Kartais gyvenimas mums padovanoja netikėtus dovanus. Mano istorija prasidėjo naktį, kai miegodamas išgirdau geriausios draugės klausimą, į kurį atsakiau sapne.
Viena nakt ji paklausė: Ko labiausiai norėtum turėti Maseratį ar kitą brangų automobilį? Aš tik tyliai murmėjau atsakymą: Saksofoną. Kitą dieną ji papasakojo apie tai, ir tas menkas, iš pirmo žvilgsnio, naktinis pokalbis visam laikui pakeitė mano gyvenimą.
Visada buvau didelis Džimio Hendrikso ir The Rolling Stones gerbėjas, o roko muzika buvo mano aistra. Tačiau gitara man niekada neatsirado kaip mano. Muzika visada buvo svarbi, bet instrumentas turėjo būti toks, kuris iš tikrųjų perduotų mano emocijas. Ir tada pagalvojau: O kodėl gi ne saksofonas? Tai atrodė netikėta, bet nepaprastai teisinga.
Nuo to momento viskas pasikeitė. Pradėjau groti saksofonu, lankiau meistriškas pamokas, studijavau konservatorijoje. Muzika tapo mano tikrąja pašaukimu. Per savo karjerą turėjo laimės groti kartu su tokiais atlikėjais kaip Hermanas Braudis ir Tedas Beikeris. Šios sutikimos ir pasirodymai padėjo man suprasti, kad muzika ne tik technika ar instrumentas, bet ir bendravimo būdas, kalba, kurią supranta visi.
Tačiau pastaruosius kelis metus praleidžiu gatvėse, grodamas savo kūrinius praeiviams. Šiandien esu vienas paskutinių gatvės muzikantų Nyderlanduose. Anksčiau gatvės pasirodymai neblogai uždirbdavo: žmonės sustodavo, klausydavosi, dėkodavo, metam po kelis centus. Dabar dauguma tiesiog praeina pro šalį, lyg manęs nėra. Bet net ir tai negali mane sulaužyti. Aš toliau groju, nes muzika tai gyvenimas pats savaime.
Būdamas 72 metų, vis dar einu į gatvę su saksofonu rankose, net kai temperatūra lauke nukrenta iki dviejų laipsnių prieš šalną. Atrodytų, kad sunku, bet jaučiu visišką harmoniją: muzika suteikia man energijos, o muzikantai-praeiviai, kurie klausosi minutę, įkvepia tęsti. Kiekviena nata, kiekvienas ištrauktas garsas tai mano sielos dalis, kurią perduodu žmonėms, net jei jie to nesuvokia.
Muzika, ypač saksofonas, išmokė kantrybės, disciplinos ir nuoširdumo. Kai groji gatvėje, nėra scenos, nėra prožektorių šviesos tik tu, instrumentas ir miesto judesys. Ir šioje paprastume slypi nepaprastas grožis: tikras bendravimas su žmonėmis, nuoširdus ir neapsimestinis. Tai primena, kad muzikos prasmė ne plojimuose ar apdovanojimuose, o gebėjime paliesti širdis, bent akimirką sustabdyti kasdienybės ritmą.
Dažnai prisimenu tą naktį, kai užmigau ir murmėjau apie saksofoną. Kas galėjo pagalvoti, kad vienas žodis, ištartas sapne, pakeis visą mano gyvenimą? Jis atvėrė man naują kelią, padarė muzikantu, suteikė milijonus laimės akimirkų ir šimtus susitikimų su nuostabiais žmonėmis.
Galbūt gyvenime svarbiausia yra ne tai, ką turi, o ką darai. Kartais atsakymas ateina netikėtai per sapną, per mažą ženklą, per žmones, kurie tave supranta. Mano istorija apie saksofoną tai istorija apie aistrą, kantrybę ir tai, kad niekada nėra per vėlu sekti savo pašaukimu.
Ir nors pasaulis keičiasi, o žmonės tampa mažiau dėmesingi smulkmenoms, muzika lieka. Ji sugeba vienyti, gydyti ir įkvep