Jis nekentė savo žmonos. Nekentė… Jie pragyveno kartu 15 metų. Visus tuos 15 metų jis ją matydavo kasryt, bet tik paskutinius metus jo pradėjo siaubingai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ištiesia rankas dar gulėdama lovoje ir sako: „Labas rytas, saulyte! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos liesos rankos, apsnūdęs veidas jam kėlė atgrasumą. Ji atsikeldavo, praeidavo pro langą ir keletą sekundžių žiūrėjo į tolį. Paskui nusivilkdavo naktinukus ir eidavo į vonią. Kadaise jis žavėjosi jos kūnu, laisve, kuri ribojosi su geidulingumu. Ir nors jos kūnas iki šiol išliko puikios formos, nuogas vaizdas kėlė jam pyktį. Kartą jam net kilo noras ją pastumti, kad greičiau „atsibustų“, bet sukaupęs visą valią tik grubiai tarė: „Paskubėk, nusibodo jau!“ Ji neskubėjo gyventi – žinojo apie jo romaną, žinojo net tą merginą, su kuria vyras susitikinėjo jau apie tris metus. Tačiau laikas apgydė savimeilės žaizdas ir paliko tik liūdną nereikalingumo šleifą. Ji atleido vyrui agresiją, abejingumą, troškimą susigrąžinti jaunystę, bet neleido jam trukdyti jai ramiai gyventi ir kiekvieną minutę pajusti save. Nuo tada, kai sužinojo apie ligą, ji nusprendė gyventi kitaip. Liga kas mėnesį ją ėdė ir greitai laimės. Pirmas noras – pasakyti apie ligą visiems! Kad sumažintų tiesos žiaurumą, padalintų ją į dalis artimiesiems. Bet sunkiausias paras ji išgyveno viena, supratusi artėjančią mirtį, ir kitą dieną tvirtai nusprendė tylėti apie viską. Jos gyvenimas bėgo, su kiekviena diena joje gimė išmintis stebėti. Ji atrasdavo vienatvę mažoje kaimiškoje bibliotekoje, į kurią keliaudavo pusantros valandos. Kiekvieną dieną ji slėpdavosi tarp lentynų, pažymėtų seniu bibliotekininku „Gyvenimo ir mirties paslaptys“, ir rasdavo knygą, kurioje, regis, atsiras visi atsakymai. Jis nuėjo į meilužės namus. Ten viskas buvo šviesu, jauku, sava. Jie susitikinėjo jau trejus metus, ir visą tą laiką jis ją beprotiškai mylėjo. Pavydėjo, žemino, buvo pažemintas – atrodė, negali be jos gyventi. Šiandien jis ryžosi – skirsis. Kam kankinti visus tris? Samprotavo – žmonos nemyli, dar daugiau – nekenčia. O čia prasidės naujas, laimingas gyvenimas. Jis bandė prisiminti savo jausmus žmonai, bet nesugebėjo. Atrodė, kad ji jį erzino nuo pirmos pažinties dienos. Išsitraukė žmonos nuotrauką ir, norėdamas parodyti ryžtą skirtis, suplėšė ją. Jie turėjo susitikti restorane, ten, kur prieš pusmetį šventė penkiolikos metų santuoką. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, nervingai ieškojo spintoje popierių skyryboms. Viename stalčiuje rado tamsiai mėlyną užklijuotą aplanką. Anksčiau jo nematė. Atsiklaupus, nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti bet ką, kad ir kompromituojančią nuotrauką, bet rado krūvą medicininių išrašų, pažymų ir spaudų – visur žmonos pavardė ir inicialai. Į jį tvokstelėjo nuojauta tarsi elektros smūgis. Serganti! Įvedė diagnozę į internetą ir ekrane pasirodė žiauri frazė: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Jau buvo praėję pusė metų nuo tyrimo. Kas buvo toliau, jis jau menkai prisimena. Vienintelė frazė, besisukanti galvoje: „6–18 mėnesių.“ Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas tylėjo, ji sumokėjo sąskaitą ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabus rudens oras, saulė ne kaitino, bet šildė sielą. „Kaip gražu gyventi, kaip gera čia, greta saulės ir miško.“ Pirmąsyk nuo tos dienos, kai sužinojo apie ligą, ją užplūdo gailestis sau. Net ir tada ji rado jėgų išlaikyti baisiomis tapusias savo paslaptis nuo vyro, tėvų, draugių. Ji norėjo palengvinti jiems gyvenimą – let ir tai sunaikintų jos pačios. Juolab kad ir taip netrukus liks tik prisiminimas. Ji ėjo gatve ir žiūrėjo į žmonių akis, kurios spindėjo iš laimės laukdamos žiemos, paskui – vėl pavasario! Ji nebegaus patirti tokio džiaugsmo. Skausmas augo ir išsiveržė nesulaikomų ašarų liūtim… Jis blaškėsi po kambarį. Pirmąkart gyvenime pajuto baisų, beveik fizinį laikinumo jausmą. Priminė žmoną jauną, kai jie susipažino ir turėjo tiek vilčių… Jis mylėjo ją tada. Staiga pasirodė, kad tie penkiolika metų prabėgo akimirksniu, ir viskas – laimė, jaunystė, gyvenimas – dar priešakyje… Paskutinėmis dienomis jis ją apgaubė rūpesčiu, buvo su ja ištisą parą, jautė laimę, kurios nė nesitikėjo. Bijodamas jos netekti, jis buvo pasiryžęs atiduoti ką tik norės, kad tik ją išsaugotų. Jei kas nors būtų priminęs, kad dar prieš mėnesį jo žmona jam erzino ir svajojo ją palikti, būtų sakęs – „tas ne aš.“ Jis matė, kaip jai sunku atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis, manydama, kad jis miega. Suprato: nėra baisesnio bausmės, kaip žinoti savos mirties datą. Matė, kaip ji kabinosi už gyvenimo, net už menkiausios vilties. Po dviejų mėnesių ji mirė. Jis gėlėmis nuklojo kelią nuo namų iki kapinių. Verkė kaip vaikas, kai leido karstą – jis paseno tarsi tūkstančiu metų… Namie, po jos pagalve, rado raštelį – norą, kurį ji rašė Naujųjų metų išvakarėse: „Būti laiminga su Juo iki paskutinės akimirkos.“ Sako, visi norai, parašyti per Naujuosius, išsipildo. Matyt, taip ir yra, nes tą pačią naktį jis užrašė: „Būti laisvam.“ Kiekvienas gavo tai, ko, rodos, tyliai troško… Norėjai būti laisvas, o ji – laiminga šalia tavęs. 15 metų santuokos, slapta liga ir paslaptis, kuri viską pakeitė amžiams…

Jis negalėjo pakęsti savo žmonos. Jau nekentė jos

Praėjo penkiolika metų, kai gyveno kartu. Visus tuos penkiolika metų kiekvieną rytą matė ją, bet tik paskutiniais metais ėmė siutinti jos įpročiai. Ypač vienas: gulėdama lovoje ji iškeldavo rankas, apsnūdusi, kartodavo: Labas rytas, saule! Šiandien laukia nuostabi diena. Paprasta frazė, bet jos liesos rankos, apsiblausęs veidas sužadindavo nemalonumą.

Ji kildavo, eidavo pro langą ir sustodavo kelioms akimirkoms žiūrėdama į tolį. Tuomet nusivilkdavo naktinius ir tyliai eidavo į vonią. Kadaise, dar santuokos pradžioje, jis žavėjosi jos kūnu, ta laisve, kuri rėmėsi prie begėdiškumo. Ir nors dabar ji vis dar buvo grakšti, nuoga atrodė jam atstumianti. Kartą norėjo net ją pastumti, norėdamas paskubinti jos atsibudimą, bet susitvardė ir tik šiurkščiai sumurmėjo:
Skubėk, gana jau!

Ji niekur neskubėjo. Ji žinojo apie jo romaną. Žinojo ir tą merginą, su kuria jos vyras susitikinėjo jau beveik trejus metus. Bet laikas užgydė įžeistą savimeilę ir paliko tik liūdną nereikalingumo šleifą. Ji atleido vyrui už grubumą, abejingumą, jaunystės medžioklę. Bet neleido jam sutrukdyti jos pačios rimto gyvenimo ritmo suprasdama kiekvieną akimirką.

Taip ji nusprendė gyventi nuo tos dienos, kai sužinojo, jog serga. Liga grauže ją mėnuo po mėnesio ir jau buvo arti pabaigos. Pirmas instinktyvus noras buvo visiems papasakoti apie ligą išdalinti negailestingą tiesą artimiesiems, kad būtų lengviau. Tačiau sunkiausias valandas iškęsdama viena, antrą parą priėmė sprendimą tylėti. Jos gyvenimas tirpo, ir su kiekviena diena jos viduje brendo išmintis, suteikianti gebėjimą tiesiog būti.

Ją ramino vienuma mažoje kaimo bibliotekėlėje, iki kurios keliaudavo pusantros valandos. Kasdien pasinerdavo į siaurą tarpą tarp knygų lentynų, kur pačio bibliotekininko užrašyta: Gyvenimo ir mirties paslaptys, ir ieškodavo knygos, kurioje, regis, rasi visus atsakymus.

Jis ateidavo į meilužės namus. Ten šviesu, šilta, sava. Jau treji metai, kai jų santykiai buvo užvaldyti visiškai beprotiška meile. Jis pavydėjo, žemindavosi, žemino ją ir negalėjo be jos jaunos odos nė dienos.

Šiandien jis atėjo čia ir galutinai apsisprendė skirtis. Kam kankinti visus tris žmonos nemyli, daugiau nekęsdamas negali būti. Čia prasidės naujas gyvenimas. Bandė prisiminti, ką kadaise jautė žmonai, bet nieko nebejut. Atrodė, ji erzino jį jau pirmais pažinties metais. Išėmė iš piniginės jos nuotrauką ir, norėdamas save užtikrinti sprendime, suplėšė ją į smulkias skiauteles.

Jie buvo susitarę susitikti Vilniaus senamiesčio užeigoje kaip ir prieš pusmetį, kai šventė penkioliktąsias santuokos metines. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, kur ilgai varginančiai ieškojo spintoje dokumentų skyryboms. Susinervinęs kratė stalčių turinį ant grindų.

Viename jų rado tamsiai mėlyną užklijuotą aplankalą. Nematytas. Prisėdo pritūpęs ir vienu mostu nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti ką nors bet ką, netgi kompromituojančias nuotraukas. Tačiau nerado nieko, tik daugybę medicinos išrašų, spaudų, pažymų. Ant visų jų žmonos pavardė ir inicialai.

Spėjimas, šoktelėjęs tarsi žaibas, slinko nugara. Liga! Įvedė internete diagnozės pavadinimą ir akimirksniu pasirodė baisi eilutė: Nuo 6 iki 18 mėnesių. Pažiūrėjo datas jau praėjo pusė metų nuo pirmųjų tyrimų. Kas vyko toliau prisimena neryškiai. Pro galvą sukosi viena mintis: 618 mėnesių.

Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas tylėjo, sumokėjo už vakarienę eurais ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabi rudens diena, saulė ne degino, o šildė širdį. Kaip vis dėlto gražu gyventi, kaip gera Žemėje su saule, miškais šalia

Pirmą kartą nuo tada, kai sužinojo apie ligą, pajuto gilią gailestį sau. Pakako jėgų išlaikyti paslaptį, siaubingą savo ligos paslaptį nuo vyro, tėvų, draugių. Ji bandė palengvinti jų gyvenimą, nors savo sąskaita. Ypač kai žinojo nuo jos pačios liks tik prisiminimas.

Eidama matė džiugius žmonių veidus viskas dar priešaky, bus žiema, o po jos ateis pavasaris! Ji daugiau nebesulauks tokio jausmo. Širdį apėmė apmaudas, kuriam neliko vietos ėmė lietis ašaromis per veidą

Jis narsčiai vaikščiojo po kambarį. Pirmąkart gyvenime skaudžiai, beveik fiziškai pajuto, kokia trumpa yra žmogaus diena. Prisimena žmoną, kokia buvo jauna, kai susitiko, pilni vilčių. Jis tikrai mylėjo ją tuomet. Atrodė, tų penkiolikos gyventų metų nė nebuvo. Ir viskas lyg būtų prieš akis: laimė, jaunystė, gyvenimas…

Paskutinėmis savaitėmis jis ja rūpinosi nuolatos, buvo kartu ištisą parą ir jautė tokį laimės jausmą, kokio nebepatyrė net iš jaunystės. Bijodamas, kad ji gali išeiti, būtų atidavęs viską, kas priklauso jam, kad tik ją išlaikytų. Jei kas pasakytų, jog prieš mėnesį nekentė jos ir svajojo apie skyrybas, dabar jis atsakytų: Tai buvau ne aš.

Matė, kaip sunku jai atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkdavo naktimis, manydama, kad jis miega. Suvokė, nėra didesnės bausmės, nei žinoti savo likusio gyvenimo ribą. Stebėjo jos tylų, atkaklų kovojimą už kiekvieną naują dieną, įsikibus net pačios absurdiškiausios vilties.

Ji iškeliavo po dviejų mėnesių. Jis pabarstė taką nuo namų iki kapinių gėlėmis. Verkė kaip vaikas, kai karstą leido žemyn, o pats, rodos, senstelėjo šimtu metų

Namuose, po jos pagalve, rado laiškelį norą, kurį ji rašė per Kūčias: Būti laimingai šalia Jo iki paskutinio atodūsio. Sako, kad per Kūčių naktį parašyti norai išsipildo. Matyt, tiesa, nes tais pačiais metais jis parašė: Būti laisvam.

Atrodo, kiekvienas gavo tai, ko, rodos, troškoTačiau laisvė, kurią įsivaizdavo, atėjo pavėluotai ir pasirodė visai kitokia, nei tikėjosi ne kaip atokvėpis, o kaip tuštuma. Dienos slinko lėtai, o naktimis, kai kūnas drebėjo nuo šalto, nepažinaus ilgesio, jam pradėjo rodytis jos balsas tylus rytinis Labas rytas, saule. Neberado ramybės, sau nedrįso atleisti už tą ilgus metus tvyrojusį abejingumą. Prisimindamas jos norą, rašytą per Kūčias, jis kas rytą eidavo prie lango ir aukštai iškeldavo rankas į išblyškusią šviesą, šnabždėdavo žodžius, kuriuos iš jos paveldėjo: Labas rytas, saule.

Taip po truputį jos šviesa tapo ir jo dalimi. Ir nors jos nebeliko greta, ji liko jame per tą rytinį žodį, per vėją languose, per naujai atrastą skausmingą laimės ilgesį. Išmoko laisvę priimti ne kaip išsivadavimą, o kaip pažadą tęsti mylėti gyvybę už juodu abu. O kai vieną vakarą, pirmąkart po daugelio mėnesių, ant slenksčio įžengė pavasario kvapas, jis tyliai nusišypsojo pro ašaras ir pagalvojo, kad galbūt viskas tikrai prasideda iš naujo per meilę, nuskaidrėjusią netektimi, ir per viltį, kuri niekada neišnyksta.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 3 =

Jis nekentė savo žmonos. Nekentė… Jie pragyveno kartu 15 metų. Visus tuos 15 metų jis ją matydavo kasryt, bet tik paskutinius metus jo pradėjo siaubingai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ištiesia rankas dar gulėdama lovoje ir sako: „Labas rytas, saulyte! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos liesos rankos, apsnūdęs veidas jam kėlė atgrasumą. Ji atsikeldavo, praeidavo pro langą ir keletą sekundžių žiūrėjo į tolį. Paskui nusivilkdavo naktinukus ir eidavo į vonią. Kadaise jis žavėjosi jos kūnu, laisve, kuri ribojosi su geidulingumu. Ir nors jos kūnas iki šiol išliko puikios formos, nuogas vaizdas kėlė jam pyktį. Kartą jam net kilo noras ją pastumti, kad greičiau „atsibustų“, bet sukaupęs visą valią tik grubiai tarė: „Paskubėk, nusibodo jau!“ Ji neskubėjo gyventi – žinojo apie jo romaną, žinojo net tą merginą, su kuria vyras susitikinėjo jau apie tris metus. Tačiau laikas apgydė savimeilės žaizdas ir paliko tik liūdną nereikalingumo šleifą. Ji atleido vyrui agresiją, abejingumą, troškimą susigrąžinti jaunystę, bet neleido jam trukdyti jai ramiai gyventi ir kiekvieną minutę pajusti save. Nuo tada, kai sužinojo apie ligą, ji nusprendė gyventi kitaip. Liga kas mėnesį ją ėdė ir greitai laimės. Pirmas noras – pasakyti apie ligą visiems! Kad sumažintų tiesos žiaurumą, padalintų ją į dalis artimiesiems. Bet sunkiausias paras ji išgyveno viena, supratusi artėjančią mirtį, ir kitą dieną tvirtai nusprendė tylėti apie viską. Jos gyvenimas bėgo, su kiekviena diena joje gimė išmintis stebėti. Ji atrasdavo vienatvę mažoje kaimiškoje bibliotekoje, į kurią keliaudavo pusantros valandos. Kiekvieną dieną ji slėpdavosi tarp lentynų, pažymėtų seniu bibliotekininku „Gyvenimo ir mirties paslaptys“, ir rasdavo knygą, kurioje, regis, atsiras visi atsakymai. Jis nuėjo į meilužės namus. Ten viskas buvo šviesu, jauku, sava. Jie susitikinėjo jau trejus metus, ir visą tą laiką jis ją beprotiškai mylėjo. Pavydėjo, žemino, buvo pažemintas – atrodė, negali be jos gyventi. Šiandien jis ryžosi – skirsis. Kam kankinti visus tris? Samprotavo – žmonos nemyli, dar daugiau – nekenčia. O čia prasidės naujas, laimingas gyvenimas. Jis bandė prisiminti savo jausmus žmonai, bet nesugebėjo. Atrodė, kad ji jį erzino nuo pirmos pažinties dienos. Išsitraukė žmonos nuotrauką ir, norėdamas parodyti ryžtą skirtis, suplėšė ją. Jie turėjo susitikti restorane, ten, kur prieš pusmetį šventė penkiolikos metų santuoką. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, nervingai ieškojo spintoje popierių skyryboms. Viename stalčiuje rado tamsiai mėlyną užklijuotą aplanką. Anksčiau jo nematė. Atsiklaupus, nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti bet ką, kad ir kompromituojančią nuotrauką, bet rado krūvą medicininių išrašų, pažymų ir spaudų – visur žmonos pavardė ir inicialai. Į jį tvokstelėjo nuojauta tarsi elektros smūgis. Serganti! Įvedė diagnozę į internetą ir ekrane pasirodė žiauri frazė: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Jau buvo praėję pusė metų nuo tyrimo. Kas buvo toliau, jis jau menkai prisimena. Vienintelė frazė, besisukanti galvoje: „6–18 mėnesių.“ Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas tylėjo, ji sumokėjo sąskaitą ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabus rudens oras, saulė ne kaitino, bet šildė sielą. „Kaip gražu gyventi, kaip gera čia, greta saulės ir miško.“ Pirmąsyk nuo tos dienos, kai sužinojo apie ligą, ją užplūdo gailestis sau. Net ir tada ji rado jėgų išlaikyti baisiomis tapusias savo paslaptis nuo vyro, tėvų, draugių. Ji norėjo palengvinti jiems gyvenimą – let ir tai sunaikintų jos pačios. Juolab kad ir taip netrukus liks tik prisiminimas. Ji ėjo gatve ir žiūrėjo į žmonių akis, kurios spindėjo iš laimės laukdamos žiemos, paskui – vėl pavasario! Ji nebegaus patirti tokio džiaugsmo. Skausmas augo ir išsiveržė nesulaikomų ašarų liūtim… Jis blaškėsi po kambarį. Pirmąkart gyvenime pajuto baisų, beveik fizinį laikinumo jausmą. Priminė žmoną jauną, kai jie susipažino ir turėjo tiek vilčių… Jis mylėjo ją tada. Staiga pasirodė, kad tie penkiolika metų prabėgo akimirksniu, ir viskas – laimė, jaunystė, gyvenimas – dar priešakyje… Paskutinėmis dienomis jis ją apgaubė rūpesčiu, buvo su ja ištisą parą, jautė laimę, kurios nė nesitikėjo. Bijodamas jos netekti, jis buvo pasiryžęs atiduoti ką tik norės, kad tik ją išsaugotų. Jei kas nors būtų priminęs, kad dar prieš mėnesį jo žmona jam erzino ir svajojo ją palikti, būtų sakęs – „tas ne aš.“ Jis matė, kaip jai sunku atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis, manydama, kad jis miega. Suprato: nėra baisesnio bausmės, kaip žinoti savos mirties datą. Matė, kaip ji kabinosi už gyvenimo, net už menkiausios vilties. Po dviejų mėnesių ji mirė. Jis gėlėmis nuklojo kelią nuo namų iki kapinių. Verkė kaip vaikas, kai leido karstą – jis paseno tarsi tūkstančiu metų… Namie, po jos pagalve, rado raštelį – norą, kurį ji rašė Naujųjų metų išvakarėse: „Būti laiminga su Juo iki paskutinės akimirkos.“ Sako, visi norai, parašyti per Naujuosius, išsipildo. Matyt, taip ir yra, nes tą pačią naktį jis užrašė: „Būti laisvam.“ Kiekvienas gavo tai, ko, rodos, tyliai troško… Norėjai būti laisvas, o ji – laiminga šalia tavęs. 15 metų santuokos, slapta liga ir paslaptis, kuri viską pakeitė amžiams…