Jos vadino Aistė, ji buvo jo buvusi kolegė. Kelias valandas prieš šventinį vakarienę vyras paskambino ir tarė: „Mums reikia pasikalbėti.“
Lina stovėjo savo buto virtuvėje Kaune, kruopščiai išdėliojant servetėles ant stalo, puošto šventei. Šiandien buvo jų su Mariu dešimtasis santuokos jubiliejus, ir ji norėjo, kad viskas būtų tobula: žvakės, jo mėgstamas vynas, keptos žuvies kvapas, sklindantis po namą. Tačiau kelios valandos prieš svečių atvykimą jos telefonas nudzwonėjo. Ekrane užsidegė vardo „Marius“. „Lin, mums reikia pasikalbėti,“ jo balsas buvo šaltas, svetimas, ir tą akimirką širdis suspaudė nuo baimės. Ji dar nežinojo, kad šis skambutis apvers jos gyvenimą, bet jau pajuto, kaip griūva visa, ką kūrė metais.
Marius buvo jos atrama, meile, žmogus, su kuriuo dalijosi svajones ir sunkumus. Jie susipažino universitete, susituokė jauni, kartu augino dukrą Gabiją. Lina jam patikėjo be jokių abejonių, net kai jis užsibūdavo darbe ar išvažiuodavo į komandiruotes. Ji didžiavosi jo sėkme – Marius tapo skyriaus vadovu didelėje įmonėje, o jo charizma atverdavo bet kurias duris. Bet dabar, laikydama telefoną rankoje, ji prisiminė smulkmenas, kuriomis anksčiau nekreipė dėmesio: jo atsiribojęs žvilgsnis, trumpi atsakymai, keisti skambučiai, kuriuos nutraukdavo. Vardas „Aistė“ iššoko atmintyje kaip tamsus dėmuo, kurį ji bandė nematyti.
Aistė buvo jo kolegė prieš dvejus metus. Lina ją matė porą kartų korporatyve – aukšta, užtikrintai šypsančia ir žvelgiančia į Marių truputį ilgiau, nei reikėjo. Tuomet Lina nusitvėrė nuo pavydo gėrio: „Tik kolegė, nieko baisaus.“ Marius pats pasakė, kad Aistė išėjo iš darbo ir išvyko į kitą miestą. Tačiau dabar, klausydama jo sunkaus kvėpavimo prie ausies, Lina suprato: Aistė niekur nedingo. „Aš nenorėjau, kad taip išeitų, Lin,“ jis pradėjo, ir kiekvienas jo žodis buvo kaip smūgis. Jis prisipažino, kad jau metai susitikinėja su Aiste, kad ji grįžo į Kauną, kad jis „supainiojosi“. Lina tylėjo, jausdama, kaip po kojomis dreba žemė.
Ji neatsimena, kaip padėjo ragelį. Neatsimena, kaip išjungė orkaitę, kaip nuo stalo nuėmė žvakes, kurias ryte uždegė su viltimi. Mintys suko ratą: „Kaip jis galėjo? Dešimt metų, Gabija, mūsų namai – ir viskas dėl jos?“ Lina sėdėjo ant sofos, spaudžiant rankose jų vestuvių nuotrauką, ir bandė suprasti, kada jos gyvenimas virto melu. Prisiminė, kaip Marius praeitą savaitę ją apkabino, kaip pažadėjo Gabijai kelionę į kalnus. Ir visą tą laiką jis buvo su kita. Išdavystė degė iš vidaus, bet blogiausia buvo mintis: ji to nepastebėjo, nes patikėjo. Ji jį mylėjo tiek stipriai, kad aklino.
Kai Marius grįžo namo, Lina sutiko jį tyloje. Svečiai neatvyko – ji atšaukė vakarienę, negalėdama apsimesti. Jis atrodė kaltas, bet nelaužytas. „Aš nenorėjau tave įskaudinti, Lin. Bet su Aiste… tai kitaip,“ jis ištarė, ir šie žodžiai ją užbaigė. Ji nesuklykė, neverkė – tiesiog žiūrėjo į jį kaip į svetimą. „Išeik,“ pagaliau išpūtė ji, ir jos balsas skambėjo tvirčiau, nei tikėjosi. Marius linktelėjo, paėmė kuprinę ir išėjo, palikdamas ją tuščiame bute, kuriame dar kvepėjo šventė, kuri taip ir neįvyko.
Praėjo mėnuo. Lina bandė gyventi dėl Gabijos, kuri dar nežinojo visos tiesos. Ji šypsojosi dukrai, gamino pusryčius, bet naktimis verkdavo, keldama sau tą patį klausimą: „Kodėl aš nepakakau?“ Draugai palaikė, bet jų žodžiai negalėjo užgydyti žaizdos. Ji sužinojo, kad Marius ir Aistė dabar gyvena kartu, ir ši naujienJi užsidarė akis ir atsiduso, žinodama, kad ši skausmo banga irgi praeis, kaip praėjo visos kitos.
