Jie ne skubėjo mylėti, nes mylėjo visada.
Vilniaus miesto bibliotekoje visada tyla, net kai lankytojai švilpina į duris. Aistė niekada neatrodė nepatogumų įėjus į didžiulių knygų lentynų salę, lankytojai iš karto sustoja, apžiūri aplinką ir ramiai prieina prie bibliotekininkės.
Labas rytas, visada mandagiai sakydavo lankytojai, prašydami konkrečios knygos.
Labas rytas, šypsodamasi atsakydavo Aistė, atidžiai klausydama kitų skaitytojų.
Aistė buvo nuoširdi, mandagi ir darbas bibliotekoje jai tikrai tinka. Kartais ji susimąstydavo:
Kaip puiku, kad likimas mane nuvedė šiuo keliu. Negalėčiau įsivaizduoti, kur kitur galėčiau dirbti taip ramiai ir su aistra. Darbas džiugina, kai lankytojai taip pat yra mandagūs.
Žinoma, kartais įlįsdavo skubus lankytojas, kuris nekantriai žiūrėjo, kol Aistė suranda knygą, užpildo kortelę ir grąžina ją. Ji kantriai laukią, nes nevertėjo piktnaudžiauti.
Aistė nuo vaikystės mylėjo knygas, todėl pasirinkus profesiją jos nebuvo jokių abejonių knygos jos pasaulis. Ji buvo įgūdžiusi, plačiai perskaityta ir savimi tikrai pasitikėjo.
Kol draugės bėgo į pasimatymus, susimąstyti su vaikais, persikraustė ar ginčijosi, Aistė tiesiog gyveno tyloje ir tvarkoje. Ji turėjo ramų balsą, nuolatinį akinių pataisymą, šiltą žvilgsnį, pilkos akis ir šviesius plaukus, susuktus į šukuštą. Apranga visada tvarka, tvarkingai.
Aistės dvidešimt septintą gimtadienį šiek tiek vėliau į biblioteką įžengė patrauklus jaunas vyras akinių puoštu. Pažiūrėjęs į jį, ji prisiminė:
Malonus vyras, maždaug trisdešimt metų, ne mažiau.
Ji patraukė dėmesį į vyriškus lankytojus, ką nepadarė anksčiau.
Labas diena, tyliai sveikino naujokas.
Labas diena, atsakė Aistė.
Reikia man knygos, šiek tiek susimąstęs, bandydamas prisiminti autorių, galų gale paskelbė: Tikiu, kad ji čia yra, peržvelgė į milžiniškas lentynas ir pataisė akinius.
Palaukite minutėlę, ji yra viršutinėje lentynoje, pasakė Aistė ir nuėjo.
Jaunas vyras buvo Tautvydas Uostauskas, gėdingas inžinierius, dirbęs architektūros skyriuje, nagrinėjantis senus brėžinius ir kuriantis naujus. Kai Aistė grąžino jam knygą, jis šypsojosi šiltai.
Aistė sušėdė prie stalo ir užpildė kortelę, išgirdo vardą Tautvydas. Jis pasirašė, bet stovėjo neapsisprendęs.
Ačiū, staiga prisiminė, kad nepadėkojo.
Prašom, atsakė biblioteka.
Tuo metu kažkas pasikeitė. Jie žiūrėjo vienas į kitą be žodžių, nesvarbu, kiek laiko prabėgo. Galiausiai Aistė prabilo:
Tautvydai, ar norėtumėte dar kokios knygos?
Na tiesą sakant, ne susiraukė jis, bet tada ištraukė drąsos ir paklausė:
Žinote, kad žinote mano vardą, bet ar galite pasakyti savo?
Aistė, švelniai atsakė ji.
Aistė tai gražus, tradicinis lietuviškas vardas, jam ėmėsi šiek tiek slegiantis šypsnis, o Aistė pajuto jo gėdingumą, nes ji pati buvo panašioji.
Ačiū, pakartojo Tautvydas, grąžinsiu knygą tvarkingai. Iki pasimatymo.
Ir aš to nesikreipiu, mandagiai atsakė Aistė.
Jis išvyko, o ji ilgai galvojo apie jį.
Mes tarsi sielų dvi širdys, šėlstė ji, bet greitai atsigręždama šypsojosi.
Ką dar aš? Nieko tokio nežiūrėjau iki šiol.
Tautvydas išėjęs, jautėsi ne toks patogus. Jis bandė save patikinti, kad jo nuosmukis yra tik nuobodulys.
Kitą dieną pietų pertraukoje jis vėl lankėsi bibliotekoje, pretenduodamas, kad nori dar vienos knygos.
Labas diena, Aistė, pakvietė ji jį šypsodamasi, tarsi seną draugą.
Labas, atsakė jis, ir nusižeminęs pasakė:
Iš tiesų norėjau pasakyti, kad man patinki tiesiog, atsiprašau.
Aistės akys užšvietė, jos veidas ryškėjo.
Kam atsiprašyti? Man patikei ir vakar, šią naktį net sunkiai miegojau, ji su juoku atsakė.
Jis sušuko:
Aš ir aš! Akys nesijungė, kol tave nepaprastoje knygoje nesu.
Pasikeitusi tyla truko akimirką, bet galiausiai Tautvydas išdrįso:
Aistė, ar leistum man tave nuvesti iki namų po darbo?
Leisk, atsakė ji švelniai, šypsodamasi.
Nuo tos dienos jų susitikimai virto pasivaikščiojimais po Vingio parką, kur Tautvydas išdidžiai pasakojo apie savo inžineriją, o Aistė dalijosi knygų paslaptimis.
Tautvydai, žinai, knygos kaip žmonės kiekviena turi sielą, šnekavo ji, o jis linksmai pritariodavo.
Vėsus rudenį jie šiltai kartu sėdėjo Aistės virtuvėje, kartais be žodžių, nes žinojo, kad tyla taip pat yra kalba.
Aistė visada svajojo aplankyti Veneciją, skaitydama apie jos kanalus. Tautvydas kartais įsivaizdavė, kaip jie kartu plaukioja gondola.
Vieną savaitgalį Tautvydas atnešė raudonų rožių puokštę.
Tai tau, brangioji Aistė, santuokos pasiūlymas, švelniai sakė jis. Sutik?
Sutinku, atsakė ji, nepiktnaudžiaudama.
Jų vestuvės buvo kuklios, be šurmulio, nes jiems neturėjo skubėti. Gyvenimas tekėjo lėtai, tačiau laimingai. Jie neturėjo vaikų, bet neapgailestavo iš adoptuoto prieglaudos pasiėmė juodą katę, vardu Barsukas, ir įsigijo vasarnamį.
Vaikštydami po vasarnamį Tautvydas gamino skrydžius paukščių nameliams, Aistė mezgo kojines, o gėlės žydėjo jų lovoje. Kaimynai retai lankėsi, šnabždėdami, kad jie gyvena nuobodžiai, bet jie nieko nesijaudino.
Kiekvieną rytą Tautvydas gamindavo kavą senoje puodelyje, o Aistė maitino kanteles prie lango. Vasarą jie praleisdavo lauke, žiemą klausydamiesi, kaip židinys girgžda. Žodžiai kartais nereikėjo viskas buvo aišku.
Praėjus daugybei metų, jie tapo seni. Nepaskubėjo mylėti, nes jausmai visada buvo šalia. Pasitraukė į vasarnamį, kur šįryt Aistė rado gražią vyno butelį su šviežiais vaisiais. Jie negeria alkoholio, bet šį kartą buvo išskirtinis momentas.
Tautvydas ištraukas du taurės, nuvalė jas šluoste, kurią dažniausiai naudodavosi plovimo metu, ir surengė romantinį vakaronį.
Už mus? pakėlė Aistė taurę.
Ne, šyptelėjo Tautvydas, iškeldamas iš kišenės lėktuvo bilietus į Veneciją. Už Veneciją.
Aistė nustebo, nes jie visą gyvenimą svajojo apie šią kelionę, bet visada laukė dar darbas, dar vasarnamis, dar Barsuko sveikata.
Bet mes jau senyva, sakė ji.
Ne senyva, o protinga, ir todėl keliaujame, atsakė jis.
Jie skrido, plaukė gondola po siauras vietines tilus, juokėsi kaip paaugliai. Vieną vakarą, kai saulė leidosi į lagūną, Tautvydas išreiškė:
Kiek aš laimingas su tavimi, Aistė, myliu tave iki pat dangaus.
Ačiū, kad priėjai į mano gyvenimą, kad išpildėte mano svajonę, atsakė ji. Man nieko daugiau nereikia, tik mūsų kartu.
Jie juokėsi, džiaugėsi, ir liko kartu, nesirūpindami skubėjimu.
Ačiū, kad perskaitėte. Linkiu visiems sėkmės ir gerų dienų.
