Prisimenu tą laiką, kai Veronika buvo sulaukusi jau šešiasdešimties. Nors pensijai jau buvo laikas, ji neskubėjo. Tądien, pasibaigus pamainai, ji persirengė ir nuskubėjo namo. Lyjo kaip iš kibiro, o ji neturėjo skėčio. Užsimetė gobtuvą ant galvos ir išėjo link autobusų stotelės. Staiga, kažkur netoliese, per lietaus triukšmą išgirdo kūdikio verksmą ant suolelio gulėjo visai mažytis, kelių dienų berniukas.
Veronika atsargiai paėmė mažylį į glėbį ir pradėjo raminti. Kūdikėlis buvo šlapias ir sušalęs, todėl ji kuo greičiau grįžo atgal į darbą į polikliniką. Iškvietė vaikų gydytoją, kad apžiūrėtų vaiką. Gydytoja, pavarde Kačiuškienė, pasakė: Tai berniukas, maždaug dviejų savaičių amžiaus. Sveikas, stiprus vaikelis. Keista, kad jį taip paliko tokiai širdžiai reikia šilumos ir rūpesčio.
Veronika nutarė likti budėti per naktį vistiek nebūtų sudėjusi bluosto. Taip besirūpindama kūdikėliu, pastebėjo, kaip atvyko policininkai, paprašė jos duoti paaiškinimą dėl rasto kūdikio. Veronika visą laiką laikė mažąjį rankose ir nė akimirkai nenorėjo paleisti.
Po poros valandų policija grįžo jau su dviem jaunais žmonėmis. Mergina raudojo iš sielvarto, vaikinas buvo išblyškęs lyg drobė.
Gal galėčiau pamatyti jį? drebėdama paprašė mergina, vardu Miglė.
Jiedu su vaikinu, kurio vardas buvo Dovydas, apsivilko baltus chalatėlius ir nuėjo į vaikų skyrių. Išvydusi sūnų, Miglė puolė prie jo ir apsikabino. Mama ilgai negalėjo paleisti mažylio jos ašaros krito ant vaikelio plaukelių. Veronika stovėjo netoliese ir nieko nesuprato, kol prie jos priėjo policininkas ir pradėjo aiškinti:
Miglė ir Dovydas slapta susitikinėjo, nes jų tėvai nepritarė meilei. Miglės tėvai dar pakentė, bet Dovydo mama visomis išgalėmis bandė išskirti jaunus žmones. Gimus berniukui, jie tikėjosi, kad senoji bent šiek tiek suminkštės ir apsidžiaugs anūku. Deja, buvo priešingai Dovydo mama įtarė Miglę turint vaiką su kitu. Kai jaunieji išėjo į kiną, Dovydo motina, pasinaudojusi proga, tyliai nunešė berniuką ir paliko prie ligoninės.
Tokia ta skaudi istorija. Greičiausiai, berniukas savo močiutės nebepamatys, o Veronikai juo rūpinantis liko gilus apmąstymas apie tai, kaip kartais širdis užtemsta net artimiausiųjų tarpe. Vis dar jaučiu lietaus kvapą ore, prisiminus tą dieną, kai motinos meilė įveikė baimę ir svetimumą.
