Naujosios gyvenimo kainos
Agne, man reikia tau kažką pasakyti. Aš galvojau apie tai jau seniai.
Agnė Šimkutė stovėjo prie viryklės ir maišė sriubą. Paprastą lietuvišką sriubą bulvės, morkos, truputis saliero. Ji nei karto neatsisuko. Vyras kalbėjo neįprastu balsu. Ne tokiu balsu, kokiu jis paprastai klausdavo apie buto mokesčius ar guosdavosi apie darbą. Balsas buvo tirštas, kaip šaltas debesys prieš lietų.
Klausausi, tarė ji, nestabdydama rankos.
Tu neklausai. Atsisuk.
Ji išjungė kaitlentę, lėtai padėjo šaukštą į šalį. Lėtai, tarsi kokiam rūke, atsisuko.
Darius Šimkus stovėjo duryse. Penkiasdešimt dveji, aukštas, su ta pačia žila sruoga, kurią Agnė anksčiau laikė gražia. Rankoje laikė išmanųjį telefoną, į jį nežiūrėjo, tiesiog laikė.
Išeinu, pasakė jis.
Agnei po kairiu šonkauliu lyg kažkas spaudė ne skausmas, kažkas lyg laukimas skausmo.
Kur? paklausė ji. Kvailas klausimas. Ji suprato. Kitų žodžių nerado.
Visam laikui. Susidėjau daiktus. Lagaminas prie durų.
Dariau…
Neprašyk. Nenoriu scenų.
Nepadarysiu scenos. Ji susiėmė taip ramiai, kaip niekada nė nesitikėjo galinti. Tik pasakyk, kodėl. Skolingi man paaiškinimą.
Jis tylėjo. Perdėjo telefoną iš vienos rankos į kitą.
Nebegaliu gyventi šitaip, tarė galop. Nesu pasirengęs gyventi su luoše.
Tyla blykčiojo, kaip nuogas elektros laidas. Už lango kažkas vožtelėjo durimis, vanduo pasileido vamzdžiais, bet virtuvėje buvo taip tylu, kad Agnė girdėjo savo kvėpavimą.
Ką pasakei? paklausė ji labai tyliai.
Suprantu, kad tai žiauriai skamba. Bet tu paklausei. Negaliu likusio gyvenimo žiūrėti į tavo randą, į piliules, į ligos lapelius. Tu pasikeitei, Agne. Tu kitos po operacijos.
Atidaviau tau inkstą.
Žinau.
Atidaviau tau savo inkstą, kad gyventum.
Žinau. Jis nežiūrėjo šalin, ir tai buvo blogiausia. Nieko neslėpė. Esu dėkingas. Išgelbėjai man gyvybę, to neužmiršiu. Bet negaliu iš padėkos likusį gyvenimą būti šalia žmogaus, kuris…
Kuris ką?
Kuris jau kitas.
Agnė atsitraukė prie lango. Už stiklo buvo lapkritis: pilkas, šlapias, su plikais beržais ir balomis dviejų kiemų aikštelėje. Žiūrėjo į balas, galvodama, kaip čia dabar reikia elgtis. Verkti? Rėkti? Parkristi ant grindų?
Yra kita, tarė ji. Neklausdama. Jau žinodama.
Ilga pauzė ir buvo atsakymas.
Yra.
Seniai?
Keli mėnesiai.
Ji linktelėjo. Žiūrėjo į langą.
Kuo vardu?
Agne, kam tau…
Kuo vardu?
Saiva.
Kiek jai metų?
Trisdešimt vieneri.
Dar vienas lėtas linktelėjimas. Kažkur mintyse sudėliojo schemą, kuri paaiškino tuos praėjusius pusę metų: vėlyvus jo grįžimus, naujus marškinius, kvapą, kurio niekada nepirko, tylą už stalo, kai staiga nustojo klausti, kaip jai sekasi.
Tu išeisi dabar?
Taip.
Gerai.
Ji girdėjo, kaip jis eina koridoriumi. Kaip lagamino ratukai braižo parketą. Kaip užsifiksuoja durų užraktas. Tiek ir viskas.
Agnė stovėjo dar penkias minutes prie lango. Tada grįžo prie viryklės, įjungė kaitlentę ir vėl paėmė šaukštą į rankas.
Sriubą vis tiek reikėjo baigti virti.
***
Prieš trejus metus Dariui buvo diagnozuota inksto nepakankamumo galutinė stadija. Agnė nesudvejojo nė vienos dienos. Pati pasiūlė. Gydytojai suderino tyrimus, atliko visus testus, ir užpernai balandį juodu abu gulėjo gretimuose palatose Santaros klinikose Vilniuje. Ji atidavė jam kairįjį inkstą. Ilgai gulėjo po operacijos, silpnai sveiko. Darius sveiko greičiau.
Toliau sekė keli mėnesiai, kai ji su vienu inkstu bandė priprasti. Skausmas šone, nuovargis, dieta, analizai kas tris mėnesius. Randas kairėje pusėje pilvo, jis neišnyko kiekvieną mėnesį tik šviesėjo, darėsi plonesnis, bet tebebuvo.
O Darius tuo metu tarsi iš naujo klestėjo. Paraudo, priaugo svorio, ėmė eiti į baseiną. Paskui naujas kostiumas. Nauji kvepalai.
Agnė manė, jog tai džiaugsmas dėl gyvenimo. Kad jis laimingas, jog atsipeikėjo. Ji džiaugėsi. Tikrai.
Ji buvo kvaila.
***
Pirmos dvi savaitės po jo išėjimo buvo darbas. Vienintelis automatinis veiksmas. Agnė vertėjavo iš namų vokiečių ir anglų kalba. Medicinos tekstai, teisė, kartais grožinė literatūra. Sėdėdavo prie stalo, žiūrėdavo į monitorių ir vertė kitų žodžius į kitą kalbą, nes savo žodžių nebeturėjo.
Vakarais valgydavo, kas pasitaikydavo. Nevirė. Duona, sūris, kartais išsivirė kiaušinį. Eidavo miegoti anksti, nes būti tyloje buvo nepakeliama. Atsibusdavo ketvirtą ir guldavo atgal, žiūrėdama į lubas, kol pradėdavo švisti.
Kasdien skambindavo draugė.
Agne, ar tinkamai valgei?
Taip.
O ką valgei?
Rasa, kam tau…
Sakyk.
Sumuštinį.
Tai ne valgis. Atvažiuoju ryt.
Nebūtina.
Atvažiuoju.
Rasa Petraitienė pažįstama dar nuo universiteto, abiems po penkiasdešimt. Dirbo poliklinikos gydytoja, augino penkis anūkus, buvo ištekėjusi jau antrą kartą ir kalbėjo be pagražinimų.
Atvyko kitą rytą ir pirmu reikalu atidarė šaldytuvą.
Viešpatie, Agne, tarė labai tyliai, žiūrėdama į beveik tuščias lentynas. Ar tu nieko nevalgai?
Valgau.
Ką?
Šį bei tą.
Šį bei tą? Rasa uždarė šaldytuvą ir atsigręžė. Atrodai taip, lyg tave būtų nutrinę trintuku.
Dėkui už komplimentą.
Čia ne komplimentas. Agne, žinau, kad tau dabar sunku. Bet negalima tiesiog išnykti.
Nedingstu.
Dingsti. Rasa atsisėdo prie virtuvės stalo ir pakvietė gestu prisijungti. Papasakok. Viską nuo pradžių.
Agnė atsisėdo. Žiūrėjo į stalviršį.
Jis pasakė, kad negali gyventi su luoše, pasakė ramiai.
Rasa ilgai tylėjo.
Šunsnukis, galiausiai tarė. Nusakančiu tonu, be emocijų.
Ne. Agnė palingavo galva. Nenoriu, kad taip sakytum. Tai nieko neišspręs.
Bet tau reikia pykčio. Tai sveikiau, nei kas dabar vyksta.
Rasa, manyje nėra pykčio. Ieškojau. Ten tik tuščia ir šalta.
Vėl ilgai tylėjo. Tada pakilo, užvirė arbatinuką ir atkasė grikių pakelį. Virė grikius, nesiteiravo leidimo.
Ir tada Agnė pravirko.
Pirmą kartą per dvi savaites. Negražiai, su nosimi į vandenį, ilgai.
Rasa nepribėgo, neapglėbė, nesakė, kad viskas bus gerai. Tiesiog padėjo popierinių rankšluosčių rietuvę prie stalo.
Išverk, pasakė.
***
Gruodį viskas buvo tarsi per rūką. Sausis kiek šviesesnis. Darbas gelbėjo. Vertimai reikalavo minčių, o minčių sau nebuvo.
Vasariui bėgant Rasa pradėjo kalbėti apie sanatoriją.
Tau reikia išvažiuoti.
Kur?
Į sanatoriją. Suradau Skaidrios versmės” prie Anykščių. Gera programa, mankštos, miškas gražus. Žiema dar nepraėjusi.
Nesijaučiu serganti.
Tu žmogus, kuriam reikia poilsio. Ir kitokios aplinkos. Sėdi šitame bute keturis mėnesius netrukus su sienomis pradėsi kalbėtis.
Jau kalbu.
Rasa įdėmiai į ją pažiūrėjo.
Juokauju. Beveik.
Važiuoji. Yra laisvų vietų kovui, trys savaitės, viską sutvarkysiu kaip reabilitaciją. Tau priklausytų net pagal ligos istoriją.
Čia sumąstei?
Patikrink internete, jei netiki.
Agnė netikrino. Žinojo, kad Rasa teisi. Kad bute ją suvalgo tuštuma ir pelėsis. Kad reikia kažko naujo.
Gerai, galiausiai tarė. Važiuosiu.
***
Skaidrios versmės buvo būtent tokia, kaip apibūdino Rasa. Sovietinio palikimo korpusas ir pušynas, takai apsnigti. Iš kambario langų matyti tvenkinys kovą jis dar po ledu. Rytais ledas rausvai švytėjo.
Pirmas dvi dienas beveik neišėjo iš kambario. Procedūros, pietūs, vakarienė, kambarys. Skaitė, šiek tiek vertė, nors buvo susiderėjusi, kad laukia pauzė.
Trečią dieną išėjo pasivaikščioti.
Parke žmonių beveik nebuvo. Keli vyresni ant suoliukų. Pora moterų su šiaurietiškomis lazdomis. Vyras su šunimi.
Agnė ėjo lėtai, klausėsi, kaip smėlis šiugžda po kojomis, kaip pušyse šnekučiuojasi zylės, kaip vėjas verčia rūką per prūdo ledą. Mintys niekur neskubėjo ir tai buvo gera.
Prie tvenkinio medinis suolas. Ji atsisėdo ir žiūrėjo į ledą.
Neturite nieko prieš?
Ji atsisuko. Šalia stovėjo penkiasdešimtmetis vyras, žemas, pečiai tvirti, tamsiai mėlyna striuke. Parodė suolą.
Prašom, pasakė Agnė, smagiai pasitraukė.
Vyras prisėdo. Pažiūrėjo į prūdą.
Gražu, po minutės tarė. Dar laikosi.
Dar.
Kovą, o vis dar ledas. Pernai, sako, vasarį viską apsėmė.
Pirmą kartą čia, Agnė tarė. Neturiu su kuo lyginti.
Aš antrą. Pauzė. Rudenį buvau. Dabar va, pavasarį.
Nepaklausė, kodėl jis čia. Visi sanatorijoje daugiau ar mažiau suprasdavo atvyksta tik ne dėl linksmybių.
Seniai atvykote? paklausė jis.
Trys dienos.
O aš vakar. Atsargiai iškėlė kairę koją, tarsi tikrintų ją. Kojos dar visai neklauso. Žadėjo rimtą reabilitaciją.
Pastebėjo, kad jis kiek kreivai sėdi. Ne visai tiesiai.
Trauma? paklausė, pati stebėdamasi savo tiesumu.
Taip. Rugsėjį. Stuburo lūžis. Pasakė be gailesčio sau, paprastai. Ne kritinis štai vaikštau. Bet dar nesu atgavęs visko.
Atleiskite.
Už ką? šyptelėjo paprastai. Jūs manęs gi nestūmėt.
Ne, tik… Sunku, matyt.
Sunku. Bet daug galvojau. Jis vėl kiek šyptelėjo. Sako, irgi naudinga.
Agnė pagavo save, jog šypsosi atgal. Neįprastai, kiek priverstinai, bet šypsosi.
Mantas, ištiesė ranką.
Agnė.
Paspaudimas trumpas, praktiškas.
Eisiu toliau, sunkokai pakilo. Reikia vaikščioti bent keturiasdešimt minučių kasdien. Tik man tai visas renginys.
Sėkmės.
Ir jums taip pat.
Nuėjo taku tikrai atsargiai, netolygus žingsnis. Bet laikėsi tiesiai. Nesilankstė.
Agnė vėl žiūrėjo į ledą.
Pirmą kartą po keturių mėnesių buvo paprasta. Ne gera. Paprasta.
***
Kitą rytą vėl atsidūrė prie to paties pusryčių staliuko. Išėjo atsitiktinai. Ji sėdo prie lango, kur radusi laisvą vietą, o jis įžengė su padėklu pamojavo.
Jeigu galima…
Prašom.
Pusryčiaujant beveik nešnekėjo. Jis skaitė telefoną, ji žiūrėjo pro langą. Vėliau jis padėjo telefoną ir paklausė:
Jūs vertėja?
Agnė nustebo.
Kodėl klausiat?
Vakar vakarienės metu ant stalo buvo vokiškas žodynas. Popierinis, retas dalykas dabar.
Pastebėjot.
Esu akylas. Paprastai. Taigi vertėja?
Taip. Daugiausia medicina, teisė, kartais grožinė.
Įdomu. Ir tikrai, atrodė susidomėjęs. Aš esu architektas. Buvo. Dabar kol kas neaišku.
Kodėl neaišku?
Ranka veikia, bet nugara… numojo. Žiūrėsim.
Negalit nedirbti?
Negaliu. Net ne dėl kūno, dėl galvos. Pabeldė į stalą. Tai ne tik darbas. Mąstai erdve, mąstai kitaip.
Suprantu, tarė Agnė. Kai verčiau, irgi galvojimas į kitą rėžimą. Kai nėra to kažko trūksta.
Vat būtent. Linktelėjo. Būtent taip.
Tylėjo, bet ta tyla buvo lyg minkšta vilna malonių minčių tyla.
Ilgam čia? paklausė jis.
Tris savaites.
Ir aš. Reiškia, dar matysimės.
Atrodo.
***
Kol Agnė žiūrėjo į įšalusį prūdą ir šnekučiavosi su nepažįstamu architektu apie žodynus, Darius Šimkus gyveno visai kitą gyvenimą.
Jis pats iki galo nesuprato, kaip jam taip gera. Po trejų metų ligos, dializių, slegiančio, nepakenčiamo kūno, jis staiga pajuto, kad kūnas dirba. Galėjo keltis ryte, negalvoti apie tabletes, galėjo vakarienei išgerti kelis lašus vyno ir nekaltinti savęs savaitę. Apribojimų liko, bet jie atrodė niekai.
Saiva buvo naujos gyvybės dalis. Trisdešimt vieneri, šviesiaplaukė, energijos tarsi iš kokio elektros tinklo. Dirbo turizmo agentūroje. Mėgo planuoti.
Dariau, žiūrėk! rodė telefone nuotraukas kalnų takai, mėlynas ežeras, uolos. Čia Juodkalnija, balandis. Yra kelias, nesunkus, bet labai gražus. Galim? Įveiksi?
Taip, atsakydavo jis. Nes taip. Nes pernai dar galvojo, kad niekada niekur nebevažiuos.
Juodu persikraustė į jo butą. Saiva atsigabeno dėžes, perstatė baldus, pakabino naujas užuolaidas. Darius neprieštaravo. Naujos buvo geros.
Kartais, retai, pagalvodavo apie Agnę. Ne su gailesčiu. Tikslaus žodžio nerado, bet kažkas panašaus į diskomfortą, kuriam nepanoro duoti vardo kaltė. Ji buvo gera. Padarė jam kažką labai didelio. Bet būti šalia žmogaus, kuris ligonis, arba kurį priimi kaip ligonį, yra visai kas kita. Tas velka žemyn. Jam reikia aukštyn.
Taip jis aiškindavosi sau. Tas paaiškinimas veikė.
Darbo kolegos matė permainą. Juokaudavo, kad pagražėjo.
Šimkau, tave kažkas pakeitė, patapšnodavo Ramūnas iš sandėlio. Gerai pakeitė.
Gyvenimas gerėja, atsakydavo Darius.
Ir iš tiesų. Išvažiavo į Juodkalniją balandį. Rugpjūtį Islandija. Saiva norėjo šiaurės pašvaistės, Darius troško visko, ko neturėjo anksčiau.
Islandijoje šalo. Važiavo išnuomotu automobiliu, keliais, kur niekas nevažinėja. Saiva spustelėjo įrašą telefone. Darius jautėsi puikiai.
Jam patiko šis tempas. Bijodavo jį prarasti.
***
O Agnė sanatorijoje…
Procedūros, pasivaikščiojimai, pietūs. Išsivystė nauja rutina. Rytinis vonios seansas su pušų ekstraktu. Paskui pusryčiai. Vėliau pasivaikščiojimas apie pusantros valandos. Popietinis miegas po kineziterapijos. Vakare skaitė arba sėdėjo prie lango. Stebėjo, kaip miške temsta.
Mantas tapo tvarkaraščio kaimynu. Vaikščiojo tokiu pat metu, dažnai susitikdavo take.
Šiandien trisdešimt šešios minutės, ketvirtą dieną informavo, atsisėdęs ant prūdo suoliuko.
Norma keturiasdešimt.
Žinau. Pavargau. Pažiūrėjo į ledą, kuriame jau kyšojo pirmos properšos. Pykstu ant savęs.
Kam? Penki mėnesiai po stuburo lūžio. Tai ne pykčio verta.
Pažiūrėjo į ją.
Verčiate medicininius tekstus, pasakė. Jaučiasi.
Ką turi omeny?
Neaugini cukraus. Dauguma sako tu šaunuolis, ar viskas bus gerai. O tu tiesiog pasakai faktą.
Nežinau, ar bus gerai, atvirai tarė Agnė. Juk aš ne jūsų gydytoja.
Būtent. Dirstelėjo. Tai tiesa. Reta.
Ji pagalvojo, kad tiesą sakant, jis teisus. Pastaruosius mėnesius girdėjo daug: viskas bus gerai, laikykis, esi stipri. Bet niekas nepasiūlė tiesos.
Kas nutiko? paklausė ji. Jei nenorite, nereikia sakyti.
Statybose. Važiuoju į objektus, privalau. Kažkas suklydo su pastoliais. Nusiritau nuo trečio aukšto.
Ir?
Ir likau gyvas. Paprastai. Tai įdomu. Guli, nieko nesupranti, pradžioj supranti, kad gyvas, paskui skauda, tada supranti, kas skauda ir kiek.
Ilgai?
Ilgai. Žiūrėjo į prūdą. Bet ir galvot buvo laiko.
Apie ką?
Apie viską. Pauzė. Kad statiau namus, o savo normalaus neturiu. Apie sūnų, kurio nemačiau beveik du metus. Apie tai, kad kartais toks drebėjimas išeina į gera.
Keistas būdas jaukintis pokyčius.
Taip. Bet gyvenimas nėra elegantiškas.
Agnė nusijuokė. Tyliu, nustebusiu sau balsu.
Seniai girdėjau iš tavęs juoką, pasakė jis.
Mes pažįstami tris dienas.
Va būtent.
Ji neatsakė. Žiūrėjo į ledą, kuriame jau juodavo didelė properša.
Tu ištekėjusi? paklausė be jokio mandagumo, tiesiog.
Buvau, atvirai. Nebeištekėjusi.
Seniai?
Prieš keturis mėnesius. Pauzė. Išėjo. Po to, kai…
Nebaigė. Tada visgi nusprendė baigti.
Prieš trejus metus atidaviau vyrui inkstą. O tada jis išėjo, nes nebenorėjo gyventi su luoše, jo žodžiais.
Mantas ilgai tylėjo. Ji laukė žmonės paprastai ką nors pasako. Siaubas. Neįtikėtina. Kaip jis galėjo.
Skauda, pagaliau pratarė, tyliai.
Tiesiog tas žodis.
Taip, pasakė Agnė. Skauda.
***
Ledo prūde neliko kovo vidury. Vanduo buvo pilkai juodas, paskui žydras. Rytą virš jo kilo rūkas.
Jie ėjo jau kartu. Iš pradžių atsitiktinai, paskui visai natūraliai susitarė. Dešimtą po pusryčių prie centrinio įėjimo.
Mantas vaikščiojo lėtai. Agnė prisitaikė prie jo tempo ir nustebo, kaip jai tinka. Ne, ji nenorėjo skubėti.
Daug kalbėjo. Apie darbą, architektūrą, kalbas. Apie tai, kaip kūnas gyvena po traumos. Agnė kalbėjo apie randą. Kaip iš pradžių negalėjo į jį žiūrėti. Vėliau priprato. Vėliau tapo tiesiog kūno dalimi.
Ir gerai, pasakė Mantas. Kūnas už mus visus sąžiningesnis. Jis tik prisitaiko.
Tu žiūri į savo randą?
Ant nugaros. Sunku pažiūrėti. Nusijuokė. Bet jaučiu. Kiekvieną dieną.
Ir ką tau tai reiškia?
Jis pagalvojo.
Kad esu čia. Paprastai. Buvo kas buvo, o esu čia. Visko gana.
Agnė apie tai galvojo vėliau vakare buvo kita filosofija. Ne ta, kurią pamėgo Darius. Anis norėjo pamiršti, kad buvo, ir pradėti nuo balto lapo, su nauju kūnu, moterim, tempu.
O šis žmogus su nelygia eisena sakė būti čia yra gana.
Ji dar nežinojo, ką mano apie tai. Bet galvoti buvo įdomu.
***
Antroje savaitėje vakarais gėrė arbatą. Pirmajame aukšte, prie fotelių, nedidelio stalelio. Agnė atgabendavo sausainius, kuriuos su siunta atsiuntė Rasa. Mantas arbatą iš aparato.
Papasakok apie sūnų, vieną kartą paprašė ji.
Domantas. Dvidešimt šešeri. Gyvena Klaipėdoje, programuotojas. Vedė pernai, žmona gera, mačiau kartą per vestuves. Dviem rankom laikė puodelį. Nebuvom susipykę. Paprasčiausiai tapom svetimi. Visada dirbau. Jis augo pats.
Prakalbėjot po traumos?
Atvažiavo. Kai dar ligoninėje gulėjau. Sėdėjo šalia. Pauzė. Keistas gyvenimas kažko blogo reikia, kad kalbėtumeis.
Žinau. Apglėbė savo puodelį. Turiu dukrą. Viltė, dvidešimt treji. Sužinojo apie Darių, norėjo atvažiuoti. Neleidau.
Kodėl?
Nenorėjau, kad mane matytų tuomet. Pauzė. Nenorėjau būti auka jos akyse. Aš jai mama, turiu būti…
Kuo?
Tuo, kas esu. Ne tuo, kuriam gaila.
Suprantu, linktelėjo. Išdidumas ar apsauga?
Nežinau. Gal po truputį abudu.
Ji žino, kur esi?
Taip. Skambina savaitgaliais. Siūlė atvažiuoti, dar svarstau.
Leisk.
Agnė pasižiūrėjo į jį.
Kodėl?
Nes to nori. Ne iš gailesčio iš meilės. Pastatė puodelį. Aš ilgai neįsileidau Domanto. Galvojau, susitvarkysiu. Bet kai vis vien atvažiavo viskas buvo daug geriau nei savo jėgom.
Nebijojai pasirodyti silpnas?
Bijojau, nuoširdžiai. Bet jis ir taip mato. Sūnūs žino daugiau, nei galvojam.
Agnė linktelėjo nesišnekėjo. Kitą dieną paskambino Viltei ir pasakė, kad lauks kitą savaitgalį.
***
Darius Šimkus žiūrėjo į Gvatemalos ugnikalnį reklamos žurnale. Atrodė labai gražu.
Saiva, žiūrėk, ištiesė jai žurnalą. Akatenango. Kopimas.
Saiva pažiūrėjo.
Keturi tūkstančiai metrų, perskaitė. Dariau, juk tu ankščiau į kalnus nevaikščiojai?
Anksčiau nieko nedariau. Dabar kita kalba.
O gydytojas?
Sakė saikinga fizinė veikla. Juk tik žygis, ne alpinizmas.
Ji pagalvojo.
Gerai… Rudenį?
Ten geras sezonas spalį.
Pažiūrėsiu keliones.
Ji paėmė telefoną. Darius vėl pažiūrėjo į ugnikalnio nuotrauką idealus kūgis debesyje. Gražu.
Apie Agnę jau beveik negalvojo. Kartais. Kai koks bendras draugas paskambindavo ir pamiršdavo, kad reiktų nesiminėti jos vardo. Kartais vaistinėje pamatęs tablečių foną prisimindavo, kaip Agnė skirstydavo vaistus į dėžutes savaitės dienomis. Tai ji darė be prašymo. Tiesiog staiga pasirodė dėžutė.
Dabar pats skirstė.
Pasirodo, ir tai galima išmokti.
Antidepresantų daugiau nereikėjo. Kūno būsena puiki, naujausi tyrimai geri. Nefrologas vis sekdavo atsargiai, tarsi netikėtų sėkme.
Kaip savijauta?
Puiki, gydytojau Jonaiti.
Krūviai?
Saikingi.
Alkoholį?
Minimaliai.
Dietos laikotės?
Stengiuosi.
Gerai, sakydavo gydytojas, žiūrėjo į jį dar šiek tiek su atsarga. Inkstas prigijo, bet šiukštu.
Laikausi.
***
Į Gvatemalą nenuvyko. Saiva surado ką arčiau ir įdomiau Marokas, spalis. Miestai, turgūs, dykuma. Kupranugariai.
Ne žygis, užtat gražu, sakė ji.
Savo tiesa.
Maroke buvo karšta. Trisdešimt penki laipsniai. Bastėsi medina, derėjosi, pirko niekniekių. Vakarais prie ilgo stalo valgė aštrų ėrienos troškinį ir gėrė mėtą.
Darius jautėsi pavargęs. Bet galvojo karštis, toks klimatas.
Trečią dieną pakilo temperatūra.
Matyt, ko nors suvalgiau, sakė Saivai.
Gal saulės smūgis.
Gal.
Išgulėjo kambary. Kitą dieną temperatūra dingo. Viskas toliau.
Paskutinę viešnagės dieną pajuto skausmą šone ten, kur buvo Agnės inkstas. Duslus, niūrus.
Kas tau? paklausė Saiva.
Nieko. Šonas.
Gydytojo nereikia?
Tikriausiai nuo ėjimo.
Namie skausmas dingo per tris dienas.
Bet kažkas liko. Fonas, kurio nenorėjo vadinti nerimu.
***
Viltė atvyko į sanatoriją šeštadienį. Aukšta, kaip tėvas, bet panaši į mamą tamsūs plaukai, šviesios akys, tiesūs antakiai.
Apsikabino su Agne prie įėjimo ilgai ir stipriai.
Mama, laikė apkabinusi.
Viltė…
Gėrė arbatą hole. Viltė pasakojo apie darbą, naują butą su draugu. Agnė klausėsi ir suprato dukra subrendo, kol ji to nepastebėjo.
Kaip tu? tiesiai paklausė Viltė.
Geriau. Ir tai buvo tiesa.
Čia gera?
Tylu, miškas. Yra malonių žmonių.
Viltė pasižiūrėjo taip, kaip žiūri, kai girdi daugiau nei sakai žodžiais.
Kokių žmonių?
Agnė šiek tiek bendravo akimis.
Yra vienas žmogus. Architektas. Atsigauna. Geras.
Geras, pakartojo Viltė su tokia intonacija, kur paprastai pasakoma daugiau.
Nekalbėk su intonacija.
Aš tik džiaugiuosi, jei tau su juo įdomu, rimtai pasakė Viltė.
Agnė žiūrėjo į ją.
Užaugai.
Jau laikas.
Mantas atsirado hole po pietų, kai jos sėdėjo prie fotelių, kalbėjosi. Aiškiai ėjo pro šalį, pamatė, linktelėjo.
Laba diena.
Laba. Susipažink, Viltė tai Mantas, mano… trumpai sustojo, draugas.
Malonu susipažinti, spaudė viltei ranką. Patinka čia jums?
Gražu, pasakė Viltė. Miškas…
Taip. Dirstelėjo akimirkai į Agnę. Nemaišysiu. Iki rytojaus.
Iki.
Kai išėjo, Viltė kelias sekundes tylėjo.
Mama…
Ką?
Nieko. Viskas gerai. Nusišypsojo.
***
Paskutinė savaitė senatorijoje buvo ir lėta, ir saldi. Sniegas ištirpo. Parkas atgijo gležna žolė, paukščiai šaukia rytais taip garsiai, kad net neprireikia žadintuvo.
Pasivaikščiojimų trukmė ilgėjo. Mantas vaikščiojo beveik valandą, tada valandą dvidešimt. Jis nefanfaruodavo tiesiog taip būna.
Šiandien valanda dvidešimt septynios minutės. Beveik be pertraukų.
Puiku.
Koja klausosi. Fizioterapeutas sakė, kad po trijų keturių mėnesių grįšiu į normą.
Džiugi naujiena.
Taip. Jis pagalvojo. Norėčiau nuvažiuoti pas sūnų į Klaipėdą. Ne dėl priežasties. Šiaip.
Šiaip?
Šiaip. Pažiūrėjo kažkur į medžius. Tu teisi dėl Viltės. Ji norėjo iš meilės, ne iš gailesčio. Mačiau jos akyse.
Esi įžvalgus.
Darbas toks. Architektai žiūri, kas tarp daiktų. Ne į pačius, o kas tarp jų.
Agnė paleido mintis, kad tai gražu.
Tikra tiesa, tarė.
Praktika. Bet šypsojosi. Agne, galiu paklausti asmeniškai?
Priklauso.
Kai grįšim, leisi man paskambinti tau?
Ji sustojo. Jis irgi. Stovėjo takelyje, miškas aplink, ežeras spindi tarp medžių.
Leisiu, pasakė ji.
Puiku. Ir ne džiugiai, bet rimtai. Lyg pareiga.
Nuėjo toliau.
***
Agnė grįžo namo kovą. Butas buvo tas pats, bet kažkas buvo kitaip.
Pirmas atidarė visus langus. Buvo vėsu, bet norėjo gryno oro. Tada parašė produktų sąrašą ir išėjo į parduotuvę. Nusipirko daug ne tik duoną ir sūrį. Vištienos, žalumynų, pomidorų, kažką sudėtingo.
Gamino, klausė radiją.
Rasa paskambino aštuntą.
Na, grįžai?
Grįžau.
Papasakok.
Gera buvo. Tikrai gera.
Girdžiu. Visiškai kitas balsas. Kažkas įvyko?
Susipažinau su žmogumi.
Ilga pauzė.
Smulkiai, jau kitu tonu paprašė Rasa.
Agnė papasakojo. Trumpai, be detalių. Vardas, amžius, architektas, trauma, lėta eisena parke, vakaro arbata.
Jis paskambins?
Sakė, kad paskambins.
Gerai, tarė Rasa. Gerai.
Mantas paskambino kitą vakarą.
***
Pradėjo matytis. Neskubėdami. Tiesiog lėtai.
Pirmą kartą po dviejų savaičių, mažame užkandinuke prie Mantano namų Vilniuje, centre. Jis gyveno vienas, jau seniai išsiskyręs. Buvusi žmona liko Kaune, kūrė kitą gyvenimą.
Mes išsiskyrėm be pykčio, paaiškino. Jai reikėjo stabilumo. Norėjo, kad dirbčiau kabinete, grįžčiau septintą. O aš važinėjau, ilgėdavau komandiruotėse.
O Domantas?
Iki šešiolikos gyveno su ja, tada laikinai pas mane, paskui į Klaipėdą. Atplėšė duonos. Nebuvau blogas tėtis. Tik nebuvau visada šalia.
Nedidelis skirtumas.
Valgė. Už lango balandis, šlapias grindinys žiba nuo žibintų.
Turiu tau ką pasakyti, pasakė Mantas.
Agnė pažvelgė.
Nežinau, koks mano tempas. Fiziškai, šiaip… Esu lėtas, dabar dar lėtesnis. Jei tau tinka gerai. Jeigu ne suprasiu.
Man tinka, pasakė ji. Ir aš lėtai gyvenu.
Mačiau. Žiūrėjo ramiai. Tai gerai. Rodo, kad žmogus žino, kur eina.
Ji pagalvojo, kad niekas taip gerai jos nėra apibūdinęs.
***
Matydavosi kartą, du per savaitę. Vaikščiojo, valgydavo, kalbėdavosi. Jis pasakodavo apie projektus, ji apie vertimus. Eidavo pas gydytojus kartais vienas prie kito laukdavo ir grįždavo kartu.
Gegužę jis pakvietė į architektūros parodą Vilniaus stoties rajone. Maketai, brėžiniai, nuotraukos.
Šitas, sustojo prieš modelį mano paskutinis darbas prieš traumą.
Papasakok.
Papasakojo. Apie langus, apie šviesą, apie tai, kiek galvojo apie erdvę. Kalbėjo susikaupęs, tarsi pirmą kartą.
Ar pastatė?
Statoma. Norėčiau nuvažiuoti pasižiūrėti rudenį.
Vešies mane?
Ji suprato, kad pirmą kartą pavartojo tu.
Vešiu, atsakė jis. Irgi tu.
Kažkas tyliai ir svarbiai pasikeitė.
***
Tą vasarą Darius Šimkus pajuto, kad kažkas negerai.
Prasidėjo nuo tyrimų. Nefrologas pats paskambino keista.
Dariu, paskutiniai rodikliai kelia nerimą. Kviečiu pasiaiškinti.
Kas ne taip?
Nedideli pokyčiai inksto veikloje. Galimas atmetimo pradžia. Reikia tobulinti medikamentų planą.
Atmetimo? Darius nenorėjo tikėti.
Pradinis. Pastebėta laiku. Jei griežtai visko laikysitės turėtų stabilizuotis. Bet…
Bet kas?
Fiziniai krūviai. Ką veikėt pastaruoju metu?
Darius papasakojo. Juodkalnija. Islandija. Marokas. Gydytojas klausė, tvardydamas šypseną.
Dariu galop sako. Persodintas inkstas ne tavo inkstas. Jis veikia, bet kito žmogaus kūne su dideliu pastangų vaistais. Karštis mažina vaistų poveikį. Aukštis. Klimato šuoliai.
Jūs sakėte?
Sakiau.
Darius patylėjo.
Negrąsinsiu, pasakė gydytojas. Bet turėkite omeny. Jūs ne sveikas, aktyvus žmogus. Jūs žmogus su persodintu organu. Tai kitaip.
Darius atsisėdo į automobilį. Keletą minučių sėdėjo. Praėjo pora jaunų žmonių, juokėsi.
Ir pajuto kažką, ko nenorėjo jausti.
***
Saiva sužinojo apie analizus ir pirmom dienom buvo dėmesinga. Paskui lengvai ėmė erzintis. Ne tiesiogiai sakydavo, bet Darius matė.
Man reikia pakeisti režimą. Gydytojas nori mažiau veiklos.
Suprantama, ji dėliojo dalykus į spintą, neatsisuko. Pasveiksi, tęsime.
Čia ne gripas.
Suprantu, Dariau. Juk nieko blogo nesakau. Pailsėk, pasveiksi vėl viskas bus gerai.
O jei nebus?
Ji pažiūrėjo į jį.
Bus, pasakė. Nelabai reikia dramatizuoti.
Jis pats manė, kad visai neatiduoda dramatizmo. Tik klausia.
***
Rudenį į Gvatemalą neišvažiavo. Net niekur neišvyko.
Darius sėdėdavo namie, daug skaitė. Buvo neįprasta ir kiek baisu priprato judėti, dabar vėl sėdėjo.
Saiva vis dažniau likdavo iki vėlai, kartais negrįždavo, sakydavo būsianti pas draugę. Jis netikrino. Nenorėjo žinoti.
Lapkričio ginčas kilo dėl naujametinių planų. Bet po paviršiumi buvo kas daugiau.
Dariu, tu supranti, kad negaliu taip? ne piktai, o pavargusiu tonu. Tu sergi, nerimauji, nelabai bendrauji. Kalbu, o tu ne čia.
Atleisk.
Esmė ne tame. Esmė, kad… sustojo.
Tikėjaisi ko kita? paklausė.
Pauzė.
Net nežinau, ko tikėjausi, atvirai. Bet ne to.
Jis suprato.
Įdomu, kad pirmoji mintis buvo ne apie Saivą.
Jis pagalvojo apie Agnę.
Kaip ji prie jo buvo, kai gulėjo po operacijos. Ramiai, be panikos, be isterijos. Kalbėjo apie tabletes lyg apie orą. Lyg būti ligonio kompanijoje normalu.
Jis išvijo šią mintį.
***
Per Kalėdas Agnė jau žinojo, kad yra laiminga. Ramiai, be euforijos. Tiesiog atsibusdavo ir žinodavo, kad laukia kitos dienos.
Jie matėsi beveik kasdien. Mantas rudenį visiškai atsigavo. Vaikščiojo tolygiai, šaipydavosi, kad vis dar pamažu lėtina žingsnį iš įpročio.
Užteks lėtinti, pagrasino Agnė kartą. Eini jau normaliai.
Įprotis. Ilgai eidavau lėtai.
Rudenį nuvažiavo žiūrėti jo namo mažo gyvenamojo namo Ukmergės rajone. Statybininkai tvėrė tvoras, Mantas vaikščiojo per aukštus, stebėjo per langus.
Agnė stovėjo prie antro aukšto lango, žiūrėjo į medžius ir dangų.
Čia gera, pasakė.
Taip, antrino Mantas. Aš patenkintas.
Priėjo šalia petimi.
Agne, tarė.
Ką?
Norėčiau, kad tu kada nors gyventum mano namuose. Jei norėsi.
Ji tylėjo ilgai.
Kada nors, atsakė.
Tai atsakymas?
Sąžiningas atsakymas. Pažiūrėjo į jį. Nesu greita.
Aš irgi.
Žiūrėjo į lauką. Medžiai auksiniuose lapuose, krinta ramus rudens šviesa.
***
Sausį paskambino Rasa.
Agne, girdėjai?
Ką?
Apie Darių…
Agnei per kūną nuėjo sena, jau apmirusi srovelė.
Kas atsitiko?
Guli Santariškėse. Komplikacijos su inkstu. Rasa kalbėjo lėtai. Sako, rimta. Ir ta mergina, Saiva, išėjo.
Agnė stovėjo prie lango. Už lango sausis.
Gerai, tarė.
Ką gerai?
Gerai, kad pasakei.
Agne? Tu kaip?
Normaliai, Rasa. Iš tiesų.
Padėjo telefoną. Žiūrėjo pro langą ilgai. Kažkas sujudėjo viduje ne piktumas, ne gailestis. Kažkas sudėtinga, kaip labai ramus supratimas.
Paskambino Mantui.
Sveikas.
Sveika. Viskas gerai?
Tiesiog norėjau išgirsti balsą.
Na, girdi.
Laisvas šįvakar?
Taip.
Atvažiuok. Pagaminsiu normaliai.
Važiuoju.
***
Darius išėjo iš ligoninės vasarį. Liesas, veidas kitoks. Ne senas, kitoks.
Gyveno vienas. Saiva susirinko daiktus dar prieš išvežimą. Nebuvo pykčio.
Namuose tylu. Užuolaidos dar Saivos. Nė nesugebėjo jų pakeisti.
Mintys be perstojo sukosi apie Agnę.
Iš pradžių retai. Paskui dažniau. Galiausiai kasdien, valandomis.
Jis žinojo, kad galvoja ne apie tai, kaip jai buvo, bet apie tai, ką ji mokėjo. Kaip mokėjo būti šalia. Kaip rūšiuodavo tabletes, ramiai kalbėdavo apie sunkiausia.
Jam reikėjo tokio žmogaus. Dabar žinojo labai aiškiai.
Surado jos numerį senam telefone. Ilgai žiūrėjo.
Tada paskambino.
Ji atsiliepė po trečio signalo.
Dariau, tarė. Ne klausiamai. Tiesiog.
Agne. Sveika.
Sveikas.
Kaip gyveni?
Gerai, tarė ji. O tu?
Tikriausiai girdėjai.
Girdėjau.
Pauzė.
Gal galiu užsukti? Pasikalbėti.
Palaukė.
Gali, pasakė po pauzės. Užsuk.
***
Atėjo sekmadienį, ketvirtą popiet. Agnė atidarė duris iškart kaip laukusi.
Atrodė kitaip. Ne seniau, tiesiog kitaip. Kaip žmogus, kuris nebeapsimeta.
Užeik, tarė ji.
Ačiū.
Peržengė slenkstį. Butas tas pats, bet kažkas jau buvo kitaip. Nauja knyga lentynoje, kitas kvapas, gėlės.
Sėsk, pasakė ji. Arbatos?
Prašyčiau.
Ji išėjo į virtuvę. Jis atsisėdo į fotelį. Pažvelgė į nuotrauką ant sienos Viltė jauna, o Agnė, besišypsanti, kokių trisdešimt penkerių.
Agnė grįžo su arbatos puodeliais, kuriam laikui nutilo.
Agne, pradėjo. Suprantu, kad neturiu teisės nieko prašyti.
Dariau…
Palauk, leisk pasakyti. Pažvelgė. Suvokiau per tuos mėnesius, kad buvau neteisus. Visiškai. Ką tau pasakiau, kaip pasielgiau…
Nebūtina aiškinti, pasakė Agnė.
Būtina. Nurijo. Noriu paprašyti pradėti iš naujo. Žinau, kaip tai skamba. Bet pasikeičiau. Žinau, ko noriu. Ko man reikia.
Agnė padėjo puodelį. Ilgai į jį žiūrėjo.
Ko tau reikia, Dariau? paklausė.
Tavęs.
Mano ar žmogaus, kuris tavim rūpinsis?
Jis nespėjo atsakyti.
Ar tai tas pats? paklausė.
Ne. Balsas ramus. Atėjai, nes bijai būti vienas su liga. Nes žinai, kad dabar reikia žmogaus, kuris nelakstys, neišsigąs. Atmink toks žmogus jau buvo.
Agne…
Nei perpykus, nei aštri. Baigė ramiai. Nesu pykus. Praėjo pusantrų metų, man… Man geriau. Tikrai geriau. Ne todėl, kad užmiršau, o kad radau…
Ką radai?
Save. Trumpa pauzė. Ir dar kai ką.
Jis kitaip į ją pažvelgė. Kažkas pasiekė jį.
Kažkas kitas, tarė jis, ne klausdama.
Taip.
Seniai?
Nuo pavasario. Pakėlė puodelį. Geras žmogus, Dariau. Irgi sirgęs, irgi sveikęs. Supranta iš tiesų, ne teoriškai.
Darius tylėjo ir žiūrėjo į stalą.
Turėtum ant manęs pykti, tyliai pasakė. Daugiau nei pyksti.
Jau sakiau tau. Nejaučiau pykčio. Tuštuma. Paskui pagerėjo.
Kaip tai padarei?
Ne pats padarai. Žiūrėjo. Padėjo žmonės. Rasa. Sanatorija. Laikas. Ir žmogus, kuris moka būti šalia ir nebėgti.
Aš pabėgau.
Taip.
Nes išsigandau.
Žinau, tarė Agnė. Išsigandai rando, tablečių, silpnumo. Manai, kad tai gyvenimo pabaiga. Tu klydai. Tai ne pabaiga. Tai kitaip. Ir tas kitaip gali būti gera.
Agne, noriu grįžti.
Dariau… palingavo galva. Nori grįžti, nes tau reikia rūpesčio. Tai sąžininga, bet ne meilė. Meilė kas kita. Tu žinai tai.
O jei tai ji?
Jei būtų nebūtum išėjęs.
Vėl tylėjo. Ilgai žiūrėjo.
Nežinau, kaip gyventi toliau, pagaliau tyliai pratarė.
Tai gera pradžia, tarė Agnė. Kai nežinai, pradedi galvoti. Galvojai šiuos mėnesius?
Taip.
Ir ką sugalvojai?
Kad buvau… sustojo. Kad buvau žmogus be gelmės. Maniau, reikia judėti, ryškiai gyventi. O paskui paaiškėja, kad po apačia tuščia.
Svarbu suprasti.
Nieko vertas suvokimas, jei nėra kas šalia.
Šalia turi būti tas, kuriam tu reikalingas. Pastatė puodelį. Ne ieškanti išgelbėjimo, o kuriam duodi. Apie tai galvojai?
Jis neatsakė.
Tu susirgai kūnu. Aš išgelbėjau tavo kūną, o tu pavadinai mane luoše. Pirmą kartą balse aštrumas, vos menkas. Klydai manydamas, kad luošumas kūne. Didžiausia negalė kai žmogus rūpi tik apie save. Kai negali būti šalia, kai sunku. Kai bėga, kai bijo.
Jis klausėsi. Veide grimasa, bet ne nuoskaudos, kitokia. Kaip žmogaus, apie kurį kalba tai, ką pats žino, bet neišdrįsta ištarti.
Negaliu pradėti visko iš naujo. Ne iš pykčio. Nes nėra dėl ko. Negalima statyti ant pamato, kuris suiręs. Reikia statyti nauja. Su nauju žmogumi.
Ne priekaištas. Tik tiesa.
Jis lėtai pakilo. Paėmė striukę.
Eisiu, tyliai.
Gerai.
Jau prie durų. Atsisuko.
Tu laiminga?
Ji tarsi sustingo, kol atsakė.
Taip, galop ištarė. Kitaip. Bet taip.
Linktelėjo.
Gerai, pasakė tyliai, lyg ir su palengvėjimu.
Durys užsidarė be garso.
***
Agnė liko koridoriuje, klausėsi lifto, kaip ūžia, kaip kito aukšto durys trinkteli, kaip lauke pravažiuoja automobilis.
Tuomet išsitraukė telefoną, parašė žinutę:
Jis išėjo. Viskas gerai. Kur esi?
Atsakymas pasirodė per minutę.
Prie Neries. Ateik.
Apsivilko paltą, pasiemė raktus, išėjo.
Laiptinė tylėjo. Lauke buvo šalta, bet ne nemalonu sausas vasaris, ramus oras.
Ėjo šaligatviu, galvodama, kad Darius paklausė, ar ji laiminga. Ir atsakė taip. Ir kad tai buvo tiesa.
Neries krantinė dešimt minučių kelio. Ėjo nei greitai, nei lėtai.
Tiesiog ėjo, žinodama kur.
***
Mantas stovėjo prie turėklų, žiūrėjo į upę. išgirdo žingsnius, atsigręžė.
Ilgai ėjai? paklausė Agnė.
Metro greitai. Pažiūrėjo į ją. Kaip tu?
Iš tiesų normaliai.
Ko jis norėjo?
Pradėti iš naujo.
Mantas tylėjo.
Paaiškinai?
Paaiškinau.
Suprato?
Nežinau. Gal kas suprato. Jis buvo tylesnis.
Gyvenimas keičia žmones.
Gyvenimas keičia tuos, kurie nori keistis, pasakė Agnė. Kitus tiesiog skaldo.
Mantas linktelėjo.
Stovėjo prie upės. Vinguriavo Lietuvos vasaris, Neris tamsiai pilka, cypino vėjas, bet ledų nesimatė. Žiema šiemet buvo švelni.
Mantai, tarė Agnė.
Taip?
Prisimeni, sanatorijoje sakei buvo kas buvo, o esu čia. Visko gana?
Prisimenu.
Tada nesupratau. Dabar suprantu.
Ką tiksliau?
Kad pakankamumas ne menkas dalykas. Išvis ne menkas. Pauzė. Būti čia, šiandien, su tuo, kas duota, be lenktynių gal čia ir yra
Kas?
Ji neskubėjo atsakyti. Žiūrėjo į vandenį, kaip vėjas jį gręžia.
Pats tas, pasakė.
Jis neklausė iš naujo. suprato.
Jie stovėjo prie upės, petys į petį, vėjas šaltas, bet jokia nesunkus kažkur už stogų bliūškavo žiemai būdingas rožinis vakaras.
Jis neėmė jos už rankos iškart. Pirmiausia tiesiog stovėjo. Paskui jo pirštai palietė jos pirštus be prievartos, švelniai. Kaip žmogus, žinantis, kad skubėti nėra ko, ir tai tiksliai tai, ko reikia.
Ji neatitraukė rankos.
Upė tekėjo.
