Kaip jis galėjo? Mama mirė vos prieš kelis mėnesius, o jis jau į namus atvedė šią…
Austėja bėgo iš mokyklos, linksmai mosuodama maišeliu su bateliais. Kuprinė daužė į nugarą, bet ji to nepaisė. Šiandien ji ir tėtis eis į teatrą!
Ji įlėkė į priešį ir iškart suprato, kad tėčio nėra namie – kabintuvoje nebuvo jo paltų. Nuotaika nukrito. Tada Austėja suvokė, kad iki spektaklio dar liko daugiau nei dvi valandos. „Tėtis tikrai ateis, jie suspės“, taikė ji save.
Ji nusivilko ir ėmė laukti, nuolatos žvelgdama į laikrodį. Paprastai rodyklės judėjo lėtai, bet šį kartą jos lyg tyčia skubėjo pirmyn, o tėčio vis dar nebuvo. Galėjo ir pavėluoti. O jei jis ir neateis, pamiršo arba darbas užtruko? Austėja sėdėjo kaip ant dyglių kėdės. Jos kantrybė baigėsi, ašarojimas jau užgulė gerklę, kai užrakte pasisuko raktas. Ji žaibų greičiu nėrė į priemenę.
„Pagaliau“, išsivadavo Austėja. „Aš laukiau ir laukiau, beveik pavėlavom“, skundėsi ji tėčiui, dar nesugebėdama apsitvarkyti su liūdesiu.
Tėtis neskubėdamas nusivilko paltą ir liko griežtame tamsiai pilkame kostiumėlyje, nusilygino plaukus, nors jie buvo idealiai sudėti. Austėja didžiavosi savo tėčiu. Visada sutvarkytas, švariai nuskustas. Jis maloniai kvepėjo vyrišku kolognu, vis tuo pačiu.
Klasės draugai skundėsi savo tėvais. Vieni buvo per griežti, kiti gėrė. O Austėjos tėtis niekada neišgėrė ir be reikalo jos nepabarė. Jei ir baraudavo, tai ne šauksdamas ir negrasindamas. Austėjai tėvai nieko beveik nedraudė, o ji ir nereikalavo daug. Išėjus su tėčiu kur nors, pavyzdžiui, į teatrą, tai jai buvo didžiausias malonumas.
Austėja buvo panaši į tėtį. Tokia pat liesa, kampsta, su dideliu tiesiu nosimi ir pilkais akimis. Geriau būtų, žinoma, būti panašiai į šypsančią, nosytę ir šviesiaplaukę mamą. Bet tėtį ji laikė tobulybe, jam atrodė gražu, nors ir pati negalėjo to pasakyti. Bet tėtis ją vadino gražuole, princese, lėle. Argi negražias mergaites taip vadintų?
„Ar mes neisiu„Mes gi nesiruošiame į teatrą?“, liūdnai paklausė Austėja, pamatėusi, kad tėčiu nusivilko, o laiko liko vos truputis.