Ji nebuvo vieniša. Paprasta istorija
Vėlyvas žiemos rytas brėško lėtai, o kieme valytojos skardžiai krebždėjo kastuvais, mindamos suspaustą sniegą į krūvas prie laiptinės.
Butų durys nuolat trinktelėdavo, išleisdamos susikaupusius žmones, skubančius į darbus kas į polikliniką, kas į parduotuvę ar Vilniaus troleibusą.
Katinas Alfonsas ramiai sėdėjo ant palangės šeštame aukšte ir iš aukštybių stebėjo visą tą žmonių verpetą.
Ankstesniame gyvenime Alfonsas, regis, buvo rimtas bankininkas ir be pinigų daugiau niekas jam nerūpėjo; tik skaičiuoti ir dėlioti centus jam galvoje telpo.
Tačiau dabar jis žinojo: yra dalykų svarbesnių net už eurus.
Jis suprato, kad nėra nieko brangesnio už gerą žvilgsnį, šiltą širdį ir stogą virš galvos. Visa kita ir taip, savaime susidėlios.
Katinas Alfonsas atsigręžė ant seno sofos nugarmėjusi miegojo močiutė Birutė, jo gelbėtoja.
Alfonsas nušoko nuo palangės, atsigulė prie pagalvėlės krašto ir švelniai prisiglaudė pūkuotu šonu prie jos galvos.
Jis žinojo kiekvieną rytą močiutei Birutei skauda galvą, todėl dabar viską darė, ką galėjo.
Alfonsai, tu tai gydytojas, po kiek laiko nusišypsojo močiutė, atsimerkusi nuo šiltos kūno šilumos, vėl man galvos skausmą numušei, šaunuolis tu mano, kaip tu taip išmanai?
Alfonsas mostelėjo letena esą jam čia niekis! Dar ne tokių stebuklų moka, jei reikėtų!
Bet staiga iš koridoriaus pasigirdo tylus urzgimas čia jau šunelio Bartuko pavydas išlindo.
Bartukas buvo močiutės Birutės ištikimiausias draugas jau daugelį metų.
Išgirdęs svetimus žingsnius laiptinėje, jis visuomet pirmas išloš būgną balsu tegu visi žino, kad močiutė Birutė saugoma rimčiau negu prezidentūros rūmai.
Ir, aišku, jis save namuose laikė tikru valdovu.
“Ką gi jis anksčiau veikė? Tikriausiai buvo kiemo viršininkas arba kokių nors saugotojų labai jau garsiai viską komentuoja,” mąstė Alfonsas. “Tegul loja sau, gal ir tikrai ramiau taip.”
Oi jūs mano brangiausieji, ką aš be jūsų veikčiau, niūniuodama atsikėlė močiutė Birutė nuo sofos. Tuoj pavaišinsiu, o paskui eisime truputį pasivaikščiot.
O jeigu šią savaitę pensiją atneš vištą nupirksiu!
Žodelis višta sukėlė tikrą linksmybių audrą.
Katinas pradėjo smagiai minkšti letenėlėmis sofą, murkdamas ir trindamasis stambiu kaktos gumulu į liesą, sąnarių kamuojamą močiutės ranką.
O, kupriuk, išdykėlis! Juk tikrą kalbą supranti, juokėsi močiutė. Šunelis Bartukas sucyptelėjo parodydamas, kad irgi viską suprato, ir įspaudė šlapią nosį į jos kelius.
“Va, kokios gyvos sielos! Ir namai iškart šiltesni, ir širdyje ne taip jau vieniša,” tyliai šypsojosi močiutė Birutė.
“Ką bus po mano mirties nežinia. Vieni šneka vienaip, kiti kitaip, o tu pabandyk išsiaiškint.
O aš, jei ką, norėčiau atgimt katinuku, kad geri žmonės mane pasiimtų. Šunimi nebūčiau aš rami, nelosčiau nors ką ten žinai! Bet katinuku tai tikrai būčiau puiki! Murkčiau ir glaustyčiausi. Tik patekti pas gerus žmones būtų svarbiausia”.
E, žiūrėk tu man, sumurmėjo sau močiutė, kokios keistos mintys aplanko senatvėje
Ji net nepajuto, kaip katinas, šypsodamasis į ūsus, akimis pranešė šuniui: štai, katinu tapti norėtų, o ne šuniu!
Katinas dabar mintis skaityt galėjo tokia jau downšiftinimo premija.
Va taip ir gyvenam kad net katinas, šuo ir močiutė galėtų tart, jog kartu tikrai linksmiau!






