žino. Kaip katė, būčiau gera: meili, švelni. Tereiktų gero žmogaus.

Ak tu seniūne, ramiau, jau rimties reikia! atsiduso močiutė, pati nepajutusi, kad mintimis nuklydo į tolį, keistos mintys galvoje, vat ką daro amžius…

O katinas Mykolas, blizgančiom akim, šyptelėjo į ūsą ir pažvelgė į Barį, tarsi sakydamas: “pati pasirinks, kuo tapti, ne šuniu!”

Katinas dabar jau mokėjo skaityti mintis, kas visai neblogai gyvenime.

Ir taip, gyvenimas, pasirodo, kartais būna visiškai paprastas: jei tavo namuose yra ištikima šuns draugystė, katės šiluma ir rūpestinga močiutės širdis, jau turi viską, ko reikia laimei. Svarbiausia vertinti šiuos mažus stebuklus ir branginti tuos, kurie yra šalia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

16 − 11 =

Ji nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija Vėlus žiemos rytas brėško lėtai. Kiemo valytojai garsiai kasė sniegą prie namo. Laiptinės durys be sustojimo trinktelėdavo, pro jas išskubėdavo į darbą skubantys žmonės. Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir stebėjo kiemo šurmulį. Praeitu gyvenimu Filas buvo finansininkas ir niekas, išskyrus pinigus, jam nerūpėjo ir neužėmė minčių. Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų. Dabar jis žinojo, jog nėra nieko brangiau už šiltą žvilgsnį, širdies šilumą ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime. Katinas Filas apsidairė – ant seno sofos miegojo močiutė Valytė, jo gelbėtoja. Katinas nulipo nuo palangės ir susirangė šalia jos pagalvės, švelnia plaukuota nugara prisiglausdamas prie močiutės galvos. Filas žinojo – kiekvieną rytą močiutei Valytei sopėjo galva, tad čia pat stengėsi pagelbėti, kaip tik galėjo. – Filukai, na tu ir gydytojas, – po kiek laiko pramerkė akis senolė, pajutusi švelnų kūnelį, – vėl skausmą nuėmei, šaunuolis tu mano, ačiū tau, kaip tu taip gali? Filas nerūpestingai pamojavo letenėle, tarsi norėdamas pasakyti, jog jam tai menka smulkmena, jis ir daugiau ką moka! Tačiau iš prieangio jau pasigirdo tylus burbėjimas – sužaidė šuns Lakio pavydas. Lakys ištikimai saugojo močiutę Valią jau daug metų. Jis visuomet, vos tik išgirdęs svetimus žingsnius, garsiai lodavo – kad visi žinotų, jog močiutė Valytė patikimai saugoma. Todėl jis save ir laikė namų šeimininku. „Kas jis anksčiau buvo? Gal statybų brigadininkas ar pareigūnas?“ – galvojo Filas, stebėdamas Lakį, – „labai jau mėgsta triukšmauti, bet argi ne geriau, kai saugu!“ – O jūs mano mylimukai, ką aš be jūsų daryčiau, – vėl sudėjusi skausmingą šypseną močiutė lėtai pakilo nuo sofos, – tuoj pamaitinsiu jus ir į kiemą išeisim. O jei pensiją greit gausiu – nupirksiu vištą. Žodis „višta“ sukėlė tikrą džiaugsmo bangą kambaryje. Katinas šokliai ėmė minkštai mindžiukuoti seną sofą, garsiai murkdamas ir stumdydamas didele galva senelės sausą artrozės išgraužtą ranką. – Na tu ir šelmis, žodžius supranti, lapiuk, – džiaugsmingai nusišypsojo močiutė. Šuo amtelėjo, parodydamas, kad irgi viską suprato, ir šlapiu nosiu bakstelėjo į jos kelius. „Ech, kokios gi gyvos tos sielos – namai šiltesni ir širdy ne taip vieniša“, – nusišypsojusi mintijo senolė. „Kai mirsiu, kas tada bus – kas žino. Vieni sako vienaip, kiti kitaip – išsiaiškink čia. O aš norėčiau būti kate, kad geri žmonės paimtų. Šuns būčiau gal ir neatlaikiusi – nerėkčiau garsiai, rami esu. O štai kate būčiau švelni ir meili. Tik geriems žmonėms patektų.“ – Ech tu, – staiga papurtydama galvą, save sudrausmino močiutė, – kokios čia kvailos mintys – štai ką senatvė žmogui daro. Nepastebėjo net, kad katinas su šypsena ūsais nusižiūrėjo į šunį. Mat, kate būti svajoja, o ne šunimi. Dabar Filas mokėjo skaityti mintis – geras gi prizas. Va taip va – iki ko gyvenimas priveda.