Aš žvelgiau į iš orkaitės ištrauktus maltinukus, kurie buvo šiek tiek pridegę prie kraštų, ir negalėjau patikėti savo ausimis.
– Tavo galiojimo laikas baigėsi. Reikalauju skyrybų, – pasakė vyras, stumdamas lėkštę į šalį. Tai skambėjo taip įprastai, lyg jis praneštų apie dar vieną dujų kainų šuolį. Stovėjau su medine mentele rankose. Kaktusas ant palangės niūriai stovėjo, tarsi sakydamas: „Viskas, tavo ištekliai baigėsi“. Man keturiasdešimt septyneri, mes su Andriumi kartu pragyvenome dvidešimt metų. Mūsų sūnus, Antanas, jau seniai mokosi kitame mieste, paskola už dviejų kambarių butą beveik išmokėta. Ir štai taip, vienu ypu – „galiojimo laikas baigėsi“.
Jausmas buvo lyg viskas aplink būtų pavirtę į juodai baltą kadrą iš senos sovietinės televizijos laidos „Laikas“. Niūriai žvelgiau į pridegusius maltinukus ir mąsčiau: „Na, galima bent jau nukirpti anglišką dalį ir neišmesti… ar jau per vėlu?“ Keista, kaip smegenys kabinasi už smulkmenų, kai vyksta kažkas tikrai baisaus.
Rutina, kuri griauna santykius
Nuo pavasario namuose tvyrojo įtempta tylėjimo atmosfera. Andrius vėlai grįždavo iš darbo, o savaitgaliais paniro į ataskaitų krūvas, kurias jam užkrovė naujasis vadovas. O aš visa galva pasinėriau į biuro gyvenimą: vedžiau apskaitos lenteles, rūšiavau popierių krūvas, vakarais gulėdavau ant sofos ir glosčiau mūsų katę Mūtę. Mes retai kalbėjomės. Maksimum – „Nupirk pieno“, „Įdėk pinigų į kortelę“, „Kas šiandien plauna indus?“ Ilgainiui nuovargis išaugo tarp mūsų į aukštą sieną.
Sūnus Antanas devyniolikos, mokosi kitame mieste, gyvena studentų bendrabutyje, su mumis retai matosi. Kartais skambina, prašo pervesti pinigų. Vasarą atvažiavo atostogų: visa šeima ketinome surengti šašlykus sodyboje, bet kažkaip nepavyko – tai oras blogas, tai Andrius „per daug pavargęs“. Jau tada pajutau: mes lyg tapome kaimynais, o ne sutuoktiniais.
Ir štai vakar išgirdau galutinį verdiktą: „Tavo galiojimo laikas baigėsi.“
Katalizatorius ir augantis konfliktas
Iš tiesų, skyrybų pagrindas brendo seniai. Prieš kelias savaites virtuvėje užsikimšo kriauklė, iškviečiau santechniką iš būsto administracijos, ir staiga Andrius pasakė: „Tai vyrų darbas, nesikišk“. Kam taip pasakė? Jis pats vakarais nieko panašaus nedarė. Bet mane kritikavo – kodėl nesulaukiau? Tarsi jam būtų buvę svarbu mane pagauti bejėgiškume.
Po to buvo keistas atvejis: kaimynė iš laiptinės, teta Galė, maloniai paklausė mus laiptinėje: „Andriau, Nadina, jūsų metinės jau greitai? Kviečiatės svečius?“ Mes su vyru apsikeitėme žvilgsniais – metinės buvo praėjusios prieš mėnesį. Abu pamiršome. Kaimynė apžvelgė mus užjaučiančiu žvilgsniu, tarsi jau suprastų, kad turime problemų.
Bet vis tiek nesitikėjau tokio tiesmukumo:
– Skyrybos? Rimtai?
– Rimtai, – pasakė vyras, nenuleisdamas akių. – Aš pavargau. Tai tęsiasi jau seniai.
Pastangos suprasti ir prisitaikyti
Naktį praleidau ant mūsų senojo sofos kambaryje, kur paprastai žiūrėdavau serialus. Mūtė, pajutusi mano būseną, tyliai murkė prie kojų. Andriaus beveik negirdėjau – jis užsidarė miegamajame. Ryte beveik automatiškai užkaičiau kavą ir, pažvelgusi į pasvirusią kaktuso vazoną, pagalvojau: „Štai, ir jam ne pyragai. Stovi kampe, ilgai nežydėjo. Kadaise pražydo, ir tai tik kartą“.
Norėjau bandyti priversti vyrą atvirai pasikalbėti, bet neturėjau jėgų. Išvažiavau į darbą, stengdamasi laikytis. Biure dokumentų krūvos, pilkos bylos, išsiblaškę kolegos per pietus žaidžia „Žodžių grandinę“ darbo kompiuteriuose… O aš vis negaliu susikaupti. Galvoje sukasi mintis: „Ar aš kaip pasenusi konservų skardinė?“
Sūnui paskambinau tik artėjant vakarui:
– Antanai, pas mus čia… Na, tėtis nusprendė skirtis.
Jis patylėjo, tada atsakė:
– Mama, seniai jaučiau, kad kažkas tarp jūsų ne taip. Žiūrėk, jei jau visai blogai, tai… aš būsiu tavo pusėje, – jo balsas buvo tylus, tarsi jis atsiprašinėtų. – Tik neleisk savęs žeminti, gerai?
Jaučiau: jis nerimauja. Iš vienos pusės, vaikinas užaugo, iš kitos – tėvai pas jį vieni, ir viskas taip griūva.
Uošvės interventija
Man paskambino uošvė kitą dieną. Dažniausiai ji klausia, kaip balandžiai balkone, bet čia iškart pradėjo:
– Kalba, kad skiriatės? Andrius man iki galo nepasakė. Kaip čia taip – palikti šeimą tokiame amžiuje?!
Aš, nežinodama, ką sakyti, sumurmesiu:
– Na, aš ne iniciatorė.
– Vadinasi, neprižiūrėjai, nesužiūrėjai. Juk jau ne vaikai, Nadia. Mano Andriukui netrukus keturiasdešimt aštuoneri! Jau reikėjo jo ramybę saugoti, o tu tik darbas, ataskaitos…
Ir čia aš vos nesusprogau: visose bėdose kaltinama „nepakankamai moteriška“ aš. Bet susivaldžiau: kas iš to ginčytis su ja? Uošvė gyvena kaime, dienas leidžia lysvėse su savo jaunesne seserimi ir dukterėčios vaikais. Ji mūsų santykius mato tik per retus skambučius. Bet visada įsitikinusi, kad kalta būtent marti.
Pasikalbėjimas prie virtuvės stalo
Šeštadienį mes su Andriumi pagaliau kalbėjomės „suaugusiųjų kalba“. Jis išėjo iš vonios, neapsiskutęs ir susinervinęs, ir atsisėdo prieš mane virtuvėje. Ant sienos kabėjo dar sovietinis laikrodis su gegute, paliktas nuo močiutės, – gegutė seniai įstrigusi, jau penkti metai tyli. Simboliška, kad ir šeimoje laikas lyg sustojo.
– Aš nepersigalvosiu, – tyliai pasakė vyras, stumdamas puodelį su arbata. – Aš pavargau, Nadia. Jau nėra kalbų apie jausmus. Šis butas nevertas, kad mus sietų. Gali toliau čia gyventi. Aš nereikalauju skubios pardavimo. Bet norėčiau pusės kainos. Pats, ko gero, išnuomosiu sau būstą, o tenai žiūrėsim.
Žiūrėjau į nutrintą stalą, į nusitrynusią klijuotę languotai ir klausiau šio beveik dalykinio monologo. Tarsi du partneriai aptarinėtų finansines ataskaitas. Bet juk už mūsų – dvidešimt metų. Pasidarė karšta, nors ir gėda verkti prieš jį.
– Aišku, – atsakiau, stengdama nesulaikyti balso. – Na, skyrybos – tai skyrybos.
Mes tylėjome. Jaučiau, kaip viduje atsiranda keistas palengvėjimas, lyg nusimetus sunkų kuprinį. Taip, baisu likti vienai per keturiasdešimtojo dešimtmečio pabaigą, bet dar baisiau gyventi būklėje „niekas niekam nereikalingas“.
Pas mama
Kitą dieną trenkiau pas mamą. Ji gyvena sename daugiabutyje su girgždančiu liftu, man visada neramu ten važinėti. Mama atidarė duris, pamačiusi mane su ašarojančiomis akimis. Iškart apkabino, nuvedė į virtuvę. Ten viskas įprasta: tamsus spintelė su matytu puodų stovu, emaliuotų dubenų. močiutės virtuvės taburetė.
– Gal galite susitaikyti? – pasiūlė mama, pildama arbatą į gėlių rašto puodelį iš tolimų devyniasdešimtųjų. – Su tavo tėvu mes taip pat vos neišsiskyrėme. Bet nieko, senoji mokykla, susitvarkėme.
– O Andrius… – norėjau atsakyti ką nors protingo, bet staiga supratau, kad nėra žodžių.
Per langą matėsi laiptinės sienų lupimasis, po jomis augo violetinis krūmas, kurį prisimenu nuo vaikystės. Žiemą jis visada atrodė apgailėtinai, stybdavo plikomis šakomis, bet kiekvieną pavasarį atgaudavo tankią lapiją. „Galbūt viską galima atgaivinti“, – man pasirodė galvoje. Bet aš jau nebuvau įsitikinusi, kad noriu atgaivinti tai, kas tarp mūsų ir vyru mirė.
Kaktusas ir jo pumpuras
Grįžau į mūsų beveik tuščią butą – Andrius jau surinko kai kuriuos daiktus ir persikėlė pas draugą. Ko gero, ieškojo būsto arčiau darbo. Aš žingsniuoti po kambarius, sustojau prie palangės: mano nelaimingas kaktusas stovėjo šiek tiek palenkęs į lango pusę. Ir staiga pastebėjau mažiuką pumpurą ant vieno iš stiebų. Baltą, vos matomą. Mirksėjau: „Ar pamišau? Jis jau penkerius metus nežydi…“
Širdyje buvo dvilypis jausmas: ir liūdesys, ir silpna, plona džiaugsmo gija. Tarsi gamta nusprendė parodyti, kad net pamirštas, niūrus kaktusas gali staiga nustebinti, jei ateina tinkamas momentas.
Įjungiau radiją – kaip tik buvo laida, kurioje aptarė komunalinių paslaugų kainų augimą ir valiutos kursą. Juokinga, kad visa tai jaudina mane daug mažiau nei mažas pumpurėlis. Galbūt būtent dėl tokių smulkmenų mes plaukiojame.
Pok
albis su sūnumi ir nauji planai
Po dienos paskambino Antanas:
– Mama, tėtis man rašė, kad jau persikėlė. Viskas tvarkoje?
– Taip, – atsakau. – Verčiau ne, bet aš pati dar nesuprantu, kaip gyventi toliau. Ruošiuosi spręsti buto, darbo klausimus…
– Aš sesiją nepaleisiu, pažadu. Ir, jei ką, galiu grįžti atostogoms, padėti tau su pervažiavimu, jei reiks.
– Ačiū, sūnau, – man iš karto sušyla širdis. – Tik sesijos neliauk.
Išgirdusi jo ramų, rūpestingą toną, supratau: ne viskas taip blogai. Turiu suaugusį sūnų, pasirengusį padėti. Turiu motiną, nors nesutikome nuomonėmis. Ir, pagaliau, turiu save – tą, kuri gali pradėti iš naujo.
Atsargus optimizmas
Praėjo dvi savaitės. Pasiėmiau neplanuotų atostogų, kad sutvarkyčiau dokumentus, susitvarkyčiau su turto dalyba, o svarbiausia – susitvarkyčiau mintis. Katė Mūtė su nuostaba stebėjo, kaip aš pagaliau valo langus ir persodinu kaktusą į naują vazoną. Taip, nusprendžiau jį persodinti, nes jis pražydo. Maža smulkmena, bet malonu.
Ryte, kai atsikėliau patikrinti pašto, mane aplankė keistas energijos šuolis. Prisimenu, kadaise svajojau išmokti vairuoti mašiną. Galbūt dabar pats metas? Užsirašyti į jogą. Ir mamytės sodybą kaime sutvarkyti, galbūt nudažyti ten šiferinį pastogę, kuris jau seniai byra.
Įžengiu į virtuvę, geriu kartų kavą, žiūriu į pražydusį kaktuso žiedą – baltą su plonais gyslelėmis, tarsi vaikiškas papuošalas ant senos eglutės. Vos sulaikau šypseną. Niekada nemaniau, kad viena maža detalė gali suteikti tokios vilties.
Vis tiek bus nesunku: skyrybos, notaras, buto padalijimas, uošvės žvilgsnis „su įtarumu“, paaiškinimai artimiesiems. Bet man jau neatrodo, kad esu „pasenusi prekė“. Aš tiesiog esu žmogus, kuris išlipo iš užsitęsusios žiemos į naują pavasarį.
Prieš kelias dienas mane pagavo kaimynė teta Galė prie lifto ir sakė, tarsi nieko nėra buvę:
– Nadina, kur taip anksti?
– Taip, užsirašiau į vairavimo kursus, – nusišypsojau.
– Tai gerai, – pasakė ji, ir jos akys tapo linksmos, – svarbiausia, savęs nebijok.
Ir štai aš einu per kiemą link autobuso stotelės, mintyse pasvarstydama dienos darbus. Virš galvos pilkas dangus, purškia lietus, bet viduje man dainuoja maža paukštelė – kažkas manyje yra gyva ir pasirengusi pokyčiams. Galbūt tai ir yra mano naujas „žydėjimas“? Tebūnie ne toks išpuošnus kaip rožė, bet jis tikras, kaip nuo seno kaktuso, netikėtai išsikerojęs baltas pumpuras.
Galų gale, jei kaktusas sugebėjo – kodėl gi man ne pradėti iš naujo?