Kaip man trūksta…, sušnibždėjo Gabija, nustebusi savo paties balso aidui tyloje. Pirštai sustingo virš seno albumo. Nublukusioje nuotraukoje Lukas šypsojosi, ant pečių pakėlęs mažą Dovydą. Gabija lengvai palietė nuotrauką. Devyneri metai praėjo, o skausmas liko toks pat aštrus.
Už lango šėlė pūga, svaidydama sniego gniūžtes į stiklą. Gabija atsistojo ir priėjo prie palangės, kur degė žvakė. Metinės. Tokiomis naktimis jo nebuvimas jautėsi ypač skaudžiai.
Aš tvarkausi, girdi?, tarė ji, kreipdamasi į tuštumą. Dovydas jau beveik tavo ūgio. O Lukas… jis toks kaip tu.
Kampe truputį traškė krosnis. Gabija apsivyniojo į seną pledą ir atsisėdo į fotelį. Senas medinis namas girgždėjo nuo vėjo gūsių.
Nepastebėjo, kaip užsnūdo. Gal praėjo kelios minutės, gal valandos, kol trys garsūs beldimai į duris sutrąškė tylą.
Gabija krūptelėjo, akimirksniu atsibudusi. Širdis plakė kaip pamišus. Kas galėjo ateiti tokį audrą? Artimiausi kaimynai už kilometro.
Beldimas pakartotas trys aiškūs smūgiai, lyg kas nors reikalautų.
Gabija ėjo koridoriumi, tamsyje apipaudama sienas. Žvilgsnis krito ant virtuvinio peilio ant stalo. Ji paėmė jį ir stipriai sugniaužė rankeną.
Kas ten?, jos balsas drebėjo.
Tyla. Po to vėl trys smūgiai, dar rykesni.
Gabija prispaudė peilį prie šlaunies ir kita ranka pasukė spyną. Šaltis įsiveržė kartu su sniego debesiu, o ant slenksčio…
Gabij, tai aš. Aš grįžau.
Lukas. Jos Lukas. Tas pats, kuris prapuolęs prieš devynerius metus. Barzda veide, pavargusios akys, pažįstama šypsena.
Peilis iššoko iš sustingusių pirštų. Gabija svyravo, vos išlaikiusi pusiausvyrą.
Tai ne…, ji dusuliu. Taves nebėra.
Aš čia, jis žengė pirmyn ir apkabino ją.
Šiltas. Tikras. Kvapas šalčiu ir žeme. Gabija kietai sugriebė jo striukę, įsmeigė veidą į petį, ir ašaros pasroviu išsiliejo. Keliai nusilpo, ir jie abu nuslydo ant prieškambario grindų.
Kaip?, vos ištarė ji.
Žinau, kad nesupranti, Lukas glostė jos plaukus. Bet aš viską paaiškinsiu. Pirma uždarykime duris. Šalta.
Jis padėjo jai atsistoti. Gabija nelaidojo jo nei sekundės, lyg bijodama, kad jis išnyks.
Berniukai?, paklausė jis, apsidairydamas.
Miega, Gabija negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo veido. Jie užaugo.
Žinau, jis nusišypsojo su lengvu liūdesiu.
Kaip tai įmanoma?, ji palietė jo skruostą drebėtomis pirštais. Taves gi… taves nebėra. Aš ten buvau.
Eime, jis paėmė jos ranką. Turime pasikalbėti. Mums nedaug laiko.
Jie perėjo į kambarį. Gabija uždegė dar vieną žibintą. Lukas atsisėdo ant stalo krašto, dėmesingai žvelgdamas į kambarį, lyg bandydamas įsiminti kiekvieną detalę.
Tu taip rūpestingai saugai namus, tarė jis šiltu balsu.
Apie ką tu kalbi?, sušuko Gabija. Kur tu buvai? Kodėl dabar?
Lukas giliai atsiduso ir pažvelgė jai tiesiai į akis.
Aš viską papasakosiu. Tik atsisėsk, prašau.
Gabija įmetė keletą rąstų į krosnį.
Liepsna užsidegė ryškiau, užliejusi kambarį minkšta oranžine šviesa ir keistomis šešėliais.
Ji vilkino, lyg vilkint akimirką, tada priėjo prie seno spinto ir išsitraukė jo puodelį tamsiai mėlyną, su atsilūžusiu krašteliu. Devyneri metai šis puodelis stovėjo nepaliestas, lyg laukęs savininko.
Nesitikėjau, kad jį išsaugosi, Luko balse skambėjo nustebimas, kai jis paėmė puodelį su karšta arbata.
Gabija gobšiai žiūrėjo į jį, bijodama praleisti nors menkiausią detalę. Jos žvilgsnis slinko per pažįstamas savybes: raukšlelė tarp antakių, randas smakre, gautas vaikystėje. Jos ranka pati siekė jo pirštai lengvai palietė riešą, petį, barzdą ant skruosto, lyg tikrindama, ar akys neapgauna.
Tu tikras, sušnibždėjo ji išdžiuvusiomis lūpomis. Ir tik tada tyliai paklausė: Pasakyk… kur tu buvai visą šį laiką?
Lukas ilgai tylėdamas žiūrėjo į ugnį krosnyje, kol pradėjo kalbėti.
Po to, kai aš… išėjau, nepatekau ten, kur eina visi, tarė jis. Aš pasiklydau. Nepasiekiau tikslo.
Jis atsigėrė arbatos ir tęsė:
Pradžioje tai buvo kaip tamsi, klampi erdvė. Kaip rūkas, bet tankus, beveik apčiuopiamas. Ilgai klajojau ten, nesuprasdamas, ar esu gyvas, ar jau ne.
Gabija klausėsi, užgniaužusi kvapą. Ji taip stipriai spaudė jo ranką, kad pirštai pradėjo tingėti.
Paskiau atsidūriau vietoje… vadina Limbu. Tai kaip…, jis sustojo, renk
