2024 m. spalio 21 d.
Vilnius, mano butas
Šiandien vėl susidūriau su senos moters atsidavimu, o kartais man atrodo, kad joji iš tiesų viską daro dėl mano patogumo. Vakar, kai Birutė Žukauskienė, mano svainė, stuko į durų girgžą ir iškart pasimetė, aš tiesiog ją nusišypštau, galvojau, kad tikrai nesijaus taip. Bet rytojaus šviesą pradėjau jausti kaip nuosąmonės skausmą.
Eik, sakyk ką tik nori, bet jei dar kartą paminėsi mano motiną, iššoksi iš mano buto akimirksniu. Neieškok toliau, mielas, sakiau sau, kai susimąsčiau, kaip įprasti žodžiai galėtų pakeisti visą atmosferą.
Atsiprašau, Arnauli, ar neatskiriu tau šiek tiek laiko? tyliai paklausė Birutės balsas šaldytuvo lango šone. Ji stovėjo virtuvės slenksčio ramybės šviesoje, dulkėmis išspausdytomis rankų pagalba suspaudusi. Mano kambario durys girgžda, kaip viešas variklis. Ar galėtum, kai turėsi šiek tiek laiko, pateptas aliejų? Jei tai nėra per daug varginantis uždavinys.
Aš nesužvelgiau į jos žodžius, tik patraukiau galvą nuo telefono, kuris ramiai leido slankųjį naujienų srautą. Atsakiau su nepastebimai sunkiu toneliu toks, kuris reiškia taip, taip, bet tuo pačiu sukursi mane. Birutė, matydama patvirtinimą, be jokio žodžio pasitraukė į savo kambarį, uždurdamas duris, iš kurių išklausėsi ilga, rėkianti girgžda.
Aistė, šiuo metu valanti stalą, įtūpėjo įtampą, tarsi vėjo šaltis užpildytų visą butą. Per visą savaitę, kai Birutė lankė mus, aš jautėsi kaip sugriauto stiklo plaktukas, nuolat besišnekantis su pats savimi. Kiekvienas triukšmas laikraščio šlamštas, senas kvepalų aromatas korvaloje, net ilgos dušų poros ryte viskas tėlio nuobodžiantis gąsdino. Aš tylėjau, bet tas tylėjimas garsėjo kaip šaukemas.
Tu tik sužios pabaiga? Jos paprašė, kad aš ją patarpiau, sakiau šaltai, žiūrėdamas į sienas, tarsi kalbėčiau su nematoma patarėja. Jos akys švytėjo, bet jos balso nesimėgė: Jau prašiau, Arnauli. Durys girdisi taip stipriai, kad pažadins net sapnų vėlai naktį. Tiesiog pamiršau paklausti patys.
Aš pasijuokiau, iškreipdamas lūpas: Žinoma, jos viskas čia kaip spa, viskas yra susirengta, o dabar reikalauja dar vieno aliejaus. Ar turėsime nuimti televiziją, kai ji atleisiti poilsį? Ar turime vaikščioti ant pirštų?
Birutės tylė, lyg peliukas, iškyla į virtuvę tik maistinai ir gydymo patikrai. Dažniausiai ji liktų savo kambaryje, kad neapgriūtų jauniečių kasdienybės. Ji bijojo būti našta tai juntama kiekviename jos žingsnyje, švelniame žodžiu.
Prašau, sustok. Ji atvyko tik dėl tyrimų, ne amžinai, bandžiau Aistę išsaugoti ramybę. Ji jau jaučiasi blogai dėl mūsų buvimo.
Mūsų buvimo? galutinai sukūriau šaltą žvilgsnį į ją. Ji yra čia, kad mus spaustų! Negaliu atsipalaiduoti net savo saugų namuose! Visada jaučiu, kad kas nors klausosi per sieną, reikalauja kažko. Visą laiką jaučiu tą medicinos aromatą, tas nepatinkęs veidas, niekas nesigauna.
Aš pakėliau galvą, eisiu į šaldytuvą, žiūrėjau į tuščią vidų, tada smarkiai uždarymui duris. Tikrai. Visą savaitę šis šou. Galbūt durys girgžda taip ilgai, kad ji išguls iš savo guolis.
Su šia mintimi nusprendžiau dėvėti ausines, įsiremti į telefoną. Tai ne tik konfliktas, tai ultimatumą paslėptas po visiškos abejingos. Aistė liko viduryje virtuvės, vieniša, kai iš koridoriaus girdėjome dar kartą girgždą Birutės eiga į tualetą, garsas, kuris jos erdvę šaukė labiau nei bet kuris įžeidimas.
Vakaras tapo tankiu, šlapias džemas. Pietūs prabėgo beveik be žodžių, tik šauksko švino garsas. Birutė greitai suskaldė grikų košę ir vištienos kotletą, valgė greitai, kaip kad nori išvengti visų akių. Ši girgžda vėl pasigirdo, kaip paskutinė funiklio melodija. Aistė ir aš likome prie stalo. Aš valgiau su pergalės šūkiu, parodydamas, kad niekas manęs nekelia nerimo. Ji tik šlaksojo savo šaldytą kotletą.
Arnauli, turime kalbėtis, pradėjo Aistė, nuleisdama šakutę. Skambesio balsas, šiek tiek prašomas. Apie ką? nežiūrėjau į ją. Manau, kad viskas buvo aiškiai pasakyta po pietų. Mano pozicija nesikeičia.
Tavo pozicija? jos veidas nupjovė aštri šypsena. Tavo pozicija priversti seną moterį tylėti, elgtis su ja kaip su įkvepia švaistymu? Tai ne pozicija, tai piktnaudžiavimas.
Jo šakutė nuslydo ant lėkštės, garsas garsiai.
Piktnaudžiavimas? Piktnaudžiavimas yra traukti ją į savaitę, apsimesti, kad nieko neįvyksta! Ji vaikšto su veidu, tarsi mes jai priklausome amžinai. Šiandien durys rytoj kas nors nuskriaus mano kvėpavimą. Tai niekada nesibaigs!
Ji nieko nepasakė tau! Ji bijo išeiti iš kambario!
Būtent! Ji daro viską tyloje! Tai blogiau! Ji žiūri į mane kaip į šiukšlę, kišantį jos brangų vaikelį! Tai jos šūkis aš jausiu jos kvapą po mylio. Visada kančios, visada aukos, kad visi jaustų kaltę. Mano mama elgėsi taip pat. Vienas po kito.
Aš nebaigiau sakymo, kai Aistė pakėlė galvą, jos veidas pasikeitė į šaltą, negailestingą. Jos žvilgsnis tapo lyg ledas.
Kalbėk, ką nori, bet jei dar kartą pastatysi žodį apie mano motiną, iškart iš šio buto. sakiau aš, bet jos žodžiai buvo kitokie.
Eik, šlykštink savo motiną, kiek nori, bet jei dar vieną kartą sakysi ką nors apie mano motiną, iškart išeik iš mano buto. Nesikišk manęs, brangioji.
Ji priartėjo, akis įkirtė į mano sielą.
Tu gyveni čia. Mano bute. Tu valgai maistą, kurį aš gaminu. Tu miegi lovą, kurią aš pirkau. Iki šiol maniau tave kaip vyrą, dabar esi tik nuomininkas, pamiršęs savo vietą. Vienas dar žodžiu ir tavo daiktai bus laiptų sandėlyje. Supranti?
Aš stovėjau, nesugebėjau iššaukti žodžio. Jų akys nebuvo piktos, o šaltos, be jausmo. Jos šaltis buvo baisesnis nei bet kurius įkyriai. Aš atsitraukiau, liestis su siena, suprasdamas, kad valdžia šioje namuose pasikeitė galutinai.
Aistė be žodžio pakėlė lėkštes, nuvedė jas į kriauklę, pradėjo plauti indus. Vandens garso švilpimas ir šluostės šūksnis tapo triukšmingu liudijimu, kad konfliktas baigtas. Ji švariai išplovė indus, išdžiovė rankas, pakėlė pledą ir pagalvę į sofos kampą, lyg pasiruošdama šuniui nuryti naktį.
Naktis buvo ilga. Aš nesuvaidau, guliau ant sofos, jausdamas vėsią nuosmukį, kurio neįveikiau. Kiekvieną kartą, kai grįžau prie durų girgžos, ji primindavo, kad mano vieta yra tik lauktas svečias.
Ryto šviesa atnešė dar vieną realybę aš stovėjau prie virtuvės kriauklės, kavos puodeliai paruošti dviem. Vieną su ramunėlių arbata, kitą su cukrumi. Aš nepakvietė į savo kambarį, tiesiog nuvedžiau juos į Birutės kambarį, kuris vėl užsidarė be girgžos.
Po pusvalandžio Birutė sugrįžo iš klinikos, išsekusi, veidas nukreiptas žemyn. Aistė padėjo jos šaliką, prisijungė prie jos po rūbų. Jų bendras rūpestis buvo dar vienas smūgis į mano sielą.
Kai jie išeina iš buto, aš likau vienas, girdėdamas spynų spėtimą uždaryta, uždaryta.
Visas šis dienoraštis man parodė, ką reiškia leisti sau tapti savo gyvenimo nuosavu šeimininku. Išmokau, kad tyrinėjant santykius, svarbiausia yra gerbti kitų ribas ir nepamiršti, kad net ir mažiausi žodžiai gali pakeisti visą pasaulį.
Asmeninė pamoka: niekada nesiūliu silpnybės, bet taip pat neignoruok kitų jautrumo tik tada galime išlaikyti savo namus tiek fizinius, tiek vidinius.
