„Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem pusėms, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti!“ – Sėdėk! Mūsų namuose nėra! – ramiai tarė Petras. – Tai gi skambina! – sustingo Valė, pakildama nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jei kas svarbus? – klausė Valė. – Ar darbo reikalais? – Šeštadienis, dvylikta – ištarė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu. Kokia išvada? – Tik į skylutę pažiūrėsiu! – pašnibždomis sumurmėjo Valė. – Sėsk! – balse girdėjosi plienas. – Mūsų namuose nėra! Kas ten bebūtų, tegu eina atgal! – O tu žinai, kas ten? – paklausė Valė. – Spėju, todėl ir sakau sėsti ir prie langų nesirodyti! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai nepasiduos! – tarė Valė ir gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai mes jiems neatidarysime durų, – ramiai atsakė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Vis tiek laiptinėje nakvoti neketina. O mes su tavimi niekur neskubam. Tai sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man mama skambina, – pasakė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų laukia tavo teta su savo nevykusiu sūnumi, – apibendrino Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis, – o Petras žodį „pusbrolis“ ištarė ypač švelniai, kad net su pasišlykštėjimu, – tuomet skambintų mano mama. – Kokių kitų variantų nesvarstai? – paklausė Valė. – Jei tai kaimynai, su jais bendrauti nenoriu. Jei draugai, paskambinę būtų jau išėję. O iš tiesų, padorūs žmonės paskambintų iš anksto, paklaustų, ar galime priimti! O ne belstų į duris pusvalandį! O taip įžūliai ir be sąžinės skambinti galėtų tik tie patys mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, čia mano teta, – varginamai ištarė Valė. – Mama parašė žinutę. Klausia, kur mus velniai neša. Teta Natalija liks pas mus kelioms dienoms, reikalų mieste turi! – Parašyk jai, kad mieste pilna viešbučių, – nusišypsojo Petras. – Petrai! – priekaištingai tarė Valė. – Negaliu taip parašyti! – Žinau, – Petras susimąstė. – Parašyk, kad mūsų namuose mūsų nėra, gyvename viešbutyje, nes bute nuodijo tarakonus! – Puiku! – Valė parašė žinutę ir išsiuntė. – Petrai, ji prašo mums užsakyti du kambarius tetai ir Kostiui, – nustebusi tarė Valė. – Parašyk, nėra pinigų. Dar pridėk, kad išsinuomavome dvi lovas bendrabutyje, o kambaryje su mumis dar penkiolika užsieniečių, – Petras nusišypsojo savo išradingumu. – Mama klausia, kada grįšime, – padavė Valė žvilgsnį vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo ranka Petras. Belstis į duris nustojo. Pora lengviau atsiduso. – Petrai, mama parašė, kad teta atvažiuos po savaitės, – išsekusiu balsu priėmė Valė. – O tuomet vėl mūsų namuose nebus, – ištarė Petras. – Petrai, tu juk supranti, kad tai ne sprendimas? Mes negalime visą laiką nuo jų slapstytis? O jei atvyks vidury savaitės? O jei po darbo pasitiks prie durų? Ką mano teta, ką tavo pusbrolis – abu pajėgūs visokiems triukams! – Taip, – nusiminė Petras. – Reikėjo mums tris kambarius pirkti? – Petrai, butą pirkome būsimai dideliai šeimai, – tarė Valė. – Mums reikia vaiko! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O aš prieš? – pasipiktino Valė. – Juk patikrintis reikia! Neiseina! – Nervus pašalint, ir viskas bus gerai, – rimtai pasakė Petras. – Juk mus abu iš proto varo – tai tavo, tai mano giminės! Išvaryt juos visus ten, iš kur lenda! Juk dėl jų nieko nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus. Kai tuoktis ruošėsi, abu praėjo brangų patikrinimą dėl suderinamumo ir genetinių ligų. Buvo tikrinta ir vaisingumas. Tada viskas buvo puiku. Tik po vestuvių vaikų planus teko atidėti, kad užsidirbtų butui. Paveldėjimo nebuvo iš ko tikėtis. Prieš vestuves ir Petras, ir Valė gyveno su mamomis vieno kambario butuose. Reikėjo viską susitvarkyti patiems. Penkeri metai sunkaus darbo ir griežtos taupymo davė galimybę įsigyti didelį butą. Senos statybos, remonto sudėjo daug, baldus beveik nuo nulio. Bet džiaugsmo buvo per kraštus! Vos spėjo įkurtuves atšvęsti, ant slenksčio pasirodė Valės teta su sūnumi. Kad jauni šeimininkai „neprieštarautų“, tetą lydėjo uošvė. – Čia niekas nespaudžia, vietos daug! Ne kaip mes su Vale viena kambary kankinomės! – Patogu, – pripažino teta Natalija. – Man atskiras kambarys ir Kostiui irgi! – Svetainėje negyvenama, – tarė Petras. – Čia poilsiui! – Tai aš čia ne dirbti ruošiuosi! – nusijuokė teta Natalija. – Vale, paaiškink vyrui, kad su sūnumi man nepatogu – jis knarkia! Ir šiaip, svečiai namuose, bet stalo nepadengėt! – Nesitikėjome jūsų, – sumišo Valė. – Ir šaldytuvas tuščias, – palaikė žmoną Petras. – Na jau, – teta Natalija nusileido. – Petras, į parduotuvę! Valė – į virtuvę! – Tai ko stovi? – piktai sukėlė balso uošvė. – Nejaugi taip svečius priimat! – Jūs ne per drąsios… – sušuko Petras, bet Valė išvedė jį į kitą kambarį. Kai Petras pagaliau galėjo atplėšti ranką nuo žmonos burnos, paklausė: – Vale, niekas čia nieko nesupainiojo? Dabar juos išmesiu pas tavo mamą! Su tavo mama kartu! Atvažiavo svečiuotis – elkitės kaip svečiai! O kas čia? – Petrai, paprasta ji moteris… Iš provincijos! Jiems taip priimta! – Pažįstu kaimiečius, bet chamizmo niekur nėra priimta! Tai ir yra chamizmas! – Brangusis, nesibarkim su mama ir teta! – prašė Valė. – Jie man po to visus nervus išgręš! O tu visai jiems būsi priešu! Tau to reikia? – Man vis viena, kuo būsiu. Jei taip elgiasi, man lengva visai jų nematyti ir neminėti! Tegul išnyksta, nė negaila! – Petrai, brangus! Na, pagailėk manęs! Jei dabar tetą Nataliją išvarysim, mama mane prakeiks! Neturiu nieko, tik ją! Šis argumentas suveikė. Petras sukandęs dantis išėjo į parduotuvę. Teta Natalija užsibuvo ne tris dienas, kaip planavo, o dvi savaites. Petras jau antrą vakarą ėmė gerti valerijoną. Tetos išvykimą jaunieji šventė su šluota ir grindų šluoste: tris dienas tvarkė butą. O vėliau tokia pati situacija nutiko iš kito galo. – Broliuk, atvykau trumpai, – Dmitrijus apkabino broliuką stipriai. – Reikalų sutvarkyti reikia, paskui namo grįšim! – Negali vienas reikalų sutvarkyti? – paklausė Petras. – Kaipgi? Juk šeima! Paliksiu vienus miestelyje, o pats į miestą? Naudok galvą! – kvatojosi Dmitrijus. – O jei užkliūsiu už nuotykio? O žmona mane kontroliuos! – Todėl ir vaikus atsivežei? – klausė Petras. – Su kuo juos palikti? – Dmitrijus kumštelėjo broliui per nugarą. – Jiems bent pramogų yra! Eime, kaip jaunystėje, „sudrebinsim“ miestą! – Dmitrijau! – rėkė Svetlana. – Jei dabar „sudrebinsi“, nieko nebesudrebinsi! Po pusantros valandos nuo brolio šeimos atvykimo Valė krito nuo galvos skausmo. Vaikai siautėjo po butą, rėkdami. Svetlana mokėjo tik klykti, kitaip kalbėti nemokėjusi. O Dmitrijus vis norėjo į miestą pramogaut, nuo to Svetlana klykė dar garsiau. – Petrai, juk tu vienintelis mamos sūnus, – į pagalvę sušnibždėjo Valė. – Tai pusbrolis iš motinos pusės, – sumurmėjo Petras. – Aš jį „kuzenas“ vadinu. – Nesvarbu, kaip vadini, ar gali jį kaip nors paprašyti išvykti? – Žinok, su malonumu, – Petras pasideda ranką prie širdies, – bet čia tokia pati situacija, kaip su tavo teta. Mama man po to smegenis „šaukštu“ išgrauš ir privers suvalgyti! Nespėdavo atsigauti po vieno vizito, ant slenksčio pasirodydavo nauji svečiai. Teta Natalija su sūnumi vis turėdavo reikalų mieste. Kuzenas Dmitrijus su šeima periodiškai atvykdavo „sutvarkyti savo reikalus“. Ir mamos apie vaikus nepamiršdavo. Uošvė smegenis išgręždavo žentui, anyta – marčiai. Nuolatinis nervų tampymas ardė jaunų šeimų vidinę ramybę ir psichologinę sveikatą. Apie vaikus tokioje nesibaigiančioje svečių karuselėje nė kalbos negalėjo būti. Ir sveikata šlubavo, ir, paprastai – kaip gi čia? – Gal keičiam butą? – pasiūlė Valė. – Į minkštas patalpas? – nusišypsojo Petras. – Greitai mums jas paskirs! – Ne, – nusišypsojo Valė. – Gal keičiam butą į tokią pat kitame rajone! Yra šeimų, kurios nori gyventi kitur! O mes persikelsim, niekam nepasakysim kur! – Tik laikinas sprendimas, – sumurmėjo Petras. – Ir mano kuzenas, ir tavo teta iškvos buvusius gyventojus ir sužinos, kur persikėlė. Ras mus! O tada už tokį triuką „pakars“! – Gal bent spėsim vaiką padaryti? – su viltimi paklausė Valė. – Mums reikia ne tik padaryti, bet ir užauginti. Tai bus bent kažkoks pagrindas, – Petras papurtė galvą. – Jau geriau išsikelti iš buto, – liūdnai tarė Valė. – Gal pas draugus? Bent pasislėpsim! – Tai turi omenyje Valerijų su Kotryna? – paklausė Petras. – Taip, – linktelėjo Valė. – Jie turi kambariuką! – Ten Tera gyvena, – nusišypsojo Petras. – Užmiršai? – Geriau su vokiečių aviganiu nei su mūsų giminėmis! – Valė bejėgiškai nuleido galvą. – Palauk! – sušuko Petras ir griebė telefoną. – Valerijau, paskolink šunį! – O, drauge! Amžinai tau skolingas! Mes su Kotryna norime į kurortą, o mergytę palikti nėra su kuo! Ji svetimų nemėgsta, bet jus pažįsta ir gerbia! – klykė Valerijus į ragelį. – Atvešiu pašaro! Gultą, žaislus, dubenėlius! Dar sumokėsiu! – Vežk! – džiugiai atsakė Petras. Grįžo pas žmoną, švytėdamas kaip rytinė saulė: – Skambink mamai, tegul teta rytoj atvažiuoja! O aš broliui paskambinsiu, kad ateitų savaitę! – Ar tikrai? – paklausė Valė. – Mes juos mielai priimsim! – nuoširdžiai kalbėjo Petras. – Kas gi kaltas, kad mūsų „gyventojas“ jiems nepatiks? Kuzenui Dmitrijui su šeima užteko vieno „vof vof“, kad mieliau rinktųsi viešbutį. O teta Natalija nusprendė „kovoti“ už savo teisę svečiuotis. – Užrakinkit tą žvėrį kur nors! – šaukė ji, slėpdamasi už siaurą sūnaus nugarą. – Teta Natalija, juokaujate? – šypsojosi Petras. – Keturiasdešimt penki kilogramai grynų raumenų! Ne kokia pudelė, o vokiečių aviganis! Ši duris išneš! – Kodėl ji į mane žiūri su pykčiu? – teta Natalijai nurimęs balsas. – Nemėgsta svetimų, – gūžtelėjo pečiais Valė. – Atsikratykit jos! Negaliu gyventi su tokiu žvėrimi! – Kaip čia atsikratyt? – įsižeidė Petras. – Ši miela šunytė – mūsų šeimos dalis! Juk vaikų neturim, o mylėti kažką reikia! Ir mylim ją labai! – Jokiu būdu nepaliksim! – pridėjo Valė. Po to abi mamos skambino ir klausė, kodėl atsisakyta priimti artimuosius svečiuose. – Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti! – O šuo? – Mama, mes juk niekam neatsisakom! Bet mamos irgi daugiau į svečius neskubėjo. O po mėnesio Tera grįžo pas savo šeimininkus, bet visada buvo pasiruošusi sugrįžti. Nebereikėjo. Valė laukėsi dvynukų.

Jų niekas nevijo, atsakydavo tiek vienai, tiek kitai, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime labai laimingi.

Sėdėk! Mūsų namuose nėra! ramiai tarė Petras.

Bet juk skambina! Valilė sustingo, atsistojusi nuo sofos.

Tegul, atsakė Petras.

O jei kas nors svarbaus? paklausė Valilė. Gal dėl darbo?

Šeštadienis, vidurdienis, tyliai ištarė Petras. Nei tu ką kvietei, nei aš ką laukiu! Ką iš to?

Tik pro akutę pažiūrėsiu! kuždėjo Valilė.

Sėsk! balse skambėjo plienas. Mūsų namuose nėra! Kas ten bebūtų, tegul eina atgal!

Tu ką, žinai, kas ten? nustebo Valilė.

Spėju, todėl ir sakau, kad tu sėsk ir prie langų nesišlaistyk.

Jei tai tie, ką galvoju, jie šiaip sau neišeis! pasakė Valilė ir gūžtelėjo pečiais.

Viskas priklauso, kiek ilgai neužversim durų, ramiai ištarė Petras. Anksčiau ar vėliau jie suks atgal.

Bet nakvoti laiptinėje tikrai nežada. O mums niekur eiti nereikia. Sėsk, užsidėk ausines, pasiimk telefoną ir žiūrėk filmą.

Petrai, mama skambina… sumurmėjo Valilė, rodydama ekraną.

Reiškia, už durų tavo teta su nevykusiu sūnum, Petras nusijuokė.

Iš kur žinai? nustebusi paklausė Valilė.

Jei ten būtų mano pusbrolis, Petras žodį pusbrolis ištarė ypač švelniai, vos ne šleikščiai, tuoj pat skambintų mano mama!

Kitų variantų neturi? paklausė Valilė.

Jei kaimynai nenoriu su jais kalbėti. Draugai, jei būtų, pasiskambintų iš anksto, klausytų, ar galime priimti. O taip tik mūsų nuolatiniai giminaičiai trikdo durų skambutį be gailesčio!

Petrai, tai juk mano teta! vargingai atsiduso Valilė. Mama parašė žinutę: klausia, kur mus vėjai nunešė. Teta Natalija kelias dienas pas mus gyvens, turi darbų mieste!

Parašyk, kad viešbučių mieste pilna, šyptelėjo Petras.

Petrai! priekaištiškai taria Valilė. Negaliu taip rašyt!

Žinau, susimąsto Petras. Parašyk, kad namuose nesame, laikinai gyvename viešbutyje, nes bute nuodijo tarakonus!

Puiki mintis! Valilė parašo žinutę ir išsiunčia.

Petrai, ji sako, kad mums reikėtų tetai išnuomoti du kambarius: jai ir Kostui, nustėrusi taria Valilė.

Parašyk, kad neturime pinigų. Dar parašyk, kad patys dviese gyvename hostelyje, kambaryje su penkiolika užsieniečių, Petras patenkintas savo sumanumu.

Mama klausia, kada grįšim… Valilė pažvelgė į vyrą.

Parašyk, po savaitės, atkirto Petras.

Durų skambutis liovėsi. Jaunoji pora palengvėjo ir atsiduso.

Petrai, mama parašė, kad teta atvažiuos po savaitės, išsekusiu balsu taria Valilė.

O mūsų vėl namie nebus, tarė Petras.

Petrai, ar supranti, kad taip problemos neišspręsime? Gi negalime nuo jų visą laiką slėptis!
Jei darbo dieną atvažiuos? Jei po darbo lauks prie durų? Ir mano teta, ir tavo pusbrolis, kiekvienas be skrupulų!

Tikras, liūdnai ištarė Petras. Ir kas mus truktelėjo pirkti trijų kambarių būstą?

Mes juk svajojome apie didelę šeimą! atsakė Valilė.

Vaiko mums reikia! rimtai tarė Petras. O dar geriau iš karto dviejų!

O ką nesipriešinu! pasipiktino Valilė. Žinai, kad reikia gydytis! Neišeina…

Sumažinsim stresą viskas pavyks, rimtai tarė Petras. Nervai juk nuolat tampomi: tai tavo, tai mano! Greičiau visi tuos giminaičius atgal išsiųsti! Dėl jų niekas ir nesigauna!

Valilė nesiginčijo. Ji žinojo Petras teisus.

Kai tuokėsi, jie brangiai išsitirtino dėl suderinamumo ir genetinių ligų. Fertiliškumą tikrino. Ir viskas buvo puiku. Po vestuvių vaikų klausimą atidėjo, nes reikėjo uždirbti būstui.

Paveldėjimų nebuvo. Prieš santuoką Petras ir Valilė gyveno su mamomis vieno kambario butuose. Galėjo pasikliauti tik savimi.

Penki metai sunkaus darbo ir taupymo leido įsigyti erdvų butą.

Nors namas senas, rinkosi antrinę rinką, remontavo, baldus pirko iš naujo. Bet laimės buvo iki pat lubų!

Vos persikraustė, iškart slenkstį peržengė Valilės teta su sūnum.

Kad dvidešimtmetės šeimos neaplenktų, tetą lydėjo anyta.

Skaitykit, kiek vietos gyvent galima! Ne taip kaip mudvi su Valile sutilpom viename kambarėlyje!

Puiku, teta Natalija pritarė. Man atskira kambarys, Kostiui atskiras!

Svetainėje niekas nemiega, pridūrė Petras. Tai poilsio kambarys.

O aš čia dirbt neketinu! nusikvatojo teta Natalija. Valile, paaiškink vyrui, kad man su sūnum nepavyks jis knarkia!
Ir šiaip, svečiai namuose, o jūs net stalo neprirengėte!

Mes jūsų nesitikėjome, droviai teištaria Valilė.

O šaldytuve tuščia, Petras palaikė žmoną.

Na gerai, teta Natalija atlaidžiai taria. Petrai, eik į parduotuvę, o Valilė į virtuvę!

Ko stojote kaip statulos? torpedavo anyta. Tokia gi tvarka svečius priimti!

Gal nepagalvojote, sušuko Petras, bet Valilė nutempė jį į kitą kambarį.

Kai ji atleido ranką nuo vyro lūpų, Petras surimtėjo:

Valile, galn kas nors ne taip? Geriau dabar visus išvarysiu pas tavąją mamą! Kartu su mama! Svečiai atvyksta elkitės kaip svečiai!

Petrai, paprasta kaimo moteris! Tokios jų tradicijos.

Kaimą pažįstu, bet įžūlumo niekur nepriima! Čia jau ne paprotys!

Mylimasis, nesipyk su mama ir teta! maldavo Valilė. Dar daugiau nervų išbarstys! O tau visai priešas taps! Ko tau to reikia?

Man visiškai dzin, kuo būsiu jiems! Jei taip elgiasi nepastebėti ir nebepripažinti bus labai lengva! Tegul dingsta neverksiu!

Petrai, mylimasis! Gailėk manęs! Jei Tetą Nataliją dabar išvarysi, mama mane prakeiks! Turiu tik ją!

Šis argumentas suveikė. Petras reikšmingai suspaudė dantis ir išėjo į IKI.

Teta Natalija su sūnum dvi savaites viešėjo vietoj žadėtų trijų dienų. Petras dar antro vakaro jau sitraukė valerijonų lašus.

Kai teta Natalija su Kostiuku išvažiavo, jaunutė šeima šventė derenimą su šluota ir kempinėmis tris paras plovė butą.

O netrukus pasikartojo ta pati situacija, tik iš kitos pusės.

Broleli, trumpam pas tave, Dmitras spaudė Petrą, kad kaulai traškėjo. Reikalus tvarkyt reikia, tada grįšim!

O pats negali reikalų susitvarkyt? klausia Petras.

Tu ką? Turiu šeimą! Kaip juos paliksiu miestelyje, o pats čia? Mąstyk protu! kvatodamas taria Dmitras. Jei nuotykių rasiu? Žmona kontroliuos!

Todėl vaikus atsitempei? paklausė Petras.

O kam paliksiu? Dmitras trinktelėjo brolį per nugarą. Tegul mėgaujasi! Na, kaip jaunystėj, sujaukim tą miestą!

Dmitrai! suriaumojo Svetlana. Aš tau tuoj pat parodysiu, kaip siautėti!

Po pusantros valandos nuo brolio atvykimo Valilė parkrito su stipriu galvos skausmu.

Vaikai po visą butą lakstė rėkdami, Svetlana mokėjo tik žviegti kitaip nekalbėjo.

O Dmitras norėjo visur eiti, kad uždegtų naktį, dėl ko Svetlana žviegė dar daugiau.

Petrai, tu vienintelis mamos sūnus, į pagalvę kuždėjo Valilė.

Tai pusbrolis iš motinos pusės, Petras piktai burbtelėjo. Aš jį pusbroliu vadinu.

Man nesvarbu, kaip vadini, ar galima kaip nors prašyti, kad išvažiuotų?

Norėčiau, Petras padėjo ranką ant širdies, bet tokia pati situacija kaip su tavo teta. Mama paskui man smegenis šaukšteliu išims ir privers suvalgyti!

Vos viena šeima išvažiuodavo, tuoj kitos giminaičiai slenksčiu slinkdavo. Teta Natalija su sūnum vis rasdavo reikalų mieste.

Pusbrolis Dmitras su šeima darbo reikalus periodiškai atvažiuodavo tvarkyti. Anyta ir uošvė nepamiršdavo vaikų. Anyta smegenis uošviui krapštė, uošvė sūnėnui.

Nesibaigiantis nervinis karuselė kėlė įtampą ir psichologinių problemų, jaunose šeimos. Žinoma, apie vaikus tokioje svečių lavinoje net kalbėti nebuvo kaip: nei sveikata, nei paprastai kaip?

Gal butą pakeiskim? pasiūlė Valilė.

Į minkštą kambarį? šyptelėjo Petras. Greitai tokią ir gausim!

Ne, truputį šyptelėjo Valilė. Savo butą keiskime į tokį patį kitur. Giminių nėra, nespės sužinoti, kur mes!

Tai tik atidėjimas, Petras burbtelėjo. Ir mano pusbrolis, ir tavo teta, išsiaiškins naujus gyventojus, o tie pasakys, kur gyvenome. Suras! O tada bus kaip ant kryžiaus!

Galbūt spėsim vaikų padaryti? viltingai paklausė Valilė.

Reikia ir padaryti, ir auginti tada bent būsime užsiėmę, suabejojo Petras.

Gal iš čia išsikraustom? liūdnai tarė Valilė. Pas draugus gal galim prisiglausti? Pasislėptume nors trumpam!

Turi omenyje Valerą su Kotryna? paklausė Petras.

Taip, linktelėjo Valilė. Jie turi laisvą kambarį!

Ten gi Tera gyvena, šyptelėjo Petras. Pamiršai?

Geriau su vokiečių avigane, negu su mūsų giminaičiais! Valilė bejėgiškai palinko.

Palauk! suriko Petras ir griebė telefoną.
Valerai, paskolink šunį!

O, bičiuli! Amžinai būsiu skolingas! Norim su Kotryna į Palangą, o mergytę nėra kam palikti! Ji svetimų neprisileidžia, jūs ją žinote ir mylite! šaukė Valeras į ragelį. Maitinimą atvešiu, guolį, žaislus, dubenėlius! Dar sumokėsiu!

Vežk! džiaugsmingai tarė Petras.

Grįžo pas žmoną, švytėdamas:

Skambink mamai, tebūnie teta rytoj atvažiuoja! O aš paskambinsiu broliui, kad savaitgalį atvarytų!

Ar tikrai? paklausė Valilė.

Mielai juos priimsim! nuoširdžiai atsakė Petras. Kas gi kaltas, kad šeimininkė nepatiks?

Pusbrolis Dmitras su šeima po pirmojo au au pageidavo viešbučio.

O teta Natalija nusprendė ginti savo teises.

Užrakinkit tą žvėrį kur nors! šaukė teta, slapstydamasi už siaurų sūnaus pečių.

Teta Natalija, juokaujat? šyptelėjo Petras. Keturiasdešimt penki kilogramai grynų raumenų! Ne kokia terjerė, o vokiečių aviganė! Ji ir duris išlaužtų!

Kodėl ji į mane žvėriškai žiūri? teta Natalija balsas drebėjo.

Nemėgsta svetimų, patraukė pečiais Valilė.

Atsikratykit! Negaliu gyventi su tuo žvėriu!

Kaip atsikratyti? pasipiktino Petras. Šis mielas šuo mūsų dabar! Vaikų neturim, o meilės reikia! Mes ją labai mylim!

Ir niekada neišduosim! pridūrė Valilė.

Vėliau abi mamos skambino ir klausė, kodėl artimiesiems neleidžia svečiuotis.

Jų niekas nevijo, atsakydavome abiem, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Džiaugsimės išvydę!

O šuo?

Mama, niekam nedraudžiam!

Bet ir mamos kažkaip liovėsi į svečius veržtis.
Po mėnesio Tera grįžo pas savo šeimininkus, bet laukė kvietimo pasiruošusi bet kada sugrįžti.
Tik neprireikė. Valilė laukėsi dvynukų.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three × five =

„Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem pusėms, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti!“ – Sėdėk! Mūsų namuose nėra! – ramiai tarė Petras. – Tai gi skambina! – sustingo Valė, pakildama nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jei kas svarbus? – klausė Valė. – Ar darbo reikalais? – Šeštadienis, dvylikta – ištarė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu. Kokia išvada? – Tik į skylutę pažiūrėsiu! – pašnibždomis sumurmėjo Valė. – Sėsk! – balse girdėjosi plienas. – Mūsų namuose nėra! Kas ten bebūtų, tegu eina atgal! – O tu žinai, kas ten? – paklausė Valė. – Spėju, todėl ir sakau sėsti ir prie langų nesirodyti! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai nepasiduos! – tarė Valė ir gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai mes jiems neatidarysime durų, – ramiai atsakė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Vis tiek laiptinėje nakvoti neketina. O mes su tavimi niekur neskubam. Tai sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man mama skambina, – pasakė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų laukia tavo teta su savo nevykusiu sūnumi, – apibendrino Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis, – o Petras žodį „pusbrolis“ ištarė ypač švelniai, kad net su pasišlykštėjimu, – tuomet skambintų mano mama. – Kokių kitų variantų nesvarstai? – paklausė Valė. – Jei tai kaimynai, su jais bendrauti nenoriu. Jei draugai, paskambinę būtų jau išėję. O iš tiesų, padorūs žmonės paskambintų iš anksto, paklaustų, ar galime priimti! O ne belstų į duris pusvalandį! O taip įžūliai ir be sąžinės skambinti galėtų tik tie patys mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, čia mano teta, – varginamai ištarė Valė. – Mama parašė žinutę. Klausia, kur mus velniai neša. Teta Natalija liks pas mus kelioms dienoms, reikalų mieste turi! – Parašyk jai, kad mieste pilna viešbučių, – nusišypsojo Petras. – Petrai! – priekaištingai tarė Valė. – Negaliu taip parašyti! – Žinau, – Petras susimąstė. – Parašyk, kad mūsų namuose mūsų nėra, gyvename viešbutyje, nes bute nuodijo tarakonus! – Puiku! – Valė parašė žinutę ir išsiuntė. – Petrai, ji prašo mums užsakyti du kambarius tetai ir Kostiui, – nustebusi tarė Valė. – Parašyk, nėra pinigų. Dar pridėk, kad išsinuomavome dvi lovas bendrabutyje, o kambaryje su mumis dar penkiolika užsieniečių, – Petras nusišypsojo savo išradingumu. – Mama klausia, kada grįšime, – padavė Valė žvilgsnį vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo ranka Petras. Belstis į duris nustojo. Pora lengviau atsiduso. – Petrai, mama parašė, kad teta atvažiuos po savaitės, – išsekusiu balsu priėmė Valė. – O tuomet vėl mūsų namuose nebus, – ištarė Petras. – Petrai, tu juk supranti, kad tai ne sprendimas? Mes negalime visą laiką nuo jų slapstytis? O jei atvyks vidury savaitės? O jei po darbo pasitiks prie durų? Ką mano teta, ką tavo pusbrolis – abu pajėgūs visokiems triukams! – Taip, – nusiminė Petras. – Reikėjo mums tris kambarius pirkti? – Petrai, butą pirkome būsimai dideliai šeimai, – tarė Valė. – Mums reikia vaiko! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O aš prieš? – pasipiktino Valė. – Juk patikrintis reikia! Neiseina! – Nervus pašalint, ir viskas bus gerai, – rimtai pasakė Petras. – Juk mus abu iš proto varo – tai tavo, tai mano giminės! Išvaryt juos visus ten, iš kur lenda! Juk dėl jų nieko nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus. Kai tuoktis ruošėsi, abu praėjo brangų patikrinimą dėl suderinamumo ir genetinių ligų. Buvo tikrinta ir vaisingumas. Tada viskas buvo puiku. Tik po vestuvių vaikų planus teko atidėti, kad užsidirbtų butui. Paveldėjimo nebuvo iš ko tikėtis. Prieš vestuves ir Petras, ir Valė gyveno su mamomis vieno kambario butuose. Reikėjo viską susitvarkyti patiems. Penkeri metai sunkaus darbo ir griežtos taupymo davė galimybę įsigyti didelį butą. Senos statybos, remonto sudėjo daug, baldus beveik nuo nulio. Bet džiaugsmo buvo per kraštus! Vos spėjo įkurtuves atšvęsti, ant slenksčio pasirodė Valės teta su sūnumi. Kad jauni šeimininkai „neprieštarautų“, tetą lydėjo uošvė. – Čia niekas nespaudžia, vietos daug! Ne kaip mes su Vale viena kambary kankinomės! – Patogu, – pripažino teta Natalija. – Man atskiras kambarys ir Kostiui irgi! – Svetainėje negyvenama, – tarė Petras. – Čia poilsiui! – Tai aš čia ne dirbti ruošiuosi! – nusijuokė teta Natalija. – Vale, paaiškink vyrui, kad su sūnumi man nepatogu – jis knarkia! Ir šiaip, svečiai namuose, bet stalo nepadengėt! – Nesitikėjome jūsų, – sumišo Valė. – Ir šaldytuvas tuščias, – palaikė žmoną Petras. – Na jau, – teta Natalija nusileido. – Petras, į parduotuvę! Valė – į virtuvę! – Tai ko stovi? – piktai sukėlė balso uošvė. – Nejaugi taip svečius priimat! – Jūs ne per drąsios… – sušuko Petras, bet Valė išvedė jį į kitą kambarį. Kai Petras pagaliau galėjo atplėšti ranką nuo žmonos burnos, paklausė: – Vale, niekas čia nieko nesupainiojo? Dabar juos išmesiu pas tavo mamą! Su tavo mama kartu! Atvažiavo svečiuotis – elkitės kaip svečiai! O kas čia? – Petrai, paprasta ji moteris… Iš provincijos! Jiems taip priimta! – Pažįstu kaimiečius, bet chamizmo niekur nėra priimta! Tai ir yra chamizmas! – Brangusis, nesibarkim su mama ir teta! – prašė Valė. – Jie man po to visus nervus išgręš! O tu visai jiems būsi priešu! Tau to reikia? – Man vis viena, kuo būsiu. Jei taip elgiasi, man lengva visai jų nematyti ir neminėti! Tegul išnyksta, nė negaila! – Petrai, brangus! Na, pagailėk manęs! Jei dabar tetą Nataliją išvarysim, mama mane prakeiks! Neturiu nieko, tik ją! Šis argumentas suveikė. Petras sukandęs dantis išėjo į parduotuvę. Teta Natalija užsibuvo ne tris dienas, kaip planavo, o dvi savaites. Petras jau antrą vakarą ėmė gerti valerijoną. Tetos išvykimą jaunieji šventė su šluota ir grindų šluoste: tris dienas tvarkė butą. O vėliau tokia pati situacija nutiko iš kito galo. – Broliuk, atvykau trumpai, – Dmitrijus apkabino broliuką stipriai. – Reikalų sutvarkyti reikia, paskui namo grįšim! – Negali vienas reikalų sutvarkyti? – paklausė Petras. – Kaipgi? Juk šeima! Paliksiu vienus miestelyje, o pats į miestą? Naudok galvą! – kvatojosi Dmitrijus. – O jei užkliūsiu už nuotykio? O žmona mane kontroliuos! – Todėl ir vaikus atsivežei? – klausė Petras. – Su kuo juos palikti? – Dmitrijus kumštelėjo broliui per nugarą. – Jiems bent pramogų yra! Eime, kaip jaunystėje, „sudrebinsim“ miestą! – Dmitrijau! – rėkė Svetlana. – Jei dabar „sudrebinsi“, nieko nebesudrebinsi! Po pusantros valandos nuo brolio šeimos atvykimo Valė krito nuo galvos skausmo. Vaikai siautėjo po butą, rėkdami. Svetlana mokėjo tik klykti, kitaip kalbėti nemokėjusi. O Dmitrijus vis norėjo į miestą pramogaut, nuo to Svetlana klykė dar garsiau. – Petrai, juk tu vienintelis mamos sūnus, – į pagalvę sušnibždėjo Valė. – Tai pusbrolis iš motinos pusės, – sumurmėjo Petras. – Aš jį „kuzenas“ vadinu. – Nesvarbu, kaip vadini, ar gali jį kaip nors paprašyti išvykti? – Žinok, su malonumu, – Petras pasideda ranką prie širdies, – bet čia tokia pati situacija, kaip su tavo teta. Mama man po to smegenis „šaukštu“ išgrauš ir privers suvalgyti! Nespėdavo atsigauti po vieno vizito, ant slenksčio pasirodydavo nauji svečiai. Teta Natalija su sūnumi vis turėdavo reikalų mieste. Kuzenas Dmitrijus su šeima periodiškai atvykdavo „sutvarkyti savo reikalus“. Ir mamos apie vaikus nepamiršdavo. Uošvė smegenis išgręždavo žentui, anyta – marčiai. Nuolatinis nervų tampymas ardė jaunų šeimų vidinę ramybę ir psichologinę sveikatą. Apie vaikus tokioje nesibaigiančioje svečių karuselėje nė kalbos negalėjo būti. Ir sveikata šlubavo, ir, paprastai – kaip gi čia? – Gal keičiam butą? – pasiūlė Valė. – Į minkštas patalpas? – nusišypsojo Petras. – Greitai mums jas paskirs! – Ne, – nusišypsojo Valė. – Gal keičiam butą į tokią pat kitame rajone! Yra šeimų, kurios nori gyventi kitur! O mes persikelsim, niekam nepasakysim kur! – Tik laikinas sprendimas, – sumurmėjo Petras. – Ir mano kuzenas, ir tavo teta iškvos buvusius gyventojus ir sužinos, kur persikėlė. Ras mus! O tada už tokį triuką „pakars“! – Gal bent spėsim vaiką padaryti? – su viltimi paklausė Valė. – Mums reikia ne tik padaryti, bet ir užauginti. Tai bus bent kažkoks pagrindas, – Petras papurtė galvą. – Jau geriau išsikelti iš buto, – liūdnai tarė Valė. – Gal pas draugus? Bent pasislėpsim! – Tai turi omenyje Valerijų su Kotryna? – paklausė Petras. – Taip, – linktelėjo Valė. – Jie turi kambariuką! – Ten Tera gyvena, – nusišypsojo Petras. – Užmiršai? – Geriau su vokiečių aviganiu nei su mūsų giminėmis! – Valė bejėgiškai nuleido galvą. – Palauk! – sušuko Petras ir griebė telefoną. – Valerijau, paskolink šunį! – O, drauge! Amžinai tau skolingas! Mes su Kotryna norime į kurortą, o mergytę palikti nėra su kuo! Ji svetimų nemėgsta, bet jus pažįsta ir gerbia! – klykė Valerijus į ragelį. – Atvešiu pašaro! Gultą, žaislus, dubenėlius! Dar sumokėsiu! – Vežk! – džiugiai atsakė Petras. Grįžo pas žmoną, švytėdamas kaip rytinė saulė: – Skambink mamai, tegul teta rytoj atvažiuoja! O aš broliui paskambinsiu, kad ateitų savaitę! – Ar tikrai? – paklausė Valė. – Mes juos mielai priimsim! – nuoširdžiai kalbėjo Petras. – Kas gi kaltas, kad mūsų „gyventojas“ jiems nepatiks? Kuzenui Dmitrijui su šeima užteko vieno „vof vof“, kad mieliau rinktųsi viešbutį. O teta Natalija nusprendė „kovoti“ už savo teisę svečiuotis. – Užrakinkit tą žvėrį kur nors! – šaukė ji, slėpdamasi už siaurą sūnaus nugarą. – Teta Natalija, juokaujate? – šypsojosi Petras. – Keturiasdešimt penki kilogramai grynų raumenų! Ne kokia pudelė, o vokiečių aviganis! Ši duris išneš! – Kodėl ji į mane žiūri su pykčiu? – teta Natalijai nurimęs balsas. – Nemėgsta svetimų, – gūžtelėjo pečiais Valė. – Atsikratykit jos! Negaliu gyventi su tokiu žvėrimi! – Kaip čia atsikratyt? – įsižeidė Petras. – Ši miela šunytė – mūsų šeimos dalis! Juk vaikų neturim, o mylėti kažką reikia! Ir mylim ją labai! – Jokiu būdu nepaliksim! – pridėjo Valė. Po to abi mamos skambino ir klausė, kodėl atsisakyta priimti artimuosius svečiuose. – Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti! – O šuo? – Mama, mes juk niekam neatsisakom! Bet mamos irgi daugiau į svečius neskubėjo. O po mėnesio Tera grįžo pas savo šeimininkus, bet visada buvo pasiruošusi sugrįžti. Nebereikėjo. Valė laukėsi dvynukų.