Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nepaklausė, nepasitarė! Kaip galima sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis lyg savo namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man tokia bausmė? Visą gyvenimą su ja terliojausi, štai toks ir „ačiū“! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse suspindo ašaros, – jai, matot, mano gyvenimas nepatinka! Pačiai į save reikėtų pasižiūrėti! Sėdi savo vieno kambario bute ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei normalaus vyro, nei geros darbo: kažkokia nuotolinė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane pradėjo protingai mokyti! Aš tai seniai užmiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!… Ninos mintys net išvertė ją iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žiūrėdama į šventiškai švytintį VILNIAUS panoramą, ji vėl pravirko: „Visi žmonės kaip žmonės – ruošiasi Naujiesiems metams, o aš be jokios šventės… Viena kaip pirštas…“ Arbatinukas užvirė. Nina taip paskendo prisiminimuose, kad net nepastebėjo… Buvo jai dvidešimt, kai mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Merginą tai nustebino: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip gera turėti sesę. Suprasi. – Aš ir dabar suprantu, – tada abejingai ištarė Nina, – tik žinok: aš su ja nesiterliosiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Žodžiai išsipildė. Kai mažylei buvo vos treji, mamos neliko… O tėvą palaidojo dar anksčiau. Visa priežiūra dėl sesers atiteko Ninai, kuri faktiškai tapo Natašai mama. Tas staiga užaugino ją – skirta visą gyvenimą sesutei: išaugino, išmokslino. Dabar Nataša jau suaugusi, gyvena savarankiškai, ruošiasi ištekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys artimos, nors labai skirtingos amžiumi, charakteriu ir požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, be proto taupi ir jos butas seniai virto sandėliu nereikalingų daiktų; remontas seniai nedarytas, „viskas dar tvirta“, ir gaila kažką išmesti – gal prireiks. Nataša viskas priešingai: namuose tik tai, kas būtina – jokio pertekliaus. Kiek kartų ji siūlė Ninai atsinaujinti butą, bet ši vis atstumdavo: „Aš nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti“. Tad Nataša nusprendė padaryti remontą pati – kaip staigmeną, naujiems metams. Kai Nina pagal grafiką išvyko dirbti, Nataša su būsimu vyru atėjo (juk turėjo raktus) ir perklijavo prieangio tapetus iš tamsių į šviesius su auksiniu raštu. Visą savaitę prieš Naujuosius jie plušėjo, viską gražiai sudėliojo ir išėjo. Nina, grįžusi namo, žengė į svetimą, šviesų koridorių – pamanė, kad supainiojo duris… Visa užvirė širdy: „Kaip ji galėjo?!“. Ji paskambino sesei ir išliejo visą pyktį. Po pusvalandžio Nataša sugrįžo. Įžeidimų kruša nesibaigė, kol Nataša pagaliau neištvėrė: „Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori, daugiau čia neateisiu!“ – „Tiesa akis bado?! Bėgi?“. – „Gaila man tavęs…“ – tyliai atsakė Nataša ir išėjo… Praėjo savaitė, pirmą kartą seserys taip ilgai nesikalbėjo, o iki Naujųjų liko vos kelios dienos. Nejaugi šventę sutikti teks atskirai?.. Nina atsisėdo prieškambary prie savo kuklaus suoliuko, apsidairė: „O juk tikrai, šviesiau ir jaukiau“, – pagalvojo, įsivaizduodama, kaip Nataša su Sashomis klijuoja tapetus, stengiasi, tikisi ją nudžiuginti… „Ir ko aš užsipuoliau? Juk iš tiesų geriau… Galbūt sesė teisi?“. Staiga suskambėjo telefonas… – Ninute, – išgirdo, kad Nataša verkia, – atleisk man. Tik norėjau tave nudžiuginti, ne įžeisti… – Ką tu, mano mergaite, seniai nepykstu, – ir Nina susigraudino, – ir atleisti nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių galim pradėti tvarkyti mano sandėlius. Jei, žinoma, sutiksi padėti. – Žinoma, padėsiu! Ir dar su džiaugsmu! O šiandien? Toks vakaras… Neįsivaizduoju Naujųjų be tavęs… – Ir aš… – Tada ruoškis, – nudžiugo Nataša, – pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, girliandos, žvakės – kaip tu mėgsti! Neskuosk per parduotuves – viską paruošiau. Iki galo tikėjau, kad susitaikysim ir sutiksim Naujuosius kartu. Ruoškis, neskubėk. Sashas atvažiuos tavęs paimti. Nina vėl pažvelgė pro langą į šventinį Vilnių. Šįkart žvelgė visiškai kitomis akimis. „Ačiū tau, mamyte… Už sesę…“ Neįtikėtina Naujametinė staigmena Vilniuje: kai meilė tarp seserų ištrina visas nuoskaudas ir pripildo širdį šviesa

Kaip ji galėjo?! Net nepaklausė! Nesitarė! Kaip tik sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis tarsi savam! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man visa tai? Visą gyvenimą su ja vargau, o štai koks ačiū! Iš viso ji mane laiko nematoma! Nijolė nubraukė ašarą nuo skruosto. Jai, žiūrėk, nepatinka mano gyvenimas! Į savo pasižiūrėtų! Sėdi savo mažytėje vieno kambario Vilniaus butuke ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei vyro normalaus, nei darbo kažkokia ta nuotolinė veikla. Iš ko žmogus gyvena? O dar mane moko, kaip protingiau gyventi! Jau aš seniai pamiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!

Mintis išvertė mane iš krėslo. Nuėjau į virtuvę, užkaitinau virdulį, priėjau prie lango.

Pro langą žvelgiau į šventine nuotaika spindintį Vilnių, ir staiga vėl užplūdo ašaros:

Visi žmonės, kaip žmonės: ruošiasi Naujiems Metams, tik pas mane jokios šventės… Viena kaip pirštas…

Virdulys užkunkuliavo, bet taip įsigilinau į prisiminimus, kad tarsi negirdėjau…

Man buvo dvidešimt, kai mama, būdama 45, pagimdė dar vieną vaiką.

Tai mane nustebino – kam mamai tokia našta?

Nenoriu, kad liktum visai viena, sakė mama, juk taip nuostabu turėti sesę. Suprasi vėliau.

Aš ir dabar suprantu, atšoviau tuomet abejingai, bet žinok: aš nesiruošiu jos auginti. Turiu savo gyvenimą.

Neturi tu dabar savo gyvenimo, su šilta šypsena atkirto mama.

Kaip pranašiška… Mažylei buvo vos treji, kai netekome mamos… Tėtis mirė dar anksčiau.

Visa atsakomybė už sesę krito man ant pečių iš esmės tapau jai mama. Iki kokių dešimties ji mane mamyte ir vadino.

Ištekėti taip ir nesugebėjau. Ne dėl sesės tiesiog nesutikau to, vienintelio, kuris būtų sugebėjęs atverti mano širdį. Be to, kur jį būtų sutikus? Niekur nevaikščiojau, nesilankiau namai, darbas, sesuo. Viskas ratu: namai, darbas, sesuo…

Žaibiškai suaugau po tėvų netekties visą save atidaviau sesei: užauginau, išmokslinau.

Dabar Rūta jau suaugusi, gyvena atskirai, tuoj tekės.

Dažnai mus aplanko abi labai artimos, nors mus skiria ženklus amžiaus, būdo ir gyvenimo požiūrių skirtumas.

Aš, pavyzdžiui, žymiai labiau taupi. Mano butas primena senų, nereikalingų daiktų sandėlį. Paieškojus rasi chalatą, kurį nešioję kovos prieš dešimt metų, kai buvau grakštesnė. Arba kvitus už šildymą iš 2000-ųjų…

Virtuvėje pilna sutrūkinėjusių puodelių, įskilusių puodų, keptuvių be rankenų. Nenaudoju jau seniai, bet ir neišmetu gaila, gal kartais dar prireiks?

Remonto nedariau net kosmetinio ne todėl, kad trūktų pinigų, o todėl kad tapetai dar sveiki.

Taupiau ne tik pinigus, bet ir savo patogumą viskas tik kad sesei būtų geriau.

Rūta visai kitokia: linksma, lengvai pakelia sparną. Jos bute jokių sandėlių! Tik tai, kas būtina. Ji netgi sau pasistatė taisyklę: Jei daiktas per metus neprireikė laikas išmesti!

Todėl jos namuose šviesu, erdvu, lengva kvėpuoti.

Kiek kartų Rūta siūlė man:

Gal padarom tau remontą. Peržiūrėsim ir daiktus juk greit pačiai vietos nebeliks!

Niekas čia nieko nemet ir nieko nekeis, atkirsdavau, ir remonto man nereikia.

Kaip nereikia? Pažiūrėk į savo prieškambarį! Tuos tapetus dar gal iš sovietmečio pameni! Užeini kaip į rūsi. Tie visi kaupiami daiktai siurbia energiją, tu net neįsivaizduoji! Taip ir apsirgti nesunku, bandė įkalbėti Rūta.

Bet vis spyriojausi.

Tada Rūta pati nusprendė viską sutvarkyti! Kad tik pamatyčiau, kokį skirtumą gali suteikti maža permaina.

Siužetui pasirinko prieškambarį mažai baldų, nedaug daiktų.

Dieną prieš Naujuosius metus, kai aš išėjau visai parai į darbą (dirbau pamainomis), Rūta savo sužadėtiniu atėjo į mano butą (mes abi turėjome vienos kitos raktus) ir perklijavo tapetus: niūrios sienos tapo šviesiai žalios su auksiniais raštais.

Viską gražiai vėl sustatė į vietas, tik daiktų neliest nedrįso ir išėjo.

Aš, nieko neįtardama, grįžau namo, tik įėjusi net išėjau atgal. Pagalvojau gal ne į tą aukštą užlipau.

Akys ieškojo buto numerio.

Viskas teisingai…

Užeinu dar kartą.

Viskas aišku.

Rūta!

Kaip ji išdrįso?!

Paėmiau telefoną išbarsčiau sesę kaip reikiant ir padėjau ragelį.

Po pusvalandžio Rūta atėjo pati.

Tai kas tu prašė?! sutikau ją šaltai.

Nijole, juk norėjau nudžiuginti. Pažiūrėk, kaip šviesu dabar, kiek vietos! teisinosi Rūta.

Net nebandyk šeimininkauti mano namuose! negalėjau nusiraminti.

Pykti ir įžeidūs žodžiai pliaupė, tarsi iš kibiro.

Galiausiai Rūta nebeištvėrė:

Viskas, gana. Gyvenk savo sandėlyje kaip nori. Mano kojos čia daugiau nebus!

Tiesa akis bado?! Bėgi?

Man tavęs gaila, tyliai sumurmėjo ji ir išėjo…

Nesulaukiau jokio skambučio jau savaitę. Niekada mes su sese nebuvome tokiai ilgai susipykusios. O dar Naujieji ant nosies. Negi sutiksiu juos viena?

Išėjau į prieškambarį, atsisėdau ant taburetės.

Išties, dabar čia šviesiau, pagalvojau. Įsivaizdavau, kaip Rūta su savo Sigu perklijavo tuos tapetus, kaip stengėsi nė vienos raukšlelės, kaip laukė mano nustebimo… Ko aš taip užsipuoliau? Juk tikrai geriau. Šviesiau. Ir ant širdies lengviau. Galbūt sesė teisi?

Staiga suskambo telefonas…

Nijole, išgirdau, kaip Rūta verkia, atleisk man, nenorėjau tavęs įžeisti. Norėjau tik pradžiuginti…

Nagi, mano mergyte, aš seniai nepykstu, ir man užlūžo balsas nuo emocijų, nieko man tau atleisti nereikia: tu teisi, o tapetai puikūs. Po švenčių pradedam tvarkytis su daiktais! Jei tik norėsi padėti, žinoma.

Žinoma, padėsiu! O gal šiandien? Juk toks vakaras… Neįsivaizduoju, kaip Naujuosius be tavęs sutiksiu…

Aš taip pat…

Tai susiruošk, jau linksmu balsu tarškėjo Rūta, pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, ir girliandos, ir žvakės. Kaip tau patinka! Tik nepanikuok: viską beveik jau sutvarkiau. Nes žinau: puolysi lakstyti po parduotuves. Tikiu, kad susitaikysime ir Naujuosius pasitiksime kartu. Susirenk, neskubėk. Sigitas tave paims.

Priėjau dar kartą prie lango. Šįkart stebėjau šventiškai švytintį Vilnių jau visai kitomis akimis.

Žiūrėjau ir tyliai dėkojau: Ačiū tau, mamyte… už sesę……už šviesą mūsų gyvenimuose, už šiandieną, už rytojų.

Į rankinę įsidėjau mylimiausią puodelį tą su nuskilusiu krašteliu, kurį Rūta vis bandė išmesti, ir nusijuokiau pati iš savęs. Bus mums abiem apie ką paplepėti. Prieš eidama išjungiau virdulį, nužvelgiau dar kartą atnaujintą prieškambarį. Sienos atrodė lyg gaivaus pavasario gūsis po ilgos žiemos ir, rodos, širdyje atsivėrė daugiau vietos nei anksčiau.

Spaudžiau šiltus pirštines, kai už lango sublizgėjo pirmieji fejerverkai. Už jų, žinojau, laukia Rūta mano mažoji sesė, ir visa mūsų istorija: per ginčus, ašaras ir susitaikymus. Įėjau į šaltą laiptinę su nauju jausmu tarsi ir aš pati tapau šviesesnė, atidariusi duris ne tik sesei, bet ir naujam savo gyvenimo skyriui.

Kai Sigitas nusišypsojo prie vartų, o Rūta, šokinėdama kaip vaikas, puolė apkabinti, pajutau: geriausios dovanos gyvenime kartais būna ne po eglute, o šalia rankose, žodžiuose, širdyse. Sukomės žiemos nakties šviesoje skambant juokui ir pažadams.

O už lango vis labiau spindėjo miestas, tarsi liudydamas, kad ten, kur yra supratimas, meilė ir drąsa atleisti visuomet pradeda nauja aušra.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × 5 =

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nepaklausė, nepasitarė! Kaip galima sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis lyg savo namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man tokia bausmė? Visą gyvenimą su ja terliojausi, štai toks ir „ačiū“! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse suspindo ašaros, – jai, matot, mano gyvenimas nepatinka! Pačiai į save reikėtų pasižiūrėti! Sėdi savo vieno kambario bute ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei normalaus vyro, nei geros darbo: kažkokia nuotolinė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane pradėjo protingai mokyti! Aš tai seniai užmiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!… Ninos mintys net išvertė ją iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žiūrėdama į šventiškai švytintį VILNIAUS panoramą, ji vėl pravirko: „Visi žmonės kaip žmonės – ruošiasi Naujiesiems metams, o aš be jokios šventės… Viena kaip pirštas…“ Arbatinukas užvirė. Nina taip paskendo prisiminimuose, kad net nepastebėjo… Buvo jai dvidešimt, kai mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Merginą tai nustebino: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip gera turėti sesę. Suprasi. – Aš ir dabar suprantu, – tada abejingai ištarė Nina, – tik žinok: aš su ja nesiterliosiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Žodžiai išsipildė. Kai mažylei buvo vos treji, mamos neliko… O tėvą palaidojo dar anksčiau. Visa priežiūra dėl sesers atiteko Ninai, kuri faktiškai tapo Natašai mama. Tas staiga užaugino ją – skirta visą gyvenimą sesutei: išaugino, išmokslino. Dabar Nataša jau suaugusi, gyvena savarankiškai, ruošiasi ištekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys artimos, nors labai skirtingos amžiumi, charakteriu ir požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, be proto taupi ir jos butas seniai virto sandėliu nereikalingų daiktų; remontas seniai nedarytas, „viskas dar tvirta“, ir gaila kažką išmesti – gal prireiks. Nataša viskas priešingai: namuose tik tai, kas būtina – jokio pertekliaus. Kiek kartų ji siūlė Ninai atsinaujinti butą, bet ši vis atstumdavo: „Aš nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti“. Tad Nataša nusprendė padaryti remontą pati – kaip staigmeną, naujiems metams. Kai Nina pagal grafiką išvyko dirbti, Nataša su būsimu vyru atėjo (juk turėjo raktus) ir perklijavo prieangio tapetus iš tamsių į šviesius su auksiniu raštu. Visą savaitę prieš Naujuosius jie plušėjo, viską gražiai sudėliojo ir išėjo. Nina, grįžusi namo, žengė į svetimą, šviesų koridorių – pamanė, kad supainiojo duris… Visa užvirė širdy: „Kaip ji galėjo?!“. Ji paskambino sesei ir išliejo visą pyktį. Po pusvalandžio Nataša sugrįžo. Įžeidimų kruša nesibaigė, kol Nataša pagaliau neištvėrė: „Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori, daugiau čia neateisiu!“ – „Tiesa akis bado?! Bėgi?“. – „Gaila man tavęs…“ – tyliai atsakė Nataša ir išėjo… Praėjo savaitė, pirmą kartą seserys taip ilgai nesikalbėjo, o iki Naujųjų liko vos kelios dienos. Nejaugi šventę sutikti teks atskirai?.. Nina atsisėdo prieškambary prie savo kuklaus suoliuko, apsidairė: „O juk tikrai, šviesiau ir jaukiau“, – pagalvojo, įsivaizduodama, kaip Nataša su Sashomis klijuoja tapetus, stengiasi, tikisi ją nudžiuginti… „Ir ko aš užsipuoliau? Juk iš tiesų geriau… Galbūt sesė teisi?“. Staiga suskambėjo telefonas… – Ninute, – išgirdo, kad Nataša verkia, – atleisk man. Tik norėjau tave nudžiuginti, ne įžeisti… – Ką tu, mano mergaite, seniai nepykstu, – ir Nina susigraudino, – ir atleisti nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių galim pradėti tvarkyti mano sandėlius. Jei, žinoma, sutiksi padėti. – Žinoma, padėsiu! Ir dar su džiaugsmu! O šiandien? Toks vakaras… Neįsivaizduoju Naujųjų be tavęs… – Ir aš… – Tada ruoškis, – nudžiugo Nataša, – pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, girliandos, žvakės – kaip tu mėgsti! Neskuosk per parduotuves – viską paruošiau. Iki galo tikėjau, kad susitaikysim ir sutiksim Naujuosius kartu. Ruoškis, neskubėk. Sashas atvažiuos tavęs paimti. Nina vėl pažvelgė pro langą į šventinį Vilnių. Šįkart žvelgė visiškai kitomis akimis. „Ačiū tau, mamyte… Už sesę…“ Neįtikėtina Naujametinė staigmena Vilniuje: kai meilė tarp seserų ištrina visas nuoskaudas ir pripildo širdį šviesa