Išėjome iš gimdymo namų dviese. Niekas mūsų nelaukė, niekas nespaudė į glėbį, nefotografavo, nedovanojo gėlių. Beje, keistai atrodytų, jei gėles dovanotų vyrui
Ne, mano buvusi žmona buvo gyva ir sveika. Tiesiog vaikų ji nenorėjo. Visiškai. Ir ji tai man pasakė atvirai, nieko neslėpdama. Bet aš vis tiek prašiau, maldavau, šiek tiek ir pagąsdinau man jau beveik keturiasdešimt, o vaikų taip ir neturiu. O gal čia vienintelė proga pratęsti giminę? Galop dar prieš gimdymą susitarėme… Žmona pagimdė, tą pačią dieną išsiskyrėme. Ji be jokių problemų sutiko mokėti alimentus.
Iš pradžių norėjau atsisakyti. Užsiplieskė mano vyriška savigarba. Bet buvusi žmona tik ramiai pasakė:
Gyvenimas ilgas, Vyti. Gali nutikti visko. Juk tu jau ne jauniklis, o aš daug jaunesnė. Vaiko aš nenoriu, bet tai ir mano vaikas tegu turite bent kokią finansinę pagalvę ateičiai…
Prasidėjo neramios dienos, bet aš neliūdėjau. Juk kiek aplinkui vienišų mamų! Ar aš kuo nors blogesnis? Kiek dabar vaikų išbandžiusių dirbtinį apvaisinimą nieko čia tokio. Maža kas, kad vaikas lieka su tėčiu! Mažasis Matas Vytaitis augo, stiprėjo ir buvo labai laimingas vaikas.
Kai Matas paaugo, prasidėjo klausimai apie mamą. Na, kaip penkiamečiui pasakyti, kad jo mama jo visiškai nenorėjo? Sugalvojau išeitį:
Tave, sūnau, radau rūsyje.
Kuriame?
Ogi tame, už kampo, kur daugiabutis stovi.
Nuo tada rūsį Matas ėmė traukti kaip magnetą. Vaikščiodamas lauke, pasprukdavo nuo neatidaus tėčio ir žvalgėsi pro rūsio langelius, tyliai šaukė mamą. Bet visuomet atsiliepdavo tik tyla
Vieną dieną, tačiau, Matas kažką išgirdo! Vaikiška širdelė sustojo, tada pradėjo daužytis taip stipriai, kad jis nieko kito ir negirdėjo.
Laiptinės durys buvo praveros. Matas įsmuko į rūsį. Iš pradžių buvo tamsu, bet akys greitai apsiprato. Lipo vis giliau, bandydamas šaukti ir kviesti, bet balsą užspaudė gumulas teliko vos girdimas, ašarų pilnas šnabždesys:
Mama, mamyte, tu čia? Čia aš Matas… Aš tavęs ieškojau!!!
Mama neatsiliepė. Matas sustojo, verkė ir klausėsi. Tyli šnarėjimą išgirdo kampe; nusibraukė kumšteliu ašaras ir nuėjo ten.
Gal mamai labai blogai, gal serga. Kitaip ji tikrai būtų jį radusi. Bet nieko, pagalvojo Matas dabar pats susiras mamą, ir ji taip nudžiugs!
Artinosi prie garso, verksmingai šypsodamasis. Juk visi jo draugai turi mamas dabar ir jis turės! Bet kampe ant krūvos skudurų Matą pasitiko katė. Katė žiūrėjo į svečią atsargiai ir saugojo po savimi priglaustą kačiuką.
Mama?
Tą akimirką nusivylimas jį beveik sutraiškė, silpnomis kojomis atsitūpė ant grindų. Bet po akimirkos pažvelgė į katę…
Kai tau penkeri, pasaulis atrodo kitaip. Ir logika tada kitokia kartais ji net teisingesnė ir paprastesnė nei suaugusiųjų.
Matas stebėjo katę ir prisiminė Rūtelę iš savo darželio grupės. Ji visiems gyrėsi, kad jos tėtis undinas. Arba Benas įrodinėjo, kad jo tėtis ateivis. O kodėl jam negali būti mama katė?
O ir katė suprato, kad šitas berniukas jos neskriaus ir nelies nei jos, nei kačiuko. Atsargiai priėjo arčiau, priglaudė ausį prie jo mažos delno.
Tai tu mano mama? be galo viltingai paklausė Matas. Jis taip norėjo tuo tikėti, kad patikėjo ir pats. Dabar būtų bet ką nuginčijęs, jei kas būtų prieštaravęs. Atsargiai apkabino katę, katė apsikabino jį.
Galų gale pastebėjau, kad sūnus kažkur dingo apėmė panika. Šaukiau:
Matai! Išeik greičiau, kur pasislėpei?!
Praėjus kelioms ilgiausioms mano gyvenimo minutėms, iš rūsio išlindo Matas. Jis lėtai ėjo, spaudė prie savęs katę su kačiuku. Man pribėgus, išdidžiai pasakė:
Radau mamą. Ir, man atrodo, čia mano sesė. Jos buvo ten, kur ir tu mane radai.
Sustirdau ką pasakyti tokiam mažam žmogui? Ar viską iškloti? O kaip? Tai sutikau su Matuku.
O kaip supratai, kad ji tavo mama? paklausiau.
Matas tik pečiais gūžtelėjo:
Supratau ir viskas… Taip mane pažiūrėjo! Tėti, grįžtam namo. Jaučiu, kad mama pavargo.
Matukui buvo gera. Mama atsirado! Ir nieko baisaus, jog sesė pasirodė esantis brolis dar geriau, kartu vyriškiems žaidimams. O geras katinas prieš miegą abiem murkia pasakas.
Darželyje visi priėmė šią žinią ramiai. Kas čia tokio mama katė? Kęstučio tėtis traktorius, bent nuotrauką visiems rodė!
Aš ilgai graužiausi, nežinojau, kaip paaiškinti vaikui, kad taip nebūna. Bet žiūrėdamas į laimingą Matą, numojau ranka viskas susidėlios savaime.
Namuose nuo tada prasidėjo cirkas. Matukas su kate ir kačiuku lakstė, vartė visą butą aukštyn kojom. Katė buvo jauna ir visai neprieštaravo tokioms išdaigoms.
Jūs mane išvedat iš proto! bambėjau, vėl dėliodamas daiktus į vietas.
Matas, laikydamas už virvutės, kačiukas ir katė trumpam sustodavo, pažiūrėdavo į mane ir vienas kitą… Dar kartą suraukė pečius ir vėl nerūpestingai nudūmė šėlioti toliau. O kodėl? Nes mama leido!
Ši istorija mane išmokė, kad vaikų fantazijoms reikia daugiau vietos gyvenime. Kartais nuo jų ir suaugusiam tampa lengviau kvėpuoti.





