Kažkas keisto ir nesuprantamo nutiko Perkūno krikštynose. Niekas dar nėra matęs kūdikio, kuris taip garsiai rėktų, verktų ir trūkčiotų per visą ceremoniją.
Visi susirinkę vos nedrąsiai atsiduso išgirdę riksmo aidą, kai kunigas panardino vaiką į vandenį. Net atrodė, lyg kunigas būtų įmerkęs Perkūną į verdantį vandenį. Mano širdis plyšo dalimis, girdint sūnaus ašaras. Keletą akimirkų stovėjau sustingusi, tačiau nebegalėdama ištverti, nusišliaužiau prie vyro ir sušnabždėjau:
Gal gali pasakyti, kada visa tai baigsis?
Dar penkiolika minučių, tyliai atsakė jis.
Ar yra būdas pagreitinti viską? Negaliu tiesiog stebėti savo vaiko kančių.
Juk pati žinai, jei nutrauksime sakramentą, krikštas neįsigalios. Perkūnas privalo būti pakrikštytas.
Bet gi matai, kaip jam skauda.
Taip, bet ne dėl paties krikšto. Priežastis yra visai kitur…
Kur?
Ta priežastis tu ir aš.
Ką turi omenyje?
Ar tuokėmės bažnyčioje?
Ne, tyliai atsakiau.
Perkūnui tik mėnuo. Vadinasi, jį pradėjome per Gavėnią. Be to, nemanau, kad tau svetimos motinos nuodėmės…
Nuleidau galvą kančia mane slėgė.
Kaip bandai atpirkti savo kaltes? Ar buvai išpažintyje?
Neturėjau ką atsakyti.
Kunigas ramiai pratęsė:
Viskas aišku. Pažeidėme Dievo įstatymus, tad kentėji ne tik tu kentės ir sūnus. Jeigu nori, kad Perkūnas atsigautų išpažink, atgailauk ir stenkis būti geresnė.
Pradėjau verkti, sūrios ašaros ritosi skruostais. Grįžau pas artimuosius, o Perkūnas nustojo verkti. Kunigas tęsė krikštą.
Staiga visi pajuto, kad tėvų nuodėmės nuslinko nuo kūdikio Perkūnas tapo ramus.
