Viltė, dar nuo vaikystės artimiausia mano draugė, ir aš buvome neatskiriamos. Kartu lankėme darželį, vėliau mokyklą, o galiausiai įstojome į tą patį Vilniaus universitetą. Ten susipažinau su žavingu ir išvaizdžiu jaunuoliu. Mano širdis ėmė plaksti jam, tačiau likimas paruošė visiškai kitą scenarijų. Jis atsitiktinai pastebėjo Viltę ne tik gražią, bet ir nepaprastai charizmatišką merginą ir, kaip vėjas rudenį, nutempė mano jausmus į šalį bei įsimylėjo ją.
Kai Viltė atėjo ir nedrąsiai paklausė, ar galėtų pabendrauti su juo, nes irgi juto stiprias emocijas, sustingusi pritariau, nors širdyje lūžau nuo skausmo juk jį mylėjau. Tą akimirką dovanojau savo gyvenimo meilę geriausiai draugei. Metai slinko, mes abi sukūrėme šeimas, auginome vaikus. Ilgainiui mano jausmai jam išnyko atsidaviau šeimai, vyrui, dukrai ir sūnui.
Vieną vėjuotą vakarą Viltė paprašė mano pagalbos norėjo, kad ją uždengčiau, nes ruošėsi slaptai susitikti su kažkuo kitu. Nesupratusi, kodėl turėčiau meluoti jos vyrui, paklausiau tiesiai kodėl jis negali sužinoti? Tada draugė prisipažino: įsimylėjo kitą vyrą, negali be jo gyventi. Bet skyrybų ji neplanavo sakė, kad vyras puikiai aprūpina šeimą, beprotiškai myli jų vaikus ir elgiasi su ja švelniai.
Stovėjau tarsi žaibo trenkta. Jos vyras buvo tiesiog idealus mylintis tėvas, sėkmingas, nuoširdus. Nesuvokiau, kodėl Viltė galėtų jį išduoti. Jei vyras būtų ją ignoravęs, nemylėjęs ar žeminęs gal, būčiau supratusi. Tačiau matydama, kokia begalinė meilė ir rūpestis tvyro jų namuose, negalėjau suvokti, kodėl jai reikia rizikuoti viskuo dėl neapibrėžtų, trapiai naujų jausmų, o ne stiprinti tai, ką jau turi.
