„Jūs džiaugiatės, o mes vis gilinamės į skolas“ – mano pensija, šeima, kančios
Jūros šniokščio aidai pergalės tylėjimo lyg garsėja mano galvoje, tarsi pertraukėlis prieš aiškų dieną. Sėdu ant senosios sofos mažame Kauno bute, kur saulės spinduliai švelniai patenka pro senas langų rėmus ir glosto prekybos centrinės nuotraukas, pakabintas prie sienos. Sūrus Domas skaito laikraštį, nesusimąstant apie audrą, kuri plėšosi mano viduje. Rankoje brauža telefonas, pirštai drebia.
„Viltė, ką tu sakai?“ – iššėlgiu, bandydama slėpti skausmą, kuris suspaudžia skrandį.
Kitos linijos gale girdžiu tik jo sunkų kvėpavimą. „Mama, mes nebegalime taip išgyventi. Sąskaitos auga, Matas mokslai valgę daug, o mes su Marijumi dirbame kaip beprotės, bet nieko nepakanka. O tu… tu visada kur nors klajoji, leidi savaitgaliai švarinėje, valgai ne namuose…“
Kuriamas trūkų slėgis sunkina kvėpavimą. Pažiūriu į Domo – jis pakelia akis nuo popieriaus, susirūpinęs. „Kas čia vyksta?“ – šnabžda jis.
Aš tyliai susimąstau. Viduje įsiūlo kova – noriu padėti dukrai, bet taip pat trokštu pagaliau atskirti sekundę sau. Po dešimties dešimties metų ligoninių pamainų ir be miego naktų, kai kankųiui besibuvai erdvę, dabar, kai pensija leidžia bent kelias smulkesnes dovanas, ar galiu atsisakyti jų?
„Viltė, jei galėtume padėti, tikrai tai padarytume…“ – pradeda jis.
Jos balsas prisižieja: „Mama, ne tik pinigai! Aš jaučiuosi vieniša. Man reikia tavęs – daugiau laiko, daugiau šilumos… o vis tiek atrodo, kad tu vis dėlto tiesi į priekį.“
Aš tylu, bet jos žodžių svoris suspa į krūtinę. Domas priima mano ranką, ieško žvilgsnio. „Pasakyti jai, kad rytoj nuvykstame», – šnabdau jis.
Lėtai linkteliu. „Viltė, rytoj atvažiuosime į jūsų namus pietų valandai. Pasikalbėkime ramiai.“
Ji įkvepia, beveik su nušilaujančiu palengvinimu. „Gerai, ačiū.“
Uždarius ryšį, juntu tuštumą. Domas mane glaustai apkabina. „Tai nesąžininga», – jamš dunda į plaukus. „Mes išleidome viską. Dabar net nepajaučiame, kad galime mėgautis gyvenimu?“
Aš atsitraukiu, žiūriu į jo miglų mėlyną žvilgsnį, kurį šluostė laikų dėmės. „Galbūt kažko nepavyko…“
Jis prašlua. „Mes atlikome savo pareigą».
Tą naktį nemiegojau. Prisiminiau vaikystės Viltės akimirkas: bėgdavome parke, kartu rašydavome namų darbus virš virtuvės stalo, juokėmės paplūdimio šventėse, turėdami mažai pinigų, bet gausiai laimės. Kada ji pradėjo jausti, kad nepakanka? Kada aš nustojau būti jos prieglobstis?
Kitą rytą atėjome pas juos su namų pyragu ir šypsena, kuri truputį drebėjo. Viltė pasitiko mus su ašaromis akyse, o Marijus tylių rankų suspaudė mūsų delnus. Matas šoko prie mūsų: „Močiute! Seneli!“
Pietų metu atmosfera buvo įtempta. Marijus kalbėjo retai, Viltė stengėsi būti mandagi, bet kartais šaudė kaltinančius žvilgsnius.
Netikėtai Marijus iššovė: „Mums ne reikia jūsų pinigų, bet šiek tiek supratimo! Atrodo, kad visa našta ant mūsų pečių“.
Domas sustingo: „Mes visada buvome čia! Bet dabar reikia galvoti ir apie save“.
Viltė iškrito: „Kodėl, kai prašome pagalbos, tai atrodo kaip našta? Ar nesupranti, kad mes išsekome?“
Aš traukia į abi puses, norėdama šaukti, kad ir aš esu pavargusi, kad ir aš nusipelnau šiek tiek ramybės po metų savęs aukojimo. Bet matydama dukters išsigimimą, mano širdis sprūgo.
„Galbūt sukūrėme įspūdį, kad mums jau visai nesvarbu», – švelniai sakau. „Bet ne, tiesiog… norime šiek tiek atgaivinti kvėpavimą».
Pietus baigėme tyloje. Sugrįžome namo su pralaimėjimo skausmu.
Kitos dienos Domas užsidarė į save. Jis nebegalvoja apie senąsias atostogų keliones, neplanuoja vakarienės be namų. O aš leidžia dienas galvoti, kaip padėti Viltę, neprarandant savęs.
Vieną vakarą skambino mano sesuo Lina, gyvenanti Klaipėdoje.
„Išgirdau, kad turi krizę», – tiesiai pasakė ji.
„Nežinau, ką daryti», – prisipažinu aš per ašaras. „Jaučiuosi egoistiška galvodama apie save, bet jei atsisakau visko dėl jų, man atrodo, kad žūstu».
Lina įkvėpė: „Lietuvoje visada taip. Tėvai turi būti prieinami visada, net kai bejėgiai. O kas galvoja apie tave?»
Aš tylėjau.
„Pasikalbėk su Domu», – tęsė Lina. „Ir svarbiausia – kalbėk su Vilte kaip mama su dukra, o ne kaip bankomatas».
Jos žodžiai liko širdyje.
Kitą dieną pakviečiu Viltę į kavos puodelį po baro. Ji ateina išsekusi, su nuovargiučiais akimis.
„Mamos, atsiprašau už tą dieną», – iškart pasakė ji.
Paima ranką: „Viltė, myliu tave labiau nei gyvenimą patį. Bet aš taip pat žmogus. Man reikia jausti, kad egzistuoju, o ne tik kad padedu“.
Ji žiūri žemyn: „Žinau… kartais tai per didelė našta».
„Suprantu», – švelniai atsakau. „Reikia rasti balansą. Aš negaliu visada spręsti tavo problemų, bet galiu būti šalia kaip mamytė».
Mes ilgai kalbamės, per ašaras ir naujai atrastas šypsenas.
Grįždama namo jaučiu, kaip krūvis šiek tiek lengvėjo, bet ir kylančias klausimas: kur baigiasi tėvų pareiga ir prasideda teisė į laimę?
Kartais svarstau – ar tikrai egoistiška norėti truputį ramybės po visų aukojimų? Ar tai tik baimė prarasti nepake?
O jūs? Ar pensija priklauso tik tėvams, ar visai šeimai?
