Vakar ryte Aistė įsijungė telefoną garsiai, iki maksimumo. Tarsi pasiruošusi bet kokiam skambučiui. Nors giliai širdyje žinojo: jis neparašys. Šis jausmas buvo kaip priešliūdesys sunkus, neišvengiamas, lyg orai susigrūbę prieš audrą. Bet ji vis tiek įjungė garsą. Viltis ji kaip senas randas: skauda, bet neleidžia paleisti. Aistė susivijo plaukus į neformalią kupiūrą, šiek tiek sutvarkytą, kad atrodytų natūraliai, bet gražiai. Užsidėjo tamsiai žalią paltą, tą patį, kurį jis vieną kartą pasakė, jog ji primena rudens mišką. Nuo to laiko ji retai jį dėvėjo, bet šiandien ištrauko iš spintos. Nudažė lūpas raudonu per ryškiai rytui, kai vyks apsilankymas vaistinėje ir kepykloje.
Vaistinėje šurminė. Kas nors aštriai kosėjo kampe, kiti ginčijosi dėl vaistų kainų, dar keli tyliai stovėjo, svyruodami nuo kojos iki kojos. Oro kvapas priminė žoleles ir šiek tiek aštrų medicininį aromatą. Aistė paėmė vitaminų tabletes tas, kurį jis patarė prieš tris metus, kai dar kavą gėrėme rytais. Laikė pakuotę rankose, žiūrėdama į smulkią šriftą. Galiojimo laikas iki kitos rudens. Lyg laikas šioje dėžutėje taip pat skaičiuoja paskutines savaites.
Kepykloje viskas buvo kaip įprasta: jaunas vyras su tatuiruote ant riešo prie kasos, šviežio duonos ir cinamono kvapas, tyliai groja senas garsiakalbis. Aistė nusipirko spanguolių kroissantą tą, kurį jis vieną dieną pavadino ryto skoniu, šypsodamasis nuvalo traškutę nuo smakro. Ji pasiėmė du. Vieną namų arbatai, kaip anksčiau, kai viskas buvo paprastesnė. Antrąją tiesiog taip, kad turėtų. Kaip mažą praeities gabalėlį, kurį galima slėpti kišenėje.
Sugrįžusi namo, ji sustojo. Būstas drebėjo tyla sunki, kaip dulkės, nusėdusios ant senų knygų. Oras atrodė nejudrus, tarsi bijo judėti. Telefonas gulėjo ant palangės, ekranu žemyn, kaip gėdingas jos žvilgsniui. Nieko nei žinučių, nei skambučių. Lyg pasaulis nusprendė praeiti pro šalį, nepastebėdamas jos. Lyg ji pati tapo šešėliu, pranyusi pilkame ryto šviesos spindulyje.
Aistė įžiebė arbatinę, nuleido paltą lėtai, lyg bijo trikdyti tylą. Atsargiai pastatė batelius šalia durų, patikslino apvado išorę ant kabinos. Įjungė seną radijo aparatą vedėjo balsas kalbėjo apie eismo spūstis, po to apie šaltojo sniego kritimą, galiausiai apie parodą Naujajame muziejuje. Viskas skambėjo tyliai, kaip iš po vandens. Ji nusiartė į puodelį per karštą, deginantį. Bet gerdama nusišypso, nes nepasisukė. Priėjo prie lango, prispaudusi kaktą prie šalto stiklo.
Lauke šlapio sniego kryštalai krisdavo, maži ir aštrūs, nusėsdavę ant skėtų, šalikų, asfaltų, o po to išnykusi. Jaunas tėvas tamsioje parke prižiūrėjo sūnų, švelniai sureguliuodamas kepurėlę rūpestingas, kaip metų patirtis. Senoliai vaikščiojo, pasikabindami viena prie kitos, lyg jų rankos susijungusios dešimtmečiais. Kas nors skubėjo, slidžiai žengdamas ant ledo dangos, kiti juokėsi, įsitraukę į telefoną, o kai kurie sustojo prie šventinių vėliavų vitrinų. Gyvenimas tekėjo triukšmingas, gyvas, nepaisantis. Praugo pro šalį. Lyg traukinys, išplaužęs, kai ji stovėjo prie stoties, nieko nebijodama šuolio.
Jis neparašė.
Tačiau Aistė pasikraustė šluotą ir supursė grindis, nors dulkių beveik nebuvo. Paskambino tetai išklausė pasakojimus apie vasaros sodybą, kaimyną, naują pyrago receptą. Laistė seną kaktų, atidžiai patikrinusi, ar nepasikeitė spalva. Užsiregistravo pas gydytoją smulkmena, kurią atidėjo mėnesiais. Patikrinė kvitus viskas sumokėta, bet atkreipė dėmesį į dienoraščio žymę. Išplovė pledą, pridėjusi truputį aromatų, kad namai kvepėtų šiluma.
Vakaras atnešė šviesas į visas kambario kameras. Ne todėl, kad bijojo tamsoje, o todėl, kad namai atrodė gyvi jų langai spindėjo, atspindėdami drėgną asfaltą, tarsi šnabždėtų: čia kažkas yra. Čia yra gyvybė.
Aistė pažvelgė į savo atspindį stiklo ir mąstė: Jis neparašė. Bet aš čia. Tai ne išdavimas, ne provokacija, o tyli tiesa. Kaip žvakė, kurią uždegi ne kam kitam, o sau. Kad prisimintum: tu vis dar esi čia ir turi galimybę švytėti net be kitų žodžių. Žinimas, kad savarankiškas švytėjimas yra pats gražiausias gyvenimo pamatas.
