Kas gulėjo mano lovoje ir ją suglamžė… Istorija
Vyro meilužė buvo vos keliomis dienomis vyresnė už dukrą veidas dar išlikęs vaikiškai pilnas, žvilgsnis naivus, nosyje žiedelis (kai dukra norėjo tokį persidurti, jis siaubingai supyko ir uždraudė). Pykčiui vietos net nebuvo Janina žiūrėjo į jos plikas, pamėlusias kojas, į trumpą striukę ir viduje norėjo pasakyti kandžiai: Jei ketini šitam kvailiui vaikų gimdyti, nusipirk paltą ir po džinsais pėdkelnes susivilk. Bet, žinoma, neišdrįso. Janina paprasčiausiai padavė Airidai raktus, paėmė dvi likusias savo daiktų kuprines ir nuėjo iki stotelės.
Janina Zubavičienė, o kas per daiktas po virtuvės stalviršiu? sušuko mergina jai paskui. Ten indus reikia laikyti?
Janina neatsilaikė ir atsakė kandžiai, lyg vėl būtų paauglė:
Paprastai ten slėpdavau vyro meilužių kūnus, bet tu gali ten plauti lėkštes.
Nieko nelaukdama, pasitenkinusi savimi, Janina leidosi laiptais žemyn. Na ką viskas, dvidešimt gyvenimo metų šuniui ant uodegos…
Pirmoji apie vyro meilužę sužinojo dukra. Nutarė praleisti kelias pamokas, grįžo galvodama, kad bute tuščia, o čia rado jauną nimfą, gurkšnojančią kakavą iš jos mėgstamos puodelio. Drabužių ant nimfos vos vienas kitas, vonioje pliuska tėvas, ir sumani dukra Gabija iš karto suprato situaciją, paskambino Janinai ir tarė:
Mama, atrodo, tėtis turi meilužę, ji dar mano šlepetes apsiautus ir iš mano puodelio geria!
Tikra pasaka, nusijuokė Janina, prisiminusi, kaip dukra labiausiai pergyveno ne dėl tėvo išdavystės, o dėl to, kad kažkas palietė jos daiktus. Kas gulėjo mano lovoje ir ją suglamžė…
Skirtingai nuo dukros, Janina viską priėmė ramiau. Žinoma, sužeidė savimeilę mergina jauna, graži, o ji pati ir svorio turi per daug, ir celiulito, ir kitokių keturiasdešimtmetės žymių. Bet vis tiek pajuto palengvėjimą kiek metų tęsėsi tie keisti naktiniai skambučiai, nenormalus darbo grafikas, kavinių kvitai, į kurias jos niekada nekvietė… Sergejus viską maskavo taip meistriškai, kad Janina pati jausdavosi kalta, jei įtardavo.
Pirmoji, drįso meluoti Sergejus. Nežinau, tarsi užtemimas galvoje, tarsi kometa nukrito.
Kometa pasirodė esanti viešbučio darbuotoja, kur Sergejus gyveno per komandiruotę. Jai buvo dvidešimt metų, veidas mielas, bet jokių ypatingų talentų. Protu, akivaizdu, irgi nespindėjo paskui Sergejų patraukė į Vilnių, kur iš sutaupytų eurų nuomavo apšiurusį kambarėlį. Todėl susitikimai vykdavo Sergejaus bute ten ir nusiprausti galėjo, ir rūbus išsiskalbdavo. Janina ne kartą stebėjosi, kodėl skalbimo mašina vis trumpą režimą įjungia, vietoj įprasto “Mišrios medžiagos”!
Butas priklausė Sergejui paveldėtas iš tėvo dar prieš santuoką, tad kai Janina nusprendė skirtis, teko su dukra persikraustyti į savo butą Fabijoniškėse, likusį iš močiutės. Dukra piktinosi kaip gi į mokyklą dabar keliaus!
Tai su mumis gyvenk, pasiūlė Sergejus, už ką gavo dar vieną porciją piktų žodžių. Na bent jau dukra sugebėjo pasakyti jam, ką galvoja.
Pirmus mėnesius buvo nepatogu nauji maršrutai, naujos parduotuvės, pusantros valandos iki darbų ir mokyklos. Bet vėliau priprato Janina surado kitą darbą, o dukra įstojo į kolegiją, kur kelionė dvigubai trumpesnė. Liūdėti nebuvo laiko buitiniai rūpesčiai ir baigiamieji egzaminai neleido atsipūsti, o kai sunkumai praėjo, jau ir liūdesys apnyko.
Airida dar kelis kartus skambino Janinai klausinėjo, kokiu režimu kepti bandeles, kur dėti tabletę į indaplovę. Vieną kartą net atvyko parvežė pamirštas nuotraukas, reikalingas baigimui. Pats Sergejus negalėjo (ar bijojo), Janina gulėjo su peršalimu, o dukra kategoriškai atsisakė grįžti į seną butą sako, psichika nukentės, o dar informatikos egzaminas artėja.
Pas jus čia jauku, nedrąsiai ištarė Airida, dairydamasi į išblukusius tapetus ir senoviškas lemputes.
Janina tik pasišaipė na taip, jauku, ką daugiau pasakysi. O ten buvo modernu ir patogu, dvidešimt metų dėl to stengėsi. Tegul naudojasi.
Būtent tas susitikimas tapo likimo ironija po metų, vieną vakarą, išgirdo rakto suktelėjimą spynoje.
Čia tau? paklausė Janina Gabijos.
Dukros akys išsiplėtė.
Prie durų stovėjo Airida pravirkusi, su juoda tušo ir blizgių šešėlių žymėmis ant skruostų. Rankose sportinė kuprinė.
Kas su Sergejum nutiko? išsigando Janina.
Nutiko! vos sugebėjo išspausti iš savęs Airida. Užtikau jį su sekretore! Norėjau padaryti staigmeną jis vėl vėlai dirbo ir…
Vėl verkšleno kaip vaikas, slėpdama veidą delnuose.
Tai ko tu iš manęs nori? paklausė Janina, spėdama pagal sunkiai pripildytą sportinę kuprinę, ko Airida tikisi.
Ar galėčiau čia pernakvoti? Neturiu nė cento. Rytoj važiuosiu pas mamą traukiniu.
O už ką važiuosi, jei pinigų neturi?
Galvojau, kad paskolintumėte.
Janina nesuprato juoktis ar verkti.
Už ją apsisprendė dukra.
Išeik iš čia! atšiauriai ištarė Gabija ir pridėjo porą sutikėtai piktesnių žodžių, kurių Janina iš jos dar negirdėjo.
Janina dukrą sudrausmino žvilgsniu.
Eik vidun, Airida, tarė ji. Vakaras jau, negaliu į gatvę išvaryti.
Toliau blogiau.
Dukra buvo taip įsiutusi, kad ištarė arba aš, arba ji. Janina gūžtelėjo pečiais pati spręsk, jau pilnametė. Nori, pas tėtį važiuok.
Man jūsų tėčio nereikia! Pas Neringą važiuosiu!
Teko iškviesti taksi, kad dukra nakvotų pas draugę. O Janinai liko pagirdyti Airidą arbata ir valerijonais per metus gyvenimo Vilniuje ji taip ir neįsigijo nei draugų, nei darbo, tik naują žiedą liežuvyje. Janina, žinoma, paskolino pinigų ką daryti, juk ne pas save guldys. Net iki stoties nuvežė, kad nesusipainiotų.
Airida ilgai dėkojo, atsiprašinėjo ir pažadėjo pakeisti gyvenimą mokytis ir daugiau su vedusiais neprasidėti.
Mama visad sakė, kad esu nevalyva. Iš tiesų buvo teisi.
Janina į traukinį jos nelydėjo ir ranka nemojo per daug jau visko. Su dukra susitaikė greitai, bet Gabija ilgai dar nesuprato kaip mama galėjo į namus priimti tą, kuri juos skyrė. Janina glostė dukros minkštus plaukus, šypsojosi ir sakė:
Užaugsi suprasi.
Sergejus paskambino po savaitės. Sakė, viską suprato, Airidą paliko ir nori vėl šeimos.
Marškinių švarių pritrūkai? sarkastiškai paklausė Janina.
Na taip, liūdnai atsiduso buvęs vyras. Ji visai skalbti nemoka, metus vos ne su tais pačiais vaikštau…
Žinoma, Janina negrįžo. Ir džiaugtis nesimaivė. Bet pripažino sau po visko lengvumo atsirado ir galvoje, ir širdyje, juoktis ėmė dažniau. Įsigijo šunį, vakare eidavo su juo pasivaikščioti. Susipažino su simpatišku kaimynu ir kas, kad dešimt metų vyresnis, pati ne mergaitė. Ir gyvenimas bėgo toliau.






