Gabija išskrido į uošvės jubiliejų paragrižtai anksčiau už kitų, ir ką tik įsikrausdama į lėktuvo kėdę, susiraukė kas nors netikėtai sušuko jos vardu…
Ji nervingai vyniojo rankinės dirželį, stovėdama registracijos eilėje. Iki buvusios uošvės jubiliejaus liko dar diena, bet Gabija sąmoningai pasirinko ankstesnį skrydį. Ji žinojo, kad Martynas, kaip visada, vilkins iki paskutinės akimirkos ir greičiausiai skris tik kitos dienos rytą. Praėjo trys metai po skyrybų, ir visą tą laiką jiems pavyko gyventi viename mieste niekada nesusitikus. Dabar Gabijai mažiausiai norėjosi sužlugdyti tą trapų pusiausvyrą.
“Vieta 12A”, perbėgo ji akimis įlaipinimo kortelę. Prie lango, kaip ji mėgsta. Lėktuve Gabija įprastai išsitraukė knygą naują romaną, kurį pradėjo skaityti vakar ir negalėjo atsitraukti. Istorija apie meilę, išdavystę ir atleidimą. Anksčiau ji vengdavo tokių siužetų, bet laikas gydo.
“Gabija?” pažįstamas balsas privertė ją susiraukti. “Štai kokia sutikti…”
Ji lėtai pakėlė akis. Martynas stovėjo eileje, laikydamas lagaminą. Vis toks pat padorus, savo mėgstamame pilkame paltuke. Tik ant smilkinų atsirado žilumo, kurio anksčiau nematė.
“Tu visada vėluoji”, išsprūdo jai vietoj sveikinimo.
“O tu visada viską suplanuoji iš anksto”, nusišypsojo jis, ištraukdamas bilietą. “Hmm… 12B.”
Gabija pajuto, kaip skruostai užsidegė. Trys valandos skrydio šalia žmogaus, kurio taip sąmoningai vengė visus šiuos metus. Atrodo, likimas nusprendė pašėlauti su jų planais.
“Galiu su kažkuo apsikeisti…”, pradėjo Martynas.
“Nereikia”, pertraukė Gabija. “Mes juk suaugę žmonės.”
Martynas linktelėjo ir atsisėdo šalia. Iš jo kvepėjo tas pats kvepalas, ir tas kvapas skaudžiai sužadino kažką giliai viduje. Kiek kartų ji pabuddavo jį užuodžiusi…
“Kaip darbai?”, paklausė jis pakilus lėktuvui, kai tyla tapo nepakeliama.
“Gerai. Atidariau savo jogos studiją”, ji stengėsi kalbėti ramiai. “O tu vis ten pat?”
“Ne, perėjau į konsultavimą. Atsimeni, aš visą laiką svajojau?”
Žinoma, ji atsiminė. Kaip ir tai, kiek jie dėl to buvo ginčijęsi. Ji bijojo pokyčių, jis troško naujovių. Dabar, po metų, kiekvienas gavo tai, ko norėjo. Kodėl tada taip skauda širdyje?
“Mama labai džiaugsis tave matydama”, po pauzės tarė Martynas. “Ji vis dar laiko tą keraminę vazą, kurią dovanojai praeitą jubiliejų.”
“Ona Visgailaitė visada buvo…”, Gabija sustojo, renkasi žodžius, “man labai gera.”
“Net po skyrybų ji sakydavo, kad buvai geriausia uošte, kokios tik galėjo svajoti.”
Gabija pajuto, kaip akys pradėjo deginti. Ji išsitraukė knygą, stengdamasi paslėpti susijaudinimą.
“Ką skaitai?”, Martynas žvilgtelėjo į viršelį.
“”Laikas atleisti”, atsakė ji, ir abu nutilo, suvokdami pavadinimo ironiją.
Likusią kelionės dalį jie praleido tyloje, bet tai jau buvo kita tyla ne įtempta kaip styga, o beveik jauki, kaip kadaise. Kai lėktuvas nusileido Kaune, Martynas padėjo jai ištraukti lagaminą iš bagažinės.
“Gal paimtume vieną taksi?”, pasiūlė jis. “Juk važiuojame ta pačia kryptimi.”
Gabija dvejojo. Prieš trejus metus jie išsiskyrė, įsitikinę, kad daugiau niekada nebus kartu. Bet štai jie čia, ir pasaulis nenugriuvo.
“Gerai”, linktelėjo ji. “Tik aš stebėsiu kelią, nes tu visada ginčijiesi su navigatoriumi.”
Martynas nusijuokė, ir nuo to pažįstamo juoko kažkas drebėjo viduje. Gal kartais tiesiog reikia paleisti praeitį, kad dabartis taptų šviesesnė?
Išeidama iš lėktuvo, ji pagalvojo, kad pirmą kartą per ilgą laiką nesigaili atsitiktinio susitikimo. Laukė jubiliejus, šventinis stalas ir giminių nepatogūs žvilgsniai. Bet dabar ji žinojo jie susidoros. Galiausiai, jie visada mokėjo.
