Kai svetimas tampa savu: istorija apie vyrą be vardo ir moterį, grąžinusią jam patį save

Kai svetimas tampa artimu: vyro be vardo ir moters, kuri jį sugrąžino sau, istorija

— Jokių dokumentų? Nei paso, nei bent vardo? — Ona Andrejaitė susiraukė, įsmeigdama akis į medicininę kortelę. Jos balsas skambėjo ramiai, bet akyse slypo nerimas.

— Nieko, — papurtė galvą pagyvenusi slaugytoja. — Radom jį ant suolo parke. Tą naktį buvo minus dvidešimt laipsnių šalčio, kūno temperatūra beveik kritinė. Ant pakaušio dar hematoma — matyt, atsitrenkė. Bet svarbiausia — stebuklu išgyveno.

Ona nukreipė žvilgsnį į pacientą — keturiasdešimtmečio vyras, blyškiu veidu, su šeivais barzdoje. Gulėjo po kapelinėmis, kvėpavo ramiai, atrodė tvarkingai. Visai ne kaip iš gatvės. Švarūs pirštai, trumpi nagai — tikrai ne valkata.

— Penktą dieną guli. Policija tikrina visas bazes — jokių atitikmenų. Jei neišsiaiškinsim, kas jis, po savaitės siųsim į socialinį centrą, — atsikvėpė budintis gydytojas.

— Gal aš pabendrauju su juo? — netikėtai sau ištarė Ona. Kažkas kabinosi. Intuicija — ar dar kas.

— Labas rytas. Kaip jaučiatės? — su šypsena ji įėjo į palatą.

— Ačiū, geriau. Žinot, šiąnakt sapnavau… lyg einu per lauką. Augalai keisti, neįprasti. Čiupinėju jų lapus, tyrinėju… — jo balsas buvo švelnus, rimtas.

— Geras ženklas, — Ona išmatavo spaudimą. — Gal atmintis pradės grįžti. Kaip jūsų vadinti?

Vyras susimąstė.

— Tadas… Man atrodo, mano vardas — Tadas.

Po kelių dienų jis sėdėjo lovoje, nuleidęs žvilgsnį.

— Rytoj išrašys. Ir žinot, kas baisiausia? Ne tai, kad neprisimenu praeities… O tai, kad nežinau, kur dabar eiti. Kas aš, kodėl, kur mano vieta?

Ona ilgai žiūrėjo į jo pilkus, tylų veidą, ir staiga pasakė:

— Turiu laisvą kambarį. Apsigyvensit pas mus. Kol apsispręsit.

— Ką čia atsivedei?! — pykosi jos sūnus Justas. — Mama, jis gi niekas! Jis pats savęs nepažįsta!

— Kartais reikia tiesiog patikėti, — tyliai atsakė Ona. — Jaučiu, kad jis ne pavojingas. Priešingai — jam baisiau nei mums.

Tadas stengėsi netrukdyti. Keldavosi anksti, valgydavo atskirai, plaudavo indus, tvarkėsi, dažė lentyną, taisydavo čiaupą. Jis buvo namuose, bet tarsi — šešėlis. Beveik vaiduoklis.

Bet vieną dieną, kai Justas grįžo iš mokyklos niūrus, viskas pasikeitė.

— Parašinėjau kontrolinį, — nurėkė jis.

— Nori, padėsiu? — pasiūlė Tadas. — Algebra gi — tai kalba. Jei suprasi, viskas atsiveria.

Per paauglio abejones ėmė skverbėtis vilties kibirkštis. Po dviem valandų Justas jau klausėsi Tado su susižavėjimu:

— Jūs turbūt mokytojas?

— Nežinau… Bet ačiū.

Vėliau Giedrė, Onos draugė, su nuostaba pasakojo:

— Tavo Tadas išgelbėjo mano verslą! Visi gėlės kliento biure pradėjo džiūti — jis per dvi dienas rado priežastį. Sakė, vandens sudėtyje buvo klaida. Jis lyg su augalais kalbėtų!

— Gal jis botanikas? — nustebo Ona.

— Jis pats nežino. Bet apie juos kalba — kaip apie gyvus. Ne tik prižiūri — jaučia.

Vieną vakarą Justas atbėgo prie Onos:

— Mama, jis groja pianinu! Tiesiog priėjo — ir pradėjo. „Mėnulio sonatą“. Tokios gyvenime negirdėjau!

— Aš niekada negrojau, — susimąstęs tarė Tadas. — Tik pirštai prisiminė.

Naktimis jis vaikščiodavo kambaryje, neduodamas sau ramybės.

— Jaučiu, kad viskas čia, po ranka. Veidai, vietos, kvapai… bet lyk nemiego filmas. Trūksta garso. Ir šviesos.

Praėjo trys mėnėsiai.

Vieną dieną, grįžtant iš turgaus, nepažįstamas juos pašaukė:

— Rokas! Tai gi jūs! Rokas Žilinskas!

— Jūs klystat, — greitai atsakė Ona. — Jo vardas Tadas.

— Ne! Tai Rokas Žilinskas, docentas. Botanikas. Susitikome per konferenciją prieš metus!

Tadas tylėjo. O paskui sušnibždėjo:

— Aš nežinau… Galbūt. Bet bijau sužinoti. O jei praeityje — kažkas baisaus?

Vakare pasigirdo skambutis. Slankstėsi liesas vyras:

— Domas Kulešius. Privačus detektyvas. Aš ieškau mokslininko — botaniko, dingęs prieš metus. Jūsų atpažino ir man pranešė.

Tadas tylėdamas išėjo.

— Jūs — Rokas Žilinskas?

— Nežinau. Mano atmintis dingusi.

Detektyvas padavė nuotrauką. Ant jos — jis. Tik kitoks. Tvarkingos šukuosenos. Akiniai. Šalia — moteris su lediniu žvilgsniu.

— Tai jūsų žmona. Lina. Ji mane samdė.

Kai Ona liko viena su Tadu, jis sušnibždėjo:

— Aš jos neprisimenu. Ir nenoriu. Jei tai būtų meilė — ar galima pamiršti?

Vėliau Lina atėjo pati. Šalta, susitelkusi. Nepabučiavo. Neapkabinjo. Tiesiog atsisėdo.

— Važiuoji su manimi.

— Aš dar nesiruošiu, — tvirtai atsakė jis.

— Išvažiuosime rytoj. Gana jau savaimystės.

— O kas tas Artūras Didžiokas?

— Iš kur tu žinai?! — pirmą kartą jos balse skambėjo nerimas.

— Aš noriu žinoti viską. Apie projektą. Apie išdavystę. Apie tai, kas buvo.

Naktį jis atėjo pas Oną.

— Prisiminiau. Ne viską, bet pagrindą. Šis sąsiuvinis… — jis parodė nusidėvėjusį sąVirš jų balkono saulė švietė šiltai, o gėlės Tado augintos žydėjo taip gausiai, lyg juokdamosis iš visų baisių prisiminimų, kurie dabar atrodė toli, kaip praeitais metais ištirpęs sniegas.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × 5 =

Kai svetimas tampa savu: istorija apie vyrą be vardo ir moterį, grąžinusią jam patį save