Julija išlipo iš autobuso, sunkios rankinės glaudė prie savęs ir lėtai patraukė link gimtųjų namų. – Esu namuose! – sušuko žengusi pro duris. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad grįši! Vakare, kai visi susėdo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. – Tikriausiai kaimynai – pasveikinti užsuko, – gūžtelėjo mama ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o su „svečiais“. Julija pažvelgė į tuos, kurie įžengė į kambarį – ir negalėjo patikėti savo akimis Julija tyliai, su šiokia tokia nuoskauda stebėjo autobuso langą, pro kurį tolsta gimti kraštai. Ant kelių – didelė languota tašė, stipriai priglausta prie savęs. Įsidėjo tik būtiniausius daiktus, bet tašė vis tiek pilna, o močiutė dar ant viršaus įdėjo šiltų pyragėlių, kurių gaivus kvapas pripildė visą autobusą. Julija neatsilaikė, atrakino tašę ir išsiėmė du gardžius, rudus pyragėlius. – Nori? – pasiūlė vaikinui, kuris, matyt, įsėdo viename iš ankstesnių miestelių. Jis net be žodžių pasislinko prie lango, o tai merginai sukėlė simpatiją. – Imkim! – linksmai linktelėjo jis, nurydamas seilę. – Aš Julija! – prisistatė mergina. – Aš – Steponas! Studijuoti važiuoji? – Taip! Pas mus čia jokių kolegijų ar universitetų nėra! Tik traktorininkų mokykla, o iš manęs – jokio traktoristo. – Ir aš studijuoti! – atsiduso Steponas. – Bet šiaip – kaime patinka! Iki miesto keturios valandos kelio. Per tą laiką vaikinas ir mergina spėjo susipažinti ir net susidraugauti. Prieš išlipdami iš autobuso apsikeitė telefonų numeriais ir, atvykę į miestą, kiekvienas išskubėjo savais keliais. *** Laikas sūkuryje dėl stojamųjų prabėgo greitai. Julija ir Steponas sėkmingai įstojo į savo svajonių „alma mater“ ir buvo be galo laimingi. Praeityje liko jaudulys, išgyvenimai, egzaminų stresas. Priešakyje – dideli planai ir viltys ateičiai. – Julija, sveika! – paskambino vieną dieną naujasis draugas. – O gal atšvęskim mūsų įstojimą kokioje kavinėje? Mergina apsidžiaugė. Visų pirma, Steponas jai buvo mielas – su juo smagu ir lengva. O antra – kažkas jame buvo artima, sava. Paprastas, patikimas, jokių išsišokimų – „ne taip, kaip kai kurie“. Susitiko miesto centre kavinėje su juokingu pavadinimu „Brisius“. Jaunuoliai atsisėdo prie lango, stebėjo, kaip pasiplaukiojimo laivai skrodžia didelės, gražios upės bangas, o gidai garsiai pasakoja įdomybes. – Įdomu, kodėl ši kavinė vadinasi „Brisius“? – staiga paklausė Julija. Steponas nusijuokė: – Gal todėl, kad visi, kas čia lankosi, smaguriaudami paskui pasidaro kaip tas šuniukas – gerokai apvalūs! – Tikra tiesa! – nusijuokė Julija, gardžiai krimsdama pyragaitį. Vėliau dar ne kartą ėjo į „Brisių“ ir net pradėjo sakyti: „Susitinkam savo vietoje“. To vakaro rezultatas – pirmas bučinys. Jį mergina visam gyvenimui įsidėmėjo: švelnus, aistringas. Laikui bėgant, Julija ir Steponas susitikinėjo dažnai, merginai atrodė, kad artimesnio žmogaus už Steponą pasaulyje nėra ir niekada nebus – nebent tėvai! Bet juk tai – visai kas kita! – Klausyk, Julija, gal išsikraustyk pas mane gyventi! – pasiūlė vieną vakarą Steponas, kai jau buvo trečiame kurse. – O vasarą susituokim! – Tai čia taip man pasiūlymą darai, Steponai? – Na, kažkaip taip! – Tada turiu paklausti pagal tradiciją, kaip tame filme – atsimeni? „Ar nebijai, kad visą laiką žiūrėsiu tau į akis?“ – juokaudama pasiteiravo mergina. – Žiūrėk, kiek nori, Julija! – nusijuokė Steponas ir apsisuko su ja vidury gatvės. Grįžusi į nuomojamą butą, kuriame dar gyveno dvi draugės, Julija buvo puikiai nusiteikusi. – Tu šiandien kažkokia ypatinga! Esi tiesiog laimės įsikūnijimas! Papasakok, kas nutiko, – pasidomėjo draugė Viltė. – Oi, merginos! – Julija linksmai apsisuko. – Matyt, greitai pas jus nebegyvensiu – kraustysiuosi pas Steponą! – nudžiugino ji. – Tai pakviesi mus į vestuves? – džiaugėsi kita draugė, Marija. – Ne, vestuves – vasarą! O dabar – tiesiog pabūsime kartu! – Julija, nedaryk to! Iki vasaros dar daug laiko, visko gali nutikti! Ar dabar taip labai blogai? – prieštaravo Viltė. Julija tik nusijuokė: – Vilte, esi tikra senuku! Dabar visi taip gyvena! – Ir nesu aš senukė! Tiesiog civilinių santuokų nepriimu. Mano mama – teisininkė! Jau žinau, kuo viskas baigiasi… – įsižeidė Viltė. – Gerai, Vilte, nepyk! Tik pajuokavau, – atsiprašė mergina. *** Julija manė, kad visa kalba apie civilines santuokas – nesąmonė, kad „antspaudas pase nėra svarbiausias“, kad „tokios meilės, kaip jų su Steponu, būna tik viena iš milijono“, bet draugių žodžiai giliai įstrigo galvoje ir ji vis delsė kraustytis pas Steponą. O tas pats vėliau liovėsi siūlyti ir užsiminti apie tai. Kartą gruodžio vidury, merginos vaikštinėjo miestu. Aplink – baltas, baltas sniegas, kurio fone miesto šviesos ir šventinė puošmena atrodė dar ryškesnės. Nuotaika puiki, bet lauke šaltoka, tad draugės gerokai sušalo. Kaip tik atsidūrė šalia „Brisiaus“. – Einam ten! Su Steponu mėgstam ten pasėdėti! – pasiūlė Julija. – O žiūrėk – regis, jis ten sėdi! – kažkaip liūdnai pasakė Marija, pamojuodama į langą. Julija atsisuko: toje pačioje vietoje prie lango sėdėjo Steponas, priešais jį – mergina, už porą metų jaunesnė. Jaunuoliai juokėsi, vaikinas, turbūt, juokavo, o mergina – linksmai kvatojosi. Julija tyliai nusisuko. – Einu namo, – tyliai tarė draugėms. – Palauk, mes su tavimi! – vienu balsu ištarė Viltė ir Marija. Namuose draugės įtikinėjo Juliją, kad susitikimas – nieko nereiškia, negalima pavydėti visiems, gal čia nesusipratimas… Bet Julija prisiminė, kaip švelniai ir artimai Steponas žiūrėjo į merginą. Ir dar – sėdėjo jų „kavinėje“, jų „vietoje“… – Tai kaip išdavystė! – galvojo mergina. Ji nebeatsakinėjo į Stepono skambučius, o kai jis bandė užklupti ją namuose, prašė draugių sakyti, kad jos nėra. Kartą „pagavęs“ Juliją institute, Steponas paėmė ją už rankos: – Julija, kas nutiko? Turi kažką? Julija nuo tokio akiplėšiškumo išpūtė akis ir paklausė karštai: – Ir dar drįsti klausti? Kad aš turiu kažką? Gudruolis! Moki viską apversti! Paleisk! Pavėluosiu į egzaminą. Ji staigiai ištraukė ranką ir dingo pro instituto duris. Steponas – nieko nesupratęs – patraukė namo. *** Julija, anksčiau išlaikiusi sesiją, išvažiavo namo Naujųjų metų šventėms. Jai atrodė, kad po tėvų namų stogu lengviau išgyventi nuoskaudą ir išdavystę. Ir iš tiesų – nuotaika kiek pakilo, kai išlipo iš autobuso kaimo stotelėje. Žiemos šaltukas žnaibė skruostus, sniegas girgždėjo po kojomis, o apšerkšniję medžiai, krūmai ir namai žėrėjo kaip deimantai po ryškia saulės šviesa, lyg specialiai šiandien išlindusia. Iš kaimo namų kaminų kilo tiesūs dūmų stulpai. Julija nusijuokė, pakėlė pilną dovanų tašę, kurias rinko mamai, tėčiui ir močiutei, ir nuskubėjo namo. Jau įžengusi į kiemą, pamatė, kad eglė, kuri nuo jos gimimo augo prie tvoros, tapo didesnė ir puošnesnė. Dar ją papuošė, kaip senais laikais, kai Julija buvo maža. – Su artėjančiais! – ištarė, žengdama į namus. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad tu grįši! Diena buvo pilna susitikimo džiaugsmo. Gaila tik, kad žiemą dienos trumpos – vos penktą vakaro jau buvo visai tamsu. – Nieko! Uždegsim lemputes ant eglutės, – drąsino visus tėtis. Vakare, kai visi sėdėjo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. Mama gūžtelėjo: „tikriausiai kaimynai pasveikinti užsuko“ ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o… su Kalėdų Seneliu ir jo padėjėja. – Steponas? – nustebo Julija, žiūrėdama į Kalėdų Senelio ir jo padėjėjos – tos pačios merginos, kur matė jį kavinėje – veidus. – Kaip mane radai? Ir ką tai reiškia? Steponas nusijuokė savo įprastu, užkrečiamu juoku, o mergina irgi. – Tavo draugės pasakė, kur ieškoti. O dar noriu supažindinti: čia – mano jaunesnioji sesė, Irena! – Sesė? – perklausė Julija. – Taip, sesė! – patvirtino Irena. – Mes juk panašios, jei gerai pasižiūrėsi. Julijai lyg akmuo nuo širdies nukrito! „Tikrai – tiek laiko graužiausi, užuot tiesiai paklaususi“, – peikė save viduje. O Steponas tęsė: – Dabar, prieš visus giminaičius ir atstovę, taip sakant, iš mano pusės, prašau, Julija, tapti mano žmona! Išsitraukė iš kišenės žiedą. – Žinoma! Taip, sutinku! – sušuko Julija, apsikabindama Kalėdų Senelį, t.y., Steponą! – Tai pati geriausia Naujųjų metų šventė mano gyvenime! – tarė Julija. – Dar bus daug „geriausių naujų metų mūsų gyvenime“. Tik pažadėkime visus nesusipratimus kalbėtis tiesiai! – pasakė Steponas. – Sutinku! – atsiduso Julija

Monika išlipo iš autobuso ir su sunkiomis rankinėmis patraukė link savo gimtųjų namų.

Grįžau namo! sušuko ji, pravėrusi duris.

Monika, dukrytė! visi puolė ją pasitikti. Jautėme, kad tu atvažiuosi!

Vakare visa šeima susėdo prie ilgo stalo, kai kažkas pasibeldė į duris.

Turbūt kaimynai užsuks pasveikinti, gūžtelėjo pečiais mama ir nuėjo atidaryti. Ji grįžo ne viena kartu su svečiais. Monika pažvelgė į tuos, kurie įėjo, ir neteko žado.

Monika tyliai, su liūdesiu žvelgė pro autobuso langą, kai šis tolo nuo gimtojo miestelio. Ant kelių gulėjo didelė languota rankinė, kurią ji laikė kiek įmanydama stipriau. Mergina susikrovė tik būtiniausius daiktus, bet rankinė vistiek buvo gausiai prikrauta, o viršuje dar močiutės įdėti šilti bandeliai, skleidžiantys viliojantį kvapą per visą autobusą.

Monika neištvėrė, atsegė užtrauktuką ir išsiėmė du gražiai apskrudusius bandelius.

Gal norėtum? pasiteiravo ji vaikiną, kuris, matyt, įlipo ankstesniame miestelyje. Jis užleido Monikai vietą prie lango, kas iškart jai paliko gerą įspūdį.

Norėčiau! linksmai linktelėjo jis, nurydamas seilę.

Monika! prisistatė mergina.

O aš Gediminas! Įstoti važiuoji?

Taip. Pas mus čia tik mechanizatoriais moko, o koks iš manęs traktoriaus vairuotojas.

Man irgi įstoti! atsiduso Gediminas. Bet kaime man vis tiek patinka!

Iki miesto buvo keturios valandos kelio. Per tą laiką susipažino ir užmezgė draugystę. Prieš išlipdami apsikeitė telefono numeriais, o mieste kiekvienas nuėjo savo keliu.

***

Laikas, paskirtas stojamiesiems rūpesčiams, greitai prabėgo. Monika ir Gediminas abu sėkmingai įstojo į norimą universitetą ir jautėsi be galo laimingi. Nerimas, jaudulys bei egzaminų baimė liko praeityje prieš akis laukė svajonės ir nauji gyvenimo planai.

Vienąkart Gediminas paskambino Monikai:

Sveika, Monika! Gal švęskime savo sėkmę kokioje kavinėje?

Merginos širdyje išsyk nušvito džiaugsmas Gediminas buvo artimas ir mylimas, su juo viskas atrodė paprasta ir jauku kaip namuose.

Susitiko miesto centre kavinėje su juokingu pavadinimu: Briedis. Pro langą stebėjo, kaip Neris ramiai plasnoja po pėsčiųjų tiltu, o gidai šūkčioja per garsiakalbius turistams.

Įdomu, kodėl ši kavinė vadinasi Briedis? staiga paklausė Monika.

Gediminas nusijuokė:

Turbūt todėl, kad tie, kas čia dažnai užkanda, netrukus tampa tikrais briedžiais!

Akurat, nusikvatojo Monika, skaniai užkąsdama pyragėliu.

Vėliau jie dažnai susitikdavo Briedyje ir pasakydavo: Susitinkam mūsų vietoje.

Tą vakarą pirmą kartą pabučiavo vienas kitą. Monika visą gyvenimą prisiminė tą bučinį švelnų ir aistringą.

Bėgo laikas, jaunuoliai susitikinėjo, Monikai atrodė, kad be Gedimino neturės nieko artimesnio pasaulyje, išskyrus tėvus bet tai visai kita meilė.

Vieną dieną Gediminas paprašė:

Klausyk, Monika, gal persikelk gyventi pas mane? O vasarą susituoksime!

Tai čia tu taip man piršiesi, Gediminai?

Na, kažkaip taip!

Tada, kaip sako žanras ir kaip filme: Nebaidys, kad visą laiką būsiu tavo akyse? nusijuokė Monika.

Būk, Monika, manęs tu niekad nepavargsi! tarė Gediminas ir pasisuko su mergina ant šaligatvio.

Į nuomojamą butą, kuriame su ja gyveno dar dvi merginos, Monika grįžo pilna laimės.

Tu šiandien visa spinduliuoji! pastebėjo draugė Jurga.

Oi, merginos! subangavo Monika. Atrodo, kad persikilsiu gyventi pas Gediminą! nudžiugino ji.

Tai pakviesi mus į vestuves? apsidžiaugė kita Raimonda.

Vestuves planuojam vasarą! O dabar tiesiog gyvensiu su juo!

Monika, palauk! Iki vasaros dar liko daug laiko, visko gali nutikti! Negi taip blogai kartu gyventi dabar? apdairiai pasakė Jurga.

Jurga, tu mūsų kaip senutė! Juk visi taip gyvena!

Nesimenu senutė, bet tokie civiliniai santykiai ne man! Mama teisininkė, žinau, kaip baigiasi… supyko Jurga.

Gerai, Jurga, nepyk! Tik pajokavau, atsiprašė Monika.

***

Monikai atrodė, kad kalbos apie civilines santuokas nesąmonė, jog spaudas pase ne svarbiausia ir kad tokia meilė, kaip jų su Gediminu viena iš milijono. Vis dėlto draugių abejonės įstrigo giliai galvoje, ir ji vis atidėliojo persikėlimą.

Vėliau ir Gediminas nustojo raginti.

Vidurį gruodžio, merginos vaikščiojo po miestą. Visur nutirpęs sniegas, žibančios girliandos, išpuoštas žiemos Vilnius spindėjo. Nors nuotaika buvo puiki, į lauką pasidarė šalta. Merginos netikėtai atsidūrė prie Briedžio.

Užeikime! Su Gediminu mėgstam čia pabūti, pasiūlė Monika.

Pažiūrėk, jis ten sėdi, liūdnai tarė Raimonda, rodydama pro langą.

Monika atsisuko: Gediminas sėdėjo prie jų vietos, o priešais jauna mergina, bent trejais metais jaunesnė. Jie šypsojosi, Gediminas kažką juokavo, mergina juokėsi balsu.

Monika tyliai nusisuko:

Važiuosiu namo… sumurmėjo.

Drauge, mes su tavimi, vienu balsu atsiliepė Jurga ir Raimonda.

Namuose draugės ramino, kad gal nieko blogo nenutiko, gal nereikia pavydėti kiekvienai merginai, bet Monika nedrįso pamiršti, kaip švelniai Gediminas žvelgė į tą merginą. Sėdėjo jų vietoje… Kokia išdavystė! galvojo Monika.

Ji nustojo atsakinėti į Gedimino skambučius, o kai bandė ją pasiekti namuose, prašydavo merginų pasakyti, kad jos nėra.

Vieną dieną Gediminas ją pagavo studentų miestelyje, paėmė už rankos:

Monika, kas atsitiko? Gal kas kitas tau patinka?

Monika išplėtė akis ir piktai tarė:

Dar paklausi! Tu mokėdavai viską užmiršti! Paleisk! Vėluoju į egzaminą.

Ji ištraukė ranką ir dingo už durų. Gediminas išėjo nesupratęs nieko.

***

Monika, sėkmingai užbaigusi egzaminus, išvažiavo į namus švęsti Naujųjų metų. Jai atrodė, kad po tėvų stogu lengviau išgyventi apmaudą ir nusivylimą.

Nuotaika iškart pagerėjo, kai ji išlipo autobuse ties gimtuoju kaimu.

Žiemos šaltukas kuteno žandus, sniegas girgždėjo po kojomis, o apledėję medžiai, krūmai ir namai blizgėjo beveik magiškai. Dūmai kilo iš kaimo kaminų vaizdas lyg iš vaikystės prisiminimų.

Monika šyptelėjo, pasiėmė dovanų maišą, kurį visus tuos dienas rinko mamai, tėčiui ir močiutei, ir patraukė į namus. Praeidama vartus, pastebėjo eglę, kuri nuo vaikystės augo prie tvoros, šiemet tapusi didesnė ir puošnesnė nei įprastai.

Su artėjančiais! pasveikino ji, įžengdama į namus.

Monika, dukrytė! visi puolė ją pasitikti. Jautėme, kad tu atvažiuosi!

Diena nušvito nuo džiaugsmo. Apmaudu, žiema trumpa, temsta anksti.

Nieko tokio! Uždegsime žibutės ant eglės, paguodė tėtis.

Vakare, kai visi sėdėjo prie ilgo stalo, kažkas pasibeldė.

Mama, gūžtelėjusi pečiais greičiausiai kaimynai išėjo atidaryti.

Ji grįžo su Kalėdų Seneliu ir jo padėjėja.

Gediminas? nustebo Monika, įsižiūrėdama į Senelį ir jo padėjėją tą pačią merginą, kurią matė kavinėje. Kaip mane radai? Ir ką visa tai reiškia?

Gediminas nusišypsojo savo garsi juoku, o mergina taip pat.

Tavo draugės papasakojo, kur tavęs ieškoti. Be to, norėjau supažindinti čia mano jaunesnioji sesuo Rasa!

Sesuo? paklausė Monika.

Taip, patvirtino Rasa, Jei gerai pažiūrėsi panašios.

Nuo Monikos lyg akmuo nuo širdies nukrito. Tiek laiko sielojausi, užuot tiesiai paklausus, priekaištavo sau.

Gediminas tęsė:

Dabar, artimiausių mūsu artimųjų akivaizdoje, Monika, prašau būk mano žmona! Jis ištraukė mažą dėžutę su žiedu ir padavė Monikai.

Žinoma! puolė jam ant kaklo Monika. Tai geriausi Nauji metai mano gyvenime!

Dar bus daugybė geriausių metų, pasakė Gediminas. Tik pažadėkime visada kalbėtis tiesiai ir apie džiaugsmus, ir apie nesusipratimus.

Sutikau! atsiduso Monika.

Kartais didžiausi nesusipratimai kyla iš baimės kalbėtis. Tik atvirumas dovanoja tikrą artumą ir laimę to Monika išmoko, atverdama savo širdį.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five + twenty =

Julija išlipo iš autobuso, sunkios rankinės glaudė prie savęs ir lėtai patraukė link gimtųjų namų. – Esu namuose! – sušuko žengusi pro duris. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad grįši! Vakare, kai visi susėdo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. – Tikriausiai kaimynai – pasveikinti užsuko, – gūžtelėjo mama ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o su „svečiais“. Julija pažvelgė į tuos, kurie įžengė į kambarį – ir negalėjo patikėti savo akimis Julija tyliai, su šiokia tokia nuoskauda stebėjo autobuso langą, pro kurį tolsta gimti kraštai. Ant kelių – didelė languota tašė, stipriai priglausta prie savęs. Įsidėjo tik būtiniausius daiktus, bet tašė vis tiek pilna, o močiutė dar ant viršaus įdėjo šiltų pyragėlių, kurių gaivus kvapas pripildė visą autobusą. Julija neatsilaikė, atrakino tašę ir išsiėmė du gardžius, rudus pyragėlius. – Nori? – pasiūlė vaikinui, kuris, matyt, įsėdo viename iš ankstesnių miestelių. Jis net be žodžių pasislinko prie lango, o tai merginai sukėlė simpatiją. – Imkim! – linksmai linktelėjo jis, nurydamas seilę. – Aš Julija! – prisistatė mergina. – Aš – Steponas! Studijuoti važiuoji? – Taip! Pas mus čia jokių kolegijų ar universitetų nėra! Tik traktorininkų mokykla, o iš manęs – jokio traktoristo. – Ir aš studijuoti! – atsiduso Steponas. – Bet šiaip – kaime patinka! Iki miesto keturios valandos kelio. Per tą laiką vaikinas ir mergina spėjo susipažinti ir net susidraugauti. Prieš išlipdami iš autobuso apsikeitė telefonų numeriais ir, atvykę į miestą, kiekvienas išskubėjo savais keliais. *** Laikas sūkuryje dėl stojamųjų prabėgo greitai. Julija ir Steponas sėkmingai įstojo į savo svajonių „alma mater“ ir buvo be galo laimingi. Praeityje liko jaudulys, išgyvenimai, egzaminų stresas. Priešakyje – dideli planai ir viltys ateičiai. – Julija, sveika! – paskambino vieną dieną naujasis draugas. – O gal atšvęskim mūsų įstojimą kokioje kavinėje? Mergina apsidžiaugė. Visų pirma, Steponas jai buvo mielas – su juo smagu ir lengva. O antra – kažkas jame buvo artima, sava. Paprastas, patikimas, jokių išsišokimų – „ne taip, kaip kai kurie“. Susitiko miesto centre kavinėje su juokingu pavadinimu „Brisius“. Jaunuoliai atsisėdo prie lango, stebėjo, kaip pasiplaukiojimo laivai skrodžia didelės, gražios upės bangas, o gidai garsiai pasakoja įdomybes. – Įdomu, kodėl ši kavinė vadinasi „Brisius“? – staiga paklausė Julija. Steponas nusijuokė: – Gal todėl, kad visi, kas čia lankosi, smaguriaudami paskui pasidaro kaip tas šuniukas – gerokai apvalūs! – Tikra tiesa! – nusijuokė Julija, gardžiai krimsdama pyragaitį. Vėliau dar ne kartą ėjo į „Brisių“ ir net pradėjo sakyti: „Susitinkam savo vietoje“. To vakaro rezultatas – pirmas bučinys. Jį mergina visam gyvenimui įsidėmėjo: švelnus, aistringas. Laikui bėgant, Julija ir Steponas susitikinėjo dažnai, merginai atrodė, kad artimesnio žmogaus už Steponą pasaulyje nėra ir niekada nebus – nebent tėvai! Bet juk tai – visai kas kita! – Klausyk, Julija, gal išsikraustyk pas mane gyventi! – pasiūlė vieną vakarą Steponas, kai jau buvo trečiame kurse. – O vasarą susituokim! – Tai čia taip man pasiūlymą darai, Steponai? – Na, kažkaip taip! – Tada turiu paklausti pagal tradiciją, kaip tame filme – atsimeni? „Ar nebijai, kad visą laiką žiūrėsiu tau į akis?“ – juokaudama pasiteiravo mergina. – Žiūrėk, kiek nori, Julija! – nusijuokė Steponas ir apsisuko su ja vidury gatvės. Grįžusi į nuomojamą butą, kuriame dar gyveno dvi draugės, Julija buvo puikiai nusiteikusi. – Tu šiandien kažkokia ypatinga! Esi tiesiog laimės įsikūnijimas! Papasakok, kas nutiko, – pasidomėjo draugė Viltė. – Oi, merginos! – Julija linksmai apsisuko. – Matyt, greitai pas jus nebegyvensiu – kraustysiuosi pas Steponą! – nudžiugino ji. – Tai pakviesi mus į vestuves? – džiaugėsi kita draugė, Marija. – Ne, vestuves – vasarą! O dabar – tiesiog pabūsime kartu! – Julija, nedaryk to! Iki vasaros dar daug laiko, visko gali nutikti! Ar dabar taip labai blogai? – prieštaravo Viltė. Julija tik nusijuokė: – Vilte, esi tikra senuku! Dabar visi taip gyvena! – Ir nesu aš senukė! Tiesiog civilinių santuokų nepriimu. Mano mama – teisininkė! Jau žinau, kuo viskas baigiasi… – įsižeidė Viltė. – Gerai, Vilte, nepyk! Tik pajuokavau, – atsiprašė mergina. *** Julija manė, kad visa kalba apie civilines santuokas – nesąmonė, kad „antspaudas pase nėra svarbiausias“, kad „tokios meilės, kaip jų su Steponu, būna tik viena iš milijono“, bet draugių žodžiai giliai įstrigo galvoje ir ji vis delsė kraustytis pas Steponą. O tas pats vėliau liovėsi siūlyti ir užsiminti apie tai. Kartą gruodžio vidury, merginos vaikštinėjo miestu. Aplink – baltas, baltas sniegas, kurio fone miesto šviesos ir šventinė puošmena atrodė dar ryškesnės. Nuotaika puiki, bet lauke šaltoka, tad draugės gerokai sušalo. Kaip tik atsidūrė šalia „Brisiaus“. – Einam ten! Su Steponu mėgstam ten pasėdėti! – pasiūlė Julija. – O žiūrėk – regis, jis ten sėdi! – kažkaip liūdnai pasakė Marija, pamojuodama į langą. Julija atsisuko: toje pačioje vietoje prie lango sėdėjo Steponas, priešais jį – mergina, už porą metų jaunesnė. Jaunuoliai juokėsi, vaikinas, turbūt, juokavo, o mergina – linksmai kvatojosi. Julija tyliai nusisuko. – Einu namo, – tyliai tarė draugėms. – Palauk, mes su tavimi! – vienu balsu ištarė Viltė ir Marija. Namuose draugės įtikinėjo Juliją, kad susitikimas – nieko nereiškia, negalima pavydėti visiems, gal čia nesusipratimas… Bet Julija prisiminė, kaip švelniai ir artimai Steponas žiūrėjo į merginą. Ir dar – sėdėjo jų „kavinėje“, jų „vietoje“… – Tai kaip išdavystė! – galvojo mergina. Ji nebeatsakinėjo į Stepono skambučius, o kai jis bandė užklupti ją namuose, prašė draugių sakyti, kad jos nėra. Kartą „pagavęs“ Juliją institute, Steponas paėmė ją už rankos: – Julija, kas nutiko? Turi kažką? Julija nuo tokio akiplėšiškumo išpūtė akis ir paklausė karštai: – Ir dar drįsti klausti? Kad aš turiu kažką? Gudruolis! Moki viską apversti! Paleisk! Pavėluosiu į egzaminą. Ji staigiai ištraukė ranką ir dingo pro instituto duris. Steponas – nieko nesupratęs – patraukė namo. *** Julija, anksčiau išlaikiusi sesiją, išvažiavo namo Naujųjų metų šventėms. Jai atrodė, kad po tėvų namų stogu lengviau išgyventi nuoskaudą ir išdavystę. Ir iš tiesų – nuotaika kiek pakilo, kai išlipo iš autobuso kaimo stotelėje. Žiemos šaltukas žnaibė skruostus, sniegas girgždėjo po kojomis, o apšerkšniję medžiai, krūmai ir namai žėrėjo kaip deimantai po ryškia saulės šviesa, lyg specialiai šiandien išlindusia. Iš kaimo namų kaminų kilo tiesūs dūmų stulpai. Julija nusijuokė, pakėlė pilną dovanų tašę, kurias rinko mamai, tėčiui ir močiutei, ir nuskubėjo namo. Jau įžengusi į kiemą, pamatė, kad eglė, kuri nuo jos gimimo augo prie tvoros, tapo didesnė ir puošnesnė. Dar ją papuošė, kaip senais laikais, kai Julija buvo maža. – Su artėjančiais! – ištarė, žengdama į namus. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad tu grįši! Diena buvo pilna susitikimo džiaugsmo. Gaila tik, kad žiemą dienos trumpos – vos penktą vakaro jau buvo visai tamsu. – Nieko! Uždegsim lemputes ant eglutės, – drąsino visus tėtis. Vakare, kai visi sėdėjo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. Mama gūžtelėjo: „tikriausiai kaimynai pasveikinti užsuko“ ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o… su Kalėdų Seneliu ir jo padėjėja. – Steponas? – nustebo Julija, žiūrėdama į Kalėdų Senelio ir jo padėjėjos – tos pačios merginos, kur matė jį kavinėje – veidus. – Kaip mane radai? Ir ką tai reiškia? Steponas nusijuokė savo įprastu, užkrečiamu juoku, o mergina irgi. – Tavo draugės pasakė, kur ieškoti. O dar noriu supažindinti: čia – mano jaunesnioji sesė, Irena! – Sesė? – perklausė Julija. – Taip, sesė! – patvirtino Irena. – Mes juk panašios, jei gerai pasižiūrėsi. Julijai lyg akmuo nuo širdies nukrito! „Tikrai – tiek laiko graužiausi, užuot tiesiai paklaususi“, – peikė save viduje. O Steponas tęsė: – Dabar, prieš visus giminaičius ir atstovę, taip sakant, iš mano pusės, prašau, Julija, tapti mano žmona! Išsitraukė iš kišenės žiedą. – Žinoma! Taip, sutinku! – sušuko Julija, apsikabindama Kalėdų Senelį, t.y., Steponą! – Tai pati geriausia Naujųjų metų šventė mano gyvenime! – tarė Julija. – Dar bus daug „geriausių naujų metų mūsų gyvenime“. Tik pažadėkime visus nesusipratimus kalbėtis tiesiai! – pasakė Steponas. – Sutinku! – atsiduso Julija