Kai senelės palikimas atgaivino tėvo atmintį
Mano tėvas prisiminė mane tik sužinojęs apie senelės palikimą
Mano gyvenimas niekada nebuvo rami upė, bet didžiausias smūgis buvo ne be tėvų vaikystė. Tai buvo to, kurį kažkada vadinau Tėvu, sugrįžimas po penkiolikos metų tylos. Jis atėjo ne su gėlėmis ar atsiprašymais. Jis atėjo su reikalavimu: Dalinkis palikimu.
Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo ketveri metai. Motina greit paskendo alkoholyje, teismas jai atėmė teises, o tėvas, nesugebėdamas būti tikru tėvu, atidavė mane savo motinai mažame užmirštame kaimelyje netoli Kėdainių. Jis gyveno mieste ir atvažiuodavo retai kartą per šešis mėnesius, kartais dar rečiau.
Lankiau kaimo mokyklą, išmokau dirbti žemę, siūti ant senos siuvimo mašinos, žvejoti, ruošti čiobrelių puokštes, gaminti uogienę. Gyvenimas su senelė buvo paprastas, bet tikras. Trečioje klasėje atvažiavo tėvas su nepažįstama moterimi. Manęs išvedė. Grįžus, liko viena senelė, sėdinti savo kėdėje, tuščiu žvilgsniu.
Kur Tėvas? paklausiau.
Jis nebegrįš, Austėja, sušnibždėjo ji.
Ir jis negrįžo. Susikūrė naują šeimą, pamiršęs dukrą. Senelė ir aš gyvenome vienos. Neraudojau turėjau ji. Išmintinga, rami, griežta ir švelni. Ji man buvo viskas: motina, tėvas, draugė.
Kai baigiau devintą klasę, tetulė Rasa, kaimo siuvėja, tarė:
Tau Dievas davė rankas. Stok į profesinę mokyklą, neleisk savo gabumams nykti laukuose.
Paklausiau jos. Išvykau į Šiaulius. Mokiausi, dirbau, išgyvenau. Tėvas gyveno už trijų autobusų stotelių nuo mano bendrabučio tačiau per ketverius metus jis niekada nepaklausė, kaip sekasi. Aš irgi ne.
Po mokyklos atidariau dirbtuvę, ištekėjau už Dariaus. Turėjome nedidelį butą, bet kiekvieną penktadienį važiuodavome į kaimą pas senelę. Ji mylėjo Dariaus. Švietė laimė, sužinojusi apie mano nėštumą. Tačiau niekada nespėjo pamatyti savo proanūkio
Kai senelė mirė, pasaulis tapo tuščias. Tada atėjo notaras: namas, žemė, santaupos viskas buvo palikta man. Verkiau prieš tą laišką. Ne dėl pinigų, bet dėl prisiminimų.
Tėvas neatejo į laidotuves. Ne skambučio, ne žodžio. Apie savo motinos mirtį sužinojo po šešių mėnesių. Ir apie palikimą. Tada, pirmą kartą per penkiolika metų, jis pasibeldė į mano duris.
Iš pradžių neatpažinau to seno vyro. Jis nesivargino apipavidalinti:
Senelės palikimas turi būti padalintas. Pusė priklauso man.
Nusijuokiau jam į veidą. Kartai, garsiai:
Tau? Pusė? Tu palikai mus su ja. O dabar prisimeni? Eurų kvapą?
Jis nurūko, bet Darius atsistojo šalia manęs:
Eik. Geruoju, arba padėsiu.
Tėvas įtraukė bylą į teismą. Tačiau net įstatymai buvo mano pusėje. Jis pralaimėjo, sumokėjo išlaidas, vėl dingo.
Darius ir aš atidarėme siuvyklą. Siuvome darbinius drabužius darbininkams, gydytojams, gaisrininkams. Užsakymų tekėjo upeliais. Gyvenome, kūrėme savo gyvenimą.
Niekuomet daugiau nemaciau tėvo. Ir to nenoriu. Senelė buvo mano tikroji šeima. Išlikau tvirta, nes ji kažkada patikėjo, kad nusipel