Kartą per mėnesį
Nijolė Sausytė prispaudė prie krūtinės šiukšlių maišelį ir stabtelėjo prie skelbimų lentos šalia lifto. Ant langelinio lapo, prisegto smeigtukais, stambiai buvo užrašyta: Kartą per mėnesį vienam kaimynui. Apačioje datos ir pavardės, kampe parašas: Seržas, butas 34. Šalia kažkas jau pridėjo tušinuku: Reikia dviejų žmonių šeštadienį, padėti su dėžėmis. Nijolė automatiškai perskaitė du kartus ir pajuto erzelį, lyg išgirdusi svetimą balsą koridoriuje.
Šiame laiptinėje ji gyveno dešimt metų ir žinojo taisyklę: sveikiniesi, jei susitinki prie durų, ir eini į savo pusę. Kartais trumpas nežinot, kur elektrikas? arba perduokit prašau sąskaitą. Bet kad pagalbos tvarkaraštis, pavardės, smeigtukai Tai priminė susirinkimus buvusioje darbovietėje, kur visi vaidindavo mes komanda, o vėliau kiekvienas gelbėdavosi savarankiškai.
Prie šiukšlių vamzdžio ji sutiko Valdonę iš penkto aukšto, visada einančią su dviem maišeliais, lyg bijotų, kad vienas suplyš.
Mačiau? Valdonė linktelėjo į lentą. Seržas sugalvojo. Sako, taip lengviau: ne po vieną bėgiot, o kartu.
Kartu, pakartojo Nijolė, stengdamasi, kad balsas nevirpėtų. O jei nesinori kartu?
Valdonė pagūžčiojo.
Na niekas neverčia. Tiesiog kai reikia, kad būtų kas gali padėti.
Nijolė išėjo į kiemą ir pajuto, kaip mintyse jau ginčijasi su tuo Seržu iš trisdešimt ketvirto buto. Kai reikia kas sprendžia, kada reikia? Ir kodėl visi turi dalyvauti?
Šeštadienio rytą ji išgirdo laiptinėje duslius smūgius ir balsus. Pro duris sklido: Atsargiai, kampas! ir Laikyk liftą. Nijolė stovėjo virtuvėje su šlapia skuduru rankose, negalėdama neįsiklausyti. Ji įsivaizdavo, kaip žmonės, kuriuos pažįsta tik iš matymo, neša svetimas dėžes ir sofą, kaip kas nors vadovauja, kas nors bambėja. Jai buvo nejauku, kad pamatys svetimą gyvenimą kartono dėžėse, bet tuo pačiu keistai pavydu: juos pakvietė.
Valandą vėliau viskas aprimo. Vakare, grįždama iš parduotuvės, Nijolė kieme prie įėjimo pamatė tuščių dėžių krūvą ir lipnią juostą ant suoliuko. Seržas aukštas, pavargusiu veidu rinko šiukšles į maišą.
Labas vakaras, pasakė jis, tarsi jie seniai pažįstami. Neturim rūpesčių?
Ne, atsakė Nijolė. Tik triukšminga buvo.
Suprantu. Mes stengėmės iki pietų baigt. Tania iš antro aukšto kraustosi, viena su vaiku. Na, kaip viena mostelėjo ranka. Gerai. Jei kas, parašykit lentoje. Nebūtinai dėl kraustynių. Bet kokia smulkmena.
Žodis smulkmena nuskambėjo taip, kad Nijolė nesugalvojo, kaip paprieštarauti. Jis nespaudė, neįkalbinėjo. Tiesiog pasakė ir vėl užrišo maišą.
Per kitą savaitę skelbimų lenta pradėjo gyventi savaip. Nijolė kasdien praeidavo ir vis pastebėdavo naujų įrašų. Petraičiui iš 19 vaistų, po operacijos, kas gali nueiti į vaistinę. Reikia pritvirtinti lentyną 27-ajame, grąžtas yra. Renkame po 8 eurus domofonui, kas neturi smulkių paskui. Raštai įvairūs: vieni tvarkingai, kiti nervingai, stipriai spaudžiant tušinuką.
Ji neužsirašė. Atrodė teisinga: nesikišti. Bet stebėjo.
Vieną vakarą, grįždama iš darbo, prie lifto pamatė verkiantį paauglę iš šalia esančio daugiabučio ji buvo įsikniaubusi į rankovę. Šalia Valdonė laikė ją už peties ir ramiai kalbėjo:
Neverk. Tuoj rasim. Seržas sakė, turi.
Kas atsitiko? paklausė Nijolė, nors galėjo nueiti pro šalį.
Valdonė į ją pažvelgė taip, lyg būtų jau nusprendusi, kad Nijolė nepriklauso tiems, kurie šaiposi.
Pas juos namie močiutė, spaudimas. Vaistai pasibaigė, o vaistinė uždaryta. Seržas tuoj atneš savų, kol ryte nusipirksim.
Nijolė linktelėjo ir grįžusi į butą ilgai nesugebėjo nusirengti palto. Galvojo, kaip lengvai Valdonė ištarė tuoj rasim. Ne tegu kviečia greitąją, ne ne mūsų reikalas, o būtent rasim. Ir dar kad Seržas atiduos savo vaistus, neklausdamas, ar grąžins.
Po kelių dienų laiptinėje kilo nedidelis kivirčas. Kažkas prie domofono įnašo prierašo pridėjo: Vėl iš mūsų vilioja pinigus. Kam reikia tegu pats deda. Parašas kreivas, be pavardės. Prie lifto dvi moterys ginčijosi nesigėdydamos.
Tai iš trečio, pažįstu raštą, sušnibždėjo viena.
O ką tu žinai? atkirto kita. Žmonėms pensija, o jūs čia po aštuonis, po aštuonis.
Nijolė praėjo, jausdama, kaip viduje kyla pažįstamas jausmas: štai ir prasideda kolektyvas. Pradės aiškintis, kas ką privalo, kas neįdeda, kas naudojasi. Norėjosi, kad visa tai baigtųsi ir lenta vėl taptų vieta skelbimams apie santechniką.
Vakare Nijolė pamatė Seržą prie lentos. Jis atidžiai nuėmė lapą su rašteliu, suglostė ir įdėjo į kišenę. Pakabino naują, švarų, užrašė: Domofonas. Kas gali įdeda. Kas negali neįdeda. Svarbiausia kad veiktų. Seržas. Ir viskas.
Nijolė suprato, kad gerbia jį už tą ir viskas. Be pamokymų, be grasinimų. Tiesiog riba.
Jos pačios gyvenimas ėmė girgždėti lyg laiptinės durys, kurių niekas seniai nesutepė. Iš pradžių smulkmenos: vonioje pratekėjo pajungimas prie maišytuvo. Padėjo dubenėlį, prisuko veržlę, nušluostė grindis. Vėliau darbe sulaikė premiją, viršininkė pasakė taip yra, palaukit ir nepakėlė akių. Nijolė laukė. Ji mokėjo laukti.
Mėnesio pradžioje pradėjo skaudėti nugarą. Ne taip, kad greitoji, bet taip, jog ryte kėlėsi įsikibusi į lovos kraštą ir minutę stovėjo, kol skausmas atlėgdavo. Nusipirko tepalą, šildė juosmenį šaliku, niekam nesakė. Jai atrodė, kad skundas virsta kalbomis, o kalbos gailesčiu.
Vakare grįžusi su maisto maišu išgirdo koridoriuje keistą garsą, lyg kas šnarėtų. Tai buvo jos durys: spyna strigo, raktas nenorėjo pasisukti. Paspaudė stipriau, raktas pasisuko su traškesiu. Nemaloniai sudrebėjo širdis.
Nusiavė, pastatė maišą ant taburetės, iš stalčiaus paėmė atsuktuvą ir pabandė išardyti spyną. Rankos drebėjo iš nuovargio, nugarą tempė. Viduje buvo tuščia ir tylu, ir ta tyla ėmė slėgti.
Kitą dieną spyna užsikirto galutinai. Nijolė grįžo vėlai, su krepšiu ir aplanku, nesugebėjo atrakinti durų. Atsirėmė kaktą į šaltą metalą ir stengėsi nepanikuoti. Mintyse sukosi: Meistras. Raktai. Pinigai. Naktis. Paskambino avarinei tarnybai, sakė laukti meistro dvi valandas.
Dvi valandos laiptinėje buvo žeminančios ne dėl kaimynų labiau dėl savęs. Atsisėdo ant pakopos, padėjo krepšį šalia, žiūrėjo į savo rankas. Jos buvo sausos, smulkių įtrūkimų nuo valiklių. Rankos, kurios visada susitvarkydavo.
Liftas atsidarė, išėjo Seržas. Jis pamatė ją iškart.
Nijole Sausytė? paklausė, tarsi tikrindamas, ar neapsirinko.
Ji pakėlė galvą ir pajuto, kaip ima kaisti veidas.
Spyna, trumpai tarė. Laukiu meistro.
Ilgai?
Sakė, dvi valandas.
Seržas pažvelgė į duris, tada į krepšį.
Turiu rinkinį įrankių. Galim pabandyti, kol laukiat. Jei nepavyks, bent suprasim, kas ten. Nebijot?
Žodžiai nebijot buvo svarbūs. Jis nesakė davatės, padarysiu, ne ką čia sėdit. Jis paklausė.
Nijolė norėjo atsakyti ačiū, nereikia. Tai būtų įprasta ir saugu. Bet nugara maudė, telefonas pabaiginėjo bateriją, dviejų valandų laukimas laiptinėje atrodė nepakeliamas.
Pabandykit, tarė, pati nustebusi, kad balsas nė trupučio nesudrebėjo.
Seržas nubėgo iki savo buto, grįžo su nedideliu lagaminėliu. Pastatė jį ant grindų, išdėliojo įrankius ant laikraščio, kurį atsinešė drauge. Nijolė pastebėjo automatiškai: kad nepurvintų plytelių. Pėdsakai, tvarka, pagarba svetimam.
Ne meistras, perspėjo jis. Bet su spynomis matęs reikalų.
Nuėmė apdailą, tvarkingai sudėjo varžtus į dėžutės dangtelį, kad nepasimestų. Nijolė sėdėjo šalia ant laiptų, laikė krepšį ir jautėsi keistai: jos gyvenimas akimirksniu tapo bendru vėju, ir tai nebuvo blogai.
Čia šerdis, matyt, susidėvėjo, pasakė Seržas. Laikinai galim sutepti, bet verčiau keisti. Turit atsarginį raktą?
Ne, atsakė Nijolė. Tiesiog nesugalvojau.
Seržas linktelėjo, nekomentuodamas.
Po dešimties minučių durys pasidavė. Ne iškart, bet pasidavė. Nijolė įėjo į butą, įjungė šviesą ir pajuto, kaip įtampa atsileidžia. Atsisuko.
Ačiū, pasakė. Ir pridūrė, kad frazė neskambėtų kaip pabaiga: Tik nenoriu, kad visas laiptinė sužinotų.
Seržas pakėlė į ją akis.
Suprantu. Nepasakysiu niekam. Tik spyną vistiek keist. Jei norit, rytoj atsiųsiu gero meistro kontaktus. Jokių kalbų.
Nijolė linktelėjo. Jai buvo svarbu, kad Seržas nesiūlė susirinkim visi laiptinėje ir keiskim. Jis pasiūlė konkretų, ramų sprendimą.
Kai Seržas išėjo, ji užrėmė duris sklende ir ilgai stovėjo prieškambaryje, klausydamasi, kaip bute burzgia šaldytuvas. Norėjosi ir juoktis, ir verkti, kad pagalba pasirodo ne panaši į gailestį, o į įrankį, kurį paduoda, kai pačiam rankos užimtos.
Kitą dieną paskambino meistrui, kurį rekomendavo Seržas. Meistras atėjo vakare, išmontavo seną spyną, parodė susidėvėjusią dalį, įdėjo naują. Nijolė sumokėjo, gavo du raktus ir vieną padėjo į spalvotą dėžutę ant spintos viršaus, užrašė flomasteriu atsarginis. Tai buvo mažas prisipažinimas: būna, neatsilaikai viena.
Po savaitės ant lentos atsirado naujas lapelis: Šeštadienį padėti Petraičiui iš 19 nunešti maistą ir vaistus, po ligoninės sunku. Reikia 2 žmonių, laikas nuo 11 iki 12. Nijolė perskaitė ir suprato: ji gali.
Šeštadienį išėjo iš buto šiek tiek ankstėliau. Kuprinėje dvi pakuotės sausainių ir arbatos maišelis. Ne kaip išmaldą, o kaip progą užsukti ne tuščiomis. Prie aikštelės jos laukė Seržas.
Jūs irgi? paklausė jis, balsas tik pasitikslinimas.
Taip, atsakė Nijolė. Tik susitarkim taip: aš nešu lengvą. Ir jokių kalbų apie sveikatą, gerai?
Ji pati išgirdo, kaip griežtai tai nuskambėjo. Ne pasiaiškinimas, ne prašymas jei galima, o sąlyga.
Sutarta, atsakė Seržas.
Užlipo iki Petraičio. Duris atidarė pagyvenęs vyras su naminiais megztiniais, blyškiu veidu. Bandė šypsotis.
Oj, komisija, sumurmėjo.
Ne komisija, pasakė Nijolė ir padavė maišelį. Atnešėm jums produktų. Čia arbata ir sausainiai, jei norėsit.
Petraitis paėmė maišelį abiem rankom, lyg bijotų išmesti.
Ačiū. Būčiau pats tik kojom sunku
Nereikia būčiau, švelniai pertraukė Seržas. Sakykit, kur padėti.
Užėjo į virtuvę. Nijolė padėjo maišelius ant stalo, pamatė vaistų sąrašą ant lapelio ir tuščią tablečių dėžutę. Nieko nepaklausė. Tiesiog pagarbiai:
Išnešti šiukšles?
Jei galit, sumurmėjo Petraitis ir drovėjosi.
Nijolė paėmė nedidelį maišelį, užrišo ir išnešė į laiptinę. Grįždama pajuto, kad nugara beveik nebeskauda. Ne todėl, kad praėjo, o kad viduje buvo ramiau.
Išeidamas Petraitis bandė kišti Seržui pinigus.
Nereikia, pasakė Seržas.
Tai bent Petraitis pažvelgė į Nijolę. Užsukit, jei kas. Nekandžioju.
Nijolė linktelėjo.
Jei prireiks ateisim. Tik jūs irgi nevaidinkit herojaus. Rašykit ant lentos, ko reikia.
Ištarė tai ir pajuto tyliai krūtinėje atsiranda užtikrintumas: ji gali kalbėti kaip Seržas. Ne iš aukštai, ne iš apačios iš šalia.
Vakare sustojo prie skelbimų lentos. Šalia kažkas paliko pakuotę smeigtukų ir mažą sąsiuvinuką. Nijolė išsitraukė rašiklį, parašė tvarkingai, be pagražinimų: Butas 46. Nijolė Sausytė. Jei reikia galiu darbo dienomis po 19 nueiti į vaistinę ar paimti siuntinį. Sunkaus nenešu. Prisegė lapelį, patikrino, ar laikosi, padėjo rašiklį į rankinę.
Namuose užsiplikė arbatą, iš spintos paėmė atsarginį raktą ir perėjo į mažą voką. Ant voko užrašė Seržo telefoną, padėjo į stalčių prie durų. Ne kaip priklausomybės ženklą, o kaip atsarginę draudimo liniją, kurią pati sau leido.
Kai laiptinėje trinktelėjo kažkieno durys ir pasigirdo žingsniai, Nijolė nesukurto. Tiesiog išjungė viryklę, įsipylė arbatą ir pagalvojo, kad kartą per mėnesį nėra apie minią. Tai apie tai, kad nebūtina laikyti viską viena ranka, kai šalia dar kitos.
