– Kaip tu mane užknisai!!!… Ir valgau ne taip…, ir rengiuosi ne taip…, ir apskritai viską darau ne taip!!! – netekęs kantrybės sušuko Paulius. – Tu nieko nemoki!!!… Net normalių pinigų uždirbti negebėjai!… Namie visada laukti iš tavęs pagalbos!… – pravirko Marina, – …Ir vaikų nėra…, – vos girdimai pridūrė ji. Belta – balta su ruda katė, apie dešimt metų, įsitaisiusi ant spintos, tyliai stebėjo dar vieną „tragediją“. Ji jautė ir žinojo, kad tėtis su mama labai vienas kitą myli… Todėl nesuprato – kam sakyti tokius skaudžius žodžius, nuo kurių visiems pasidaro blogai. Mama, verkdama, pabėgo į kambarį, o tėtis ėmė rūkyti vieną cigaretę po kitos. Belta, suprasdama, kad šeima byra akyse, susimąstė: „Reikia, kad namuose būtų laimė…, o laimė – tai vaikai… Reikia kažkur gauti vaikų…“ Pati Belta negalėjo turėti mažylių – seniai buvo sterilizuota, o mama… Gydytojai sakė, kad galėtų, bet kažkas „nesusiklostydavo“… Ryte, kai šeimininkai išėjo į darbus, Belta pirmą kartą išlindo pro orlaidę ir nuėjo pas kaimynę Lapę – pasikalbėti ir pasitarti. – Kam jums tie vaikai?!, – suraukusi ūsus atšovė Lapė, – štai, mūsų atžalas atveda – slepiuosi nuo jų… Tai snukutį lūpdažiu ištepam, tai spausdin taip, kad net kvapo trūksta! Belta atsiduso: – Mums normalūs vaikai reikia… Tik kur jų rasti… – Naaa… Štai benamė Murka prisigimdė… jų ten penkios galvos…, – susimąsčiusi pasakė Lapė, – rinkis… Belta, rizikuodama, peršokdama nuo balkono ant balkono, nusileido į kiemą. Nervingai virpėdama, pralindo pro rūsio lango grotas ir sušnibždėjo: – Murka, išeik, prašau, minutelei… Iš rūsio gelmės pasigirdo beviltiškas cypsėjimas. Belta, atsargiai slinkdama ir vis žvalgydamasi, prisijungė prie ašarotų raudų. Po radiatoriumi, tiesiai ant žvyro, gulėjo penki įvairiaspalviai akli kačiukai, besibraunantys nosytėmis į orą ir garsiai šaukiantys mamą. Ji, juos apuostinusi, suprato – Murkos nėra jau mažiausiai tris dienas, o mažyliai alkani… Belta, vos nepradėjusi verkti, atsargiai, bet tvirtai, vieną po kito pernešė kačiukus iki laiptinės. Bandydama sulaikyti gailiai cypiančią išalkusių kompaniją, ji atsigulė šalia ir, kupina nerimo, stebeilijosi į kiemo galą, iš kur turėjo grįžti tėtis ir mama. Paulius, tyliai parvedęs Mariną po darbo, taip pat tyliai juos parsivežė namo. Priėję prie laiptinės, jie neteko žado – ant laiptų gulėjo jų Belta (beje, niekada anksčiau viena į lauką neišėjusi), o prie jos glaudėsi penki miaukiantys skirtingų spalvų kačiukai. – Kaip čia taip? – apstulbęs tarstelėjo Paulius. – Stebuklas…, – antrino jam Marina, ir jie, apkabinę katę ir jos mažylius, nuskubėjo namo… Žiūrėdamas į murkiantį katinyną dėžutėje su vaikais, Paulius paklausė: – O ką su jais darysim? – Maitinsiu iš buteliuko…, paaugs – išdalinsim…, paskambinsiu draugėms…, – tyliai atsakė Marina. Po trijų mėnesių, apstulbinta naujienos, Marina, glostydama murkiančią „gaują“ ant kelių, vis kartojo: – Taip nebūna…, taip nebūna… O vėliau jie su Pauliumi džiaugsmingai verkė, jis ją suko ant rankų ir abu vienu balsu kalbėjo, kalbėjo… – Ne be reikalo namą pastatėm!… – Taip, vaikui gryname ore geriausia!!!… – Ir kačiukai lakstys po kiemą!… – Visi tilpsime!… – Aš tave myliu!!!… – O aš tave dar labiau!!!… Išmintingoji Belta nubraukė ašarą – gyvenimas juk gerėja…

Kaip tu mane užknisai!!!… Nei valgau tinkamai…, nei apsirengiu normaliai…, išvis, viską darau ne taip!!! iš manęs išsiliejo aimana, balsas perėjo į riksmą.
Tu nieko nesugebi!!!… Nei pinigų uždirbi, normalių! Pagalbos namuose iš tavęs niekada nesulauksi!… pravirko mano žmona Daiva. Ir vaikų nėra…, vos girdimai pridūrė.
Mūsų katė, dešimties metų amžiaus, balta su rudais dryžiais, vardu Pūta, įsitaisiusi ant sekcijos, tyliai stebėjo eilinę mūsų tragediją. Ji tikrai jautė, kad aš ir Daiva mylime vienas kitą, net labai Tad nesuprato kam reikšti tokius skaudžius žodžius, nuo kurių visiems tik blogiau.

Daiva verkdama nubėgo į miegamąjį, o aš užsikūriau cigarete po cigaretės. Pūta, supratusi, jog šeima byra tiesiog akyse, susimąstė: Reikia, kad namuose būtų laimė… Laimė tai vaikai… Reikia kažkur gauti vaikų…

Pūta pati negalėjo turėti kačiukų ją jau seniai sterilizavo, o Daiva… gydytojai sakė, kad teoriškai gali turėti, bet kažkas vis nesigaudavo…

Ryte, kai mes su Daiva išėjome į darbus, Pūta pirmąkart per lango orlaidę perlipusi, patraukė pas kaimynę katę Murkę pasikalbėti ir pasitarti.
Kam jums tie vaikai?! prunkštelėjo Murkė. Štai, mūsų kaimynės vaikai ateina tik slėpkis nuo jų…, tai nosį lūpdažiu išmurzins, tai taip spaudžia, kad net kvėpuoti negali!
Pūta išliūdnėjo: Mums reikia normalių vaikų… Tik kur jų gauti…
Na… Štai ta benamė Mėta susilaukė kačiukų…, penkių net…, susimąsčiusi ištarė Murkė, rinkis…

Pūta, rizikuodama ir šokinėdama per balkonus, nusileido ant žemės. Drebančiomis letenomis įlindo tarp rūsyje esančių grotų ir šūktelėjo:
Mėta, gal gali išeiti minutei…
Iš rūsio gilumos pasigirdo silpnas cypimas. Pūta, atsargiai artėdama ir visur žvalgydamasi, palinko prie verksmo. Po radiatoriumi, tiesiog ant žvyro, gulėjo penki įvairiaspalviai, dar akli kačiukai, kurie beviltiškai bandė rasti mamą ir garsiai šaukė. Ji suprato Mėta jų nemačiusi jau mažiausiai tris dienas, o mažyliai buvo alkani…

Vos neprasiverkusi, Pūta kantriai ir atsargiai pernešė po vieną kačiuką prie laiptinės durų. Stengdamasi nuraminti ir šalia jų prigulusi, žvalgėsi ir laukė, kada iš darbo pareis šeimininkė ir šeimininkas.

Vakare, kai su Daiva grįžome namo, tylomis, kiekvienas savo mintyse, netekome žado ant mūsų laiptinės slenksčio gulėjo Pūta, (o ji juk niekur viena nelandžiodavo!), o prie jos glaudėsi penki cypiantys, skirtingų spalvų akli kačiukai, bandydami žįsti.

Kas čia dabar? nesupratau.
Stebuklas…, Daiva atsiduso, ir abu čiupom Pūta su mažyliais į glėbį ir nuskubėjom į namus.

Kai Pūta su savo šutve įsitaisė dėžutėje ir murkė iš laimės, nusistebėjęs paklausiau Daivos:
O ką su jais darysim?
Maitinsiu iš švirkšto… Paišgers padovanosim, draugėms paskambinsiu… tyliai pasakė Daiva.

Po trijų mėnesių, sužinojus netikėtą žinią, Daiva, glostydama pūkuotą katinų gaują, kartojo:
Taip nebūna… Negali būti taip…

Po to mudu su Daiva, apsikabinę, apsiverkėm iš džiaugsmo, sukau ją glėbyje ir kalbėjom vienu balsu:
Ne veltui pabaigiau statyti namą!…
Taip, vaikui gryname ore pats geriausias laikas!…
Ir kačiukams ten bus gera!…
Visi tilpsim!…
Myliu tave!…
O aš dar labiau, tave!…

Išmintinga Pūta nubraukė ašarą o juk gyvenimas po truputį taisosi…
Šiandien, rašydamas šitą dienoraščio įrašą, supratau ne žodžiai, ir ne tušti priekaištai kuria laimę. Laimė auga tada, kai dovanai ar iš širdies atneši namo gerumo ir rūpesčio.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

9 + 3 =

– Kaip tu mane užknisai!!!… Ir valgau ne taip…, ir rengiuosi ne taip…, ir apskritai viską darau ne taip!!! – netekęs kantrybės sušuko Paulius. – Tu nieko nemoki!!!… Net normalių pinigų uždirbti negebėjai!… Namie visada laukti iš tavęs pagalbos!… – pravirko Marina, – …Ir vaikų nėra…, – vos girdimai pridūrė ji. Belta – balta su ruda katė, apie dešimt metų, įsitaisiusi ant spintos, tyliai stebėjo dar vieną „tragediją“. Ji jautė ir žinojo, kad tėtis su mama labai vienas kitą myli… Todėl nesuprato – kam sakyti tokius skaudžius žodžius, nuo kurių visiems pasidaro blogai. Mama, verkdama, pabėgo į kambarį, o tėtis ėmė rūkyti vieną cigaretę po kitos. Belta, suprasdama, kad šeima byra akyse, susimąstė: „Reikia, kad namuose būtų laimė…, o laimė – tai vaikai… Reikia kažkur gauti vaikų…“ Pati Belta negalėjo turėti mažylių – seniai buvo sterilizuota, o mama… Gydytojai sakė, kad galėtų, bet kažkas „nesusiklostydavo“… Ryte, kai šeimininkai išėjo į darbus, Belta pirmą kartą išlindo pro orlaidę ir nuėjo pas kaimynę Lapę – pasikalbėti ir pasitarti. – Kam jums tie vaikai?!, – suraukusi ūsus atšovė Lapė, – štai, mūsų atžalas atveda – slepiuosi nuo jų… Tai snukutį lūpdažiu ištepam, tai spausdin taip, kad net kvapo trūksta! Belta atsiduso: – Mums normalūs vaikai reikia… Tik kur jų rasti… – Naaa… Štai benamė Murka prisigimdė… jų ten penkios galvos…, – susimąsčiusi pasakė Lapė, – rinkis… Belta, rizikuodama, peršokdama nuo balkono ant balkono, nusileido į kiemą. Nervingai virpėdama, pralindo pro rūsio lango grotas ir sušnibždėjo: – Murka, išeik, prašau, minutelei… Iš rūsio gelmės pasigirdo beviltiškas cypsėjimas. Belta, atsargiai slinkdama ir vis žvalgydamasi, prisijungė prie ašarotų raudų. Po radiatoriumi, tiesiai ant žvyro, gulėjo penki įvairiaspalviai akli kačiukai, besibraunantys nosytėmis į orą ir garsiai šaukiantys mamą. Ji, juos apuostinusi, suprato – Murkos nėra jau mažiausiai tris dienas, o mažyliai alkani… Belta, vos nepradėjusi verkti, atsargiai, bet tvirtai, vieną po kito pernešė kačiukus iki laiptinės. Bandydama sulaikyti gailiai cypiančią išalkusių kompaniją, ji atsigulė šalia ir, kupina nerimo, stebeilijosi į kiemo galą, iš kur turėjo grįžti tėtis ir mama. Paulius, tyliai parvedęs Mariną po darbo, taip pat tyliai juos parsivežė namo. Priėję prie laiptinės, jie neteko žado – ant laiptų gulėjo jų Belta (beje, niekada anksčiau viena į lauką neišėjusi), o prie jos glaudėsi penki miaukiantys skirtingų spalvų kačiukai. – Kaip čia taip? – apstulbęs tarstelėjo Paulius. – Stebuklas…, – antrino jam Marina, ir jie, apkabinę katę ir jos mažylius, nuskubėjo namo… Žiūrėdamas į murkiantį katinyną dėžutėje su vaikais, Paulius paklausė: – O ką su jais darysim? – Maitinsiu iš buteliuko…, paaugs – išdalinsim…, paskambinsiu draugėms…, – tyliai atsakė Marina. Po trijų mėnesių, apstulbinta naujienos, Marina, glostydama murkiančią „gaują“ ant kelių, vis kartojo: – Taip nebūna…, taip nebūna… O vėliau jie su Pauliumi džiaugsmingai verkė, jis ją suko ant rankų ir abu vienu balsu kalbėjo, kalbėjo… – Ne be reikalo namą pastatėm!… – Taip, vaikui gryname ore geriausia!!!… – Ir kačiukai lakstys po kiemą!… – Visi tilpsime!… – Aš tave myliu!!!… – O aš tave dar labiau!!!… Išmintingoji Belta nubraukė ašarą – gyvenimas juk gerėja…