20240415, mano dienoraštis
Šiandien vėl girdėjau tą nemalonų skambutį, kai kaimynas paskambino, kad kažkas ateina. Nupračiau virtuvės šluostę, nusiprausiau rankas ir nuėjau atidaryti duris. Prie progio stovėjo mano dukra Ugnė su jaunu vyru Vytas. Įleidau juos į butą.
Sveika, mama, pasakė Ugnė, švelniai bučiulėdama mano šonkaulį. Tai mano draugas Vytas, jis gyvens su mumis.
Labas, pasisveikino Vytas.
O tai mano mama, teta Lina, pridūriau, bandydama būti šiek tiek formalesnė.
Lina Viktorija, pataisė Ugnė, šypsodamasi.
Ugnė paklausė:
Mama, ką gaminsime vakarienei?
Žirnių košę ir dešreles.
Vytas susiraukė.
Aš nevalgyčiau žirnius, sakė jis ir išsiveržė į kambarį.
Ugnė išsigando, iškėsdama plačius akys.
Bet mama, Vytas nevalgo žirnių, šuko ji.
Vytas numetė kuprą ant sofos, užsitęsė ant grindų.
Tai iš tikrųjų mano kambarys, svarstė Lina.
Vytas, ateik, parodysiu, kur mes gyvensime, iškviesti Ugnė.
Vytas nesiklausė ir šaukdavo:
Man čia patinka, grumbėjo jis, atsikeldamas nuo sofos.
Ugnė sukėlusi man šiek tiek nerimo, prašė:
Mama, gal galėtum galvoti, ką patiekime Vytui.
Lina atrodė beviltiška.
Likę dar pusės pakelio dešrelių, prisiminiau, nusijuokdama. Su garstyčiomis, kečupu ir duonos gabalėliu bus pakankamai.
Vytas patenkintas atsakė:
Gerai, taip pat ir man tiks.
Aš nuėjau į virtuvę ir sumaišiau žirnių košę, įdėjau dvi keptas dešreles, pastūmiu šviežios salotos dubenį ir pradėjau valgyti. Kai į kišenę įžengė Ugnė, ji paklausė:
Mama, kodėl valgai viena?
Dirbau visą dieną ir esu alkanų, atsakiau, kramtydama dešrelę. Kas nori valgyti, pats sau patikrink ar gamink. Ir dar vienas klausimas: kodėl Vytas gyvens čia su mumis?
Jis mano vyras.
Šį žodį išgirdusi, staiga pasuko manęs vidūn į krūtinę.
Ugnė susigriuso.
Kaip vyras?
Na, taip. Duktė jau suaugusi ir pati gali nuspręsti, ar susituokti, sakiau. Man jau devyniolika metų.
Net nepakvietėte mūsų į vestuves, įkvėpė Ugnė.
Nėra vestuvių tik sutikome susituokti ir taip bus. Dabar esame vyras ir žmona, todėl gyvensime kartu, pabrėžiau, žiūrėdama į jos žiūrią.
Sveikinu jus! Kodėl be vestuvių?
Jei turi pinigų vestuvėms, gali mums duoti, mes rasime kur juos išleisti.
Aišku, sakiau, valgydama. Kodėl čia būtent mes?
Nes jų butas viengubas kambarys, o jie keturi gyvena kartu.
Tai nuoma nebuvo svarstoma?
Kodėl nuomoti, kai turi mano kambarį, stebėjosi Ugnė.
Ugnė paklausė dar:
Ar gali mums pasiūlyti ką nors valgyti?
Žirnių košė puode, dešrelės keptuvėje. Jei nepakanka, šaldytuve dar pusė pakelio. Pasimėgaukite.
Ugnė pridūrė pabaigą:
Mama, turiu tau naują sutuoktinį, šaukė ji.
Aš nušventė:
Ir ką? Dabar turėsiu šokti šventėms? Aš grįžau iš darbo, esu pavargusi, neriškite ritualų. Pasirūpinkite savimi patys.
Ugnė šauksme iškėlė nepasikinimo šūksnį.
Štai kodėl nesu susituokusi!
Mano širdis drebėjo, bet neatsisakiau. Po pietų nusiprausiau, nusivilau sporto treniruotę sporto centre ir baseine, kaip įprastai po darbo.
Apie dešimt valandų vakaro grįžau namo, tikėdamasi karšto arbatos, bet susidūriau su virtuvės chaoso: virimo dangtis dingęs, košė išdžiūvusi ir trupinta, dešrelių paketas išsigulęs ant stalo, seno duonos gabalėlis be pakuotės, keptuvė sudegusi, antiškio padengta šakute, kriauklėje indai, o grindyje maža saldžios skysčio dėmė. Kvepėjo cigarečių dūmai.
Ugnė atidarė duris į savo kambarį, kur jaunas pora gerdavosi vyno ir rūko.
Ugnė, nuvalyk virtuvę, rytoj pirksime naują keptuvę, sakiau, atvykusi į savo kambarį be durų uždarymo.
Ugnė šoko nuo savo vietos ir bėgo manęs iškviesti.
Kodėl turime valyti? Kur rasime pinigų naujai keptuvei? Aš mokausi, ne dirbu. Ar tau nebrangina indų?
Tą žinai, Mūsų namų taisyklės: valgęs valyk, išmesi išvalyk, sugadinęs pakeisk nauju. Visi valo po sau. O keptuvė ne tik keli centai, bet dabar ištęsus įprastą.
Ugnė kreipėsi į mane:
Nesi norinti, kad mes čia gyvenume?
Ne, ramiai atsakiau.
Mano noras nesikirsti su dukra, nes niekada nesulaukiau jos nepaklusnumo.
Bet čia mano dalis, teigė ji.
Ne, butas visas mano, aš jį uždirbau, nusipirkau. Tu čia tik įrašyta. Nereikia spręsti mano problemų. Jei norite gyventi, laikykitės taisyklių, švelniai sakiau.
Ugnė iškėrė:
Aš visą gyvenimą laikiauosi tavo taisyklių, susituokiau, dabar negi gali nurodyti, ką daryti. Be to, jau seni, turėtum mums atiduoti butą.
Aš atiduodu koridorių laiptų namo ir vietą ant suolo. Džiaugiuosi, kad susituokei? Manęs nesiklausėi. Tu naktį čia ar su vyru, bet kituose kambariuose, jis čia nebus, atsakiau griežtai.
Pakeisk savo butą, Vytas, mes išeiname, šaukė Ugnė, subėgdama daiktus.
Per kelias minutes į svetimąjį kambarį įsiplaukė naujai susituokęs sutuoktinis. Jis drebėjo nuo alkoholio, sako:
Mama, neskubink, viskas bus gerai, mes su Ugnė niekur nepasiskirstysime. Elgsis ramiai, gal net šiek tiek meilei pasidavysime naktį.
Lina, šokama:
Ką aš tau esu, mamutė? Mama ir tėtis lieka čia, o tu ateik ir nepamiršk savo naujos žmona.
Vyriškas išpuolis.
Vyriškas užpuolė Lina, įspaudamas jos nosį, tačiau ji šiek tiek sušaukė, laikydama jį už rankų, o po to spausdinant alkūį į jo šlaunis.
Vyriškas šaukti:
Aš skųsiu jus į teisę, aš sukursiu bylos.
Lina įkvėpė:
Palauk, skambinsiu policijai, kad būtų įrodymai.
Jaunimas išėjo iš buto, palikdamas dvigubą butą švarų.
Ugnė, šaukdama paskutinį kartą:
Tu nebe mano mama, niekada nebusite senelių.
Aš atsakiau su sarkazmu:
Koks liūdesys. Nors aš gyvensiu savo gyvenimą.
Mano rankų nagai truputį sulaužyti, bet aš juos stebėju.
Vieni nuostoliai iš jūsų, sakiau.
Po jų išvykimo išvaliau virtuvę, išmetau košę ir nusidėvėjusią keptuvę, keičiau spynas. Tris mėnesius po darbo, mano dukra sugrįžo, labai išsekusi, veido odos nusileido, liūdnai.
Mama, ką mes turime valgyti? paklausė ji.
Nežinau, dar nepagalvojau. Ką norėtum? atsakiau.
Vištieną su ryžiais, jos balsas šnibžda, ir šaltibarščius.
Gerai, einame pirkti vištieną, sutarėme. Šaltibarščius paties.
Ugnės gyvenime Vytas nebesikartojo.
Tai dienoraštis mano mintys, jausmai, rūpesčiai ir dar likusi gyvenimo dalis, kurią dabar rašau šiltomis eilutėmis, iš tikrų širdies patirčių.
