KEISTI KAIMYNAI Į butą Nr. 222, name 8, esančiame Maironio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Penkiasdešimties su trupučiu metų sutuoktinių pora. Abu žemo ūgio, liesi. Jis – barzdotas, vilki pilką paltą. Jai dažnai matyti ilga sijona ir margaspalvė beretė. Mandagūs, lifte visada nusišypso ir palaiko duris, jei kas su sunkiomis tašėmis. O svarbiausia, ypač dabartiniuose daugiabučiuose – tylūs. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Praėjus maždaug dviem savaitėms, Smirnovai iš 221-ojo ir Kazakovai iš 223-iojo kaimynus pradėjo girdėti kur kas aiškiau. Ir štai tai tapo pagrindine pokalbių per vakarienę tema. Štai ką kalbėjo Smirnovai, keturiasdešimtmečiai, jau pusę gyvenimo bendrą pavardę turintys: – Ar matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar kartu važiavom liftu. – Kaip jie tau? – Atrodo normalūs, paprasti. O kas? – Oi, labai meilūs jie pasirodė… – Kaip suprasti? – Dieną, kai visi išvažiuoja, bute pasidaro tylu. Ir girdisi viskas. Jau trečia diena pas juos žaidimai – na, tie suaugusiųjų… – Rimtai? – Taip, dar ir su fantazija. Tikra kino scena… – Cha, smagu! – Kartais pats išgirsi ir pasijuoksi. Bet tiesą sakant, nervina. Net dirbti trukdo. – Nagi, baik, nesibark – žmonėms penkiasdešimt, o jie dar „žaidžia“. „Mes, deja, jau ne“, – pagalvojo, bet garsiai, aišku, nieko neištarė. Savaitgalį šeimos galva irgi tapo nenorimu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįsyk – klasikinis „sodininko ir šeimininkės“ siužetas. Smirnovai klausėsi ir raudo. ***** O štai apie ką kalbėdavosi jauniausia laiptinės pora – Kazakovai. Jiems beveik trisdešimt, penktus metus susituokę, laukia pirmagimio. – Kostai, matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar prie laiptinės sutikau. O kas? – Tokie įdomūs! Ji jam kaip restorane valgyt gamina. O jis – nuolat dovanas neša. Nei dienos be dovanos. – Iš kur žinai? – Aš gi kasdien į lauką išeinu – jų buto kvapai tokie, kad svaigsta galva! O jį keliskart mačiau su gėlėmis, kartą su dovanų maišeliu. Ir grįžta į namus it į pasimatymą. – Hm. – Gal jie ir nevedę? Gal tiesiog mylimieji? – Nežinau… Bet kartu gyvena. – Ir virtuvėje kaip jauni klega, jei indų nebarškina, viską girdžiu: hihi ir hahaha. – Aišku. Prasidėjo žinios, einu pažiūrėti. Penktadienį Kazakovas Kostas prie lifto sutiko kaimyną. Šis buvo su gėlėmis, raudono vyno buteliu ir labai dideliais lūkesčiais vakarui. ***** Laikas bėgo. Jau mėnuo, kaip keisti kaimynai gyvena 222 bute. 221 bute jau priprato prie garsų už sienos. O tie, rodos, vis neatsidžiaugia. Kiekvieną dieną – vis naujovės, arba paprasčiausi saldūs atodūsiai ir čiužinio girgždesiai. Kaip paskutinė diena, skuba pasimėgauti vienas kitu. Vieną vakarą Vėra Smirnova, nuleidus akis, pasakė vyrui: – Buvau šiandien prekybos centre, nuėjau į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau, – praskleidė chalatą. Smirnovo Nikolajaus akys užsidegė, jis netyčia perbraukė liežuviu per lūpą. – O aš, – sako, – šiomis dienomis į vieną specialią parduotuvę užsukau. Žiūrėk, ką paėmiau, nežinau ar tau patiks. – Jei nepabandysi, nesužinosi, – nuraudo Vėra. ***** – Prasidėjo procesas, – pašnibždėjo 222 buto kaimynas, stovėdamas prie sienos su ausimi prie bendros sienos su Smirnovais. ***** Konstantinas iš 223 nusprendė per pietus užsukti į juvelyrinę. Jau senokai nedžiugino žmonos dovanėlėmis. O anksčiau – kas savaitę ką nors padovanodavo. Kur tik užeina – ieško, kuo nustebinti. Bent jau jos mėgstamą šokoladą visada turėdavo portfelyje. Netikėtai pamato pažįstamą striukę. – Oksana! – šūktelėjo žmoną – ką tu čia veiki? Iki namų juk toli. – Tai tiesiog pasivaikščiot norėjau, – sumurmėjo žmona. – O tu? – Štai, auskarus tau nupirkau. Imk, – neištvėrė Kazakovas. Oksana nusišypsojo: – Ačiū, mielas, – pabučiavo vyrą, – o aš vakarienei karbonarą su krevetėmis nutariau paruošti. Prisimeni, anksčiau gamindavau? Čia, pasirodo, geriausios krevetės. – Atsimenu! Net seilė nutįso tą skonį prisiminus. – Tik neužsibūk – ruoškis iki 19 val., kad nereikėtų pašildyti. – Gerai, – atsakė Konstantinas, o mintyse pagalvojo: dar gėlių nupirksiu. ***** – Na kaip ten pas juos? – teiraujasi vyras iš 222. – Kažką ypatingo gamina, – nusišypsojo moteris, – ir pas juos procesas pajudėjo. ***** Praėjus dar mėnesiui, Smirnovų nepažintum. Jaunesni dešimčia metų. Žvilgsnių vienas kitam negali atitraukti. Tik ir laukia progos pabūti dviese. O kartais net nuo vaikų ištrūksta, viešbutį išsinuomoja ir nesisotina vienas kitu. Ir bendrų temų pokalbiams atsirado, ir reikalai puikiai sekasi. ***** Kazakovai tuoj susilauks pirmagimio, o į pasimatymus iš naujo vaikščioti pradėjo. Ir į kiną, ir į restoraną, ir parodą. Oksana seną receptų knygą atrado. O Konstantinas žmoną lepina dovanėlėmis kas savaitę – o jei ką, bent jau šokoladas portfely visada guli. Nepamena, kada žiūrėjo vakaro žinias. ***** – Tai kaip jiems sekasi? – paklausė moteris iš 222-ojo. – Gerai. Čiužinys tyliai girgžda. Matyt, vaikai namie. Bet šiaip – daug smagiau tapo, aš nuolat klausausi, kad nieko nepraleisčiau. – Ir kitiems sekasi. Virtuvėje kukuoja it balandžiai, juokiasi. Ir iš jų buto kvapas kaip iš restorano. – Tai ir puiku! Sutelpam į tris mėnesius. Dar porą savaičių pagyvensim, kad rezultatą įtvirtintume. – Gerai. Kas kitas? – Simonavai, 4 namas, 65 butas. 66-ajame kasdienybė jau pasiglemžė šeimą, vardų vienas kito nebeprisimena. O 64-ajame – kaip visada, reikia lovos reikalus ir tvarką pataisyti! – Supratau. Kol kas tavo kasečių nenešiu – dar pašurmuliuok. O maisto iš restorano atšaukti irgi neskubu. Kvapniosios alyvos dar nesibaigė. Beje, tos rožės, kurių pakuotę vis keitei, nuvytusios. Reiktų dar vieną puokštę nupirkti. – Nupirksiu. Primink man nugarą įtrinti, tada eisim miegot…

Keista kaimynystė

Į 222-ąjį butą, aukštam name 8, stovinčiame ant Maironio gatvės, atsikraustė nauji kaimynai. Tokia penkiasdešimtmečių pora abu nedideli, liesi. Vyras su barzda, dėvi pilką paltą. Žmona praktiškai visada matoma su ilgu sijonu ir skaisčiu vilnoniu beretu. Mandagūs lifte nusišypso, duris prilaiko, jei pamato, kad sunkias tašes tampai.
O svarbiausia tylūs, ko dabar gyvenamų namų statytojai dažnai nebegali pažadėti.
Bet tik pirmas dvi savaites taip atrodė. Po to, jau maždaug po savaitės ar dviejų, ir Petraitiai iš 221-ojo, ir Kazlauskai iš 223-ojo labai gerai naujus kaimynus išgirdo.
Netrukus tai tapo pagrindine vakarienės stalo tema.

Štai ką apie tai galvojo dviem dešimtmečiais kartu save praleidę Petraitiai.
Matai mūsų naujus kaimynus? klausia Rasa vyrą.
Mačiau vakar liftu kartu kilom, atsiliepia Vytenis.
Kaip tau jie atrodo?
Visiškai normalūs, paprasti. O kodėl klausi?
Pasakysiu, tie tai labai jau aistringi…
Ką turi galvoje?
Dieną, kai visi iš namų, tylu būna. Ir per sienas girdisi viskas… Tai jau trečią dieną žaidimus visokius sugalvoja. Na, žinai, suaugusiems…
Rimtai?
Rimtai. Ir dar su tokia vaizduote, kad filmas, ne gyvenimas…
Haha! Įdomu.
Pats išgirsi dar kartą, pats nusijuoksi. Bet, nuoširdžiai, angerina ir dirbt trukdo.
Ai, nereikia būti senamadišku, gal žmonėms per penkiasdešimt, bet dar normaliai žaidžia…
Viduje galvojo: Ne taip, kaip mes, bet garsiai to, žinoma, neišdrįso.
Savaitgalį ir pats šeimos galva tapo priverstiniu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįkart klasiška scena sodininkas ir šeimininkė. Abu Petraitiai klausė ir nuo ausų iki kojų raudonavo.

*****

Tuo metu Kazlauskų jauniausios poros laiptinėje pokalbiai buvo kitokie. Jiems apie trisdešimt, kartu penkti metai, laukia pirmagimio.
Egle, matei naujus kaimynus?
Mačiau, net vakarykštėj laiptinėj prasilenkėm. Kodėl?
Labai įdomūs ji jam vis kažką gamina, kaip restorane, o jis ją dovanom apiberia. Nė dienos be dovanų.
Iš kur žinai?
Kiekvieną dieną su vežimėliu išeinu, iš jų buto tokie kvapai veržiasi, net galva susisuka! Dažnai sutinku jį su gėlėm ar dovana, ir namo, lyg į pasimatymą grįžta.
Hm.
O dar virtuvėj meiliai šnekučiuojas, jei indų nesuskamba puikiai girdėti toks pakikenimas, juokas. Kaip šviežiai įsimylėję.
Aha… Na, einu žinias žiūrėt.
Penktadienį prie lifto Kazlauskas pats susidūrė su naujuoju kaimynu. Šis nešė gėles, vyno butelį ir akivaizdžiai ruošėsi šauniam vakarui.

*****

Laikas bėgo. Jau mėnuo, kai tie keisti kaimynai 222-ame gyvena. Petraitiai ausims baigia priprasti prie garsų už sienos. O ten, atrodo, vis dar nesulaukia kasdien vis nauja scena, arba saldūs atodūsiai su čiužinio girgždėjimu. Kaip paskutinę dieną mėgaujasi.
Vieną vakarą Rasa nuleidus akis sako vyrui:
Šiandien prekybcentry užėjau į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau.
Ji praskleidė chalatą.
Vytenio akys sublizgo, liežuvis nevalingai per lūpą perbėgo.
O aš… sako prieš kelias dienas užėjau į suaugusių prekių pardą. Pažiūrėk, gal patiks? Nors pats nežinau…
Jei nepabandysi nesužinosi! raudonuodama nutarė Rasa.

*****

Prasidėjo jų reikalai, pusbalsiu juokėsi vyras iš 222, pritūpęs prie sienos ir prikišęs ausį.

*****

O Kazlauskas, vidury dienos sugalvojęs į juvelyrinę užsukti, susimąstė gal per ilgai žmonai nieko nedovanojo. Anksčiau bent šokoladuką portfelyje turėdavo, būdavo, ir nuolat ką nors nupirkdavo džiugindamas.
Staiga pamato pažįstamą paltą.
Egle! šūktelėjo žmonai ką tu čia veiki? Iki namų toli.
Tiesiog norėjau pasivaikščiot, kiek sutriko Eglė, o tu?
Va, auskarus tau nupirkau. Imk, neištvėrė Kazlauskas.
Eglė nusišypsojo:
Ačiū, brangusis! pakštelėjo vyrui o aš nusprendžiau vakarienei karališką makaronų su krevetėm karbonarą padaryti. Atsimeni? Čia pat geriausios krevetės.
Oho, atsimenu! Net seilė nutįso.
Nepavėluok, septintą jau bus viskas paruošta, kad vėl nešildyt reikėtų.
Gerai, sutiko Konstantinas, mintyse pagalvojęs, kad reiktų ir gėlių nupirkti.

*****

Na, kas ten vyksta? klausia vyras iš 222.
Kažką neįprasto ruošia, nusišypso moteris, ir pas juos reikalai juda.

*****

Dar po mėnesio Petraitiai kaip nauji: bent dešimt metų jaunesni, akys vėl spindi vienas kitam, tik laukia progų pabūti dviese.
Kartais net nuo vaikų pabėga, viešbutį išsinuomoja, kad tik galėtų sočiai viens kitu pasimėgauti.
Ir pokalbių tarp jų daugiau randasi, ir namų reikalai geriau sekasi.

*****

Kazlauskams jau tuoj tuoj gimtų pirmagimis, tačiau jie ėmė vėl į pasimatymus eiti ir į kiną, ir į restoraną, net į parodą. Eglė ištraukė seną receptų knygą, o Konstantinas žmoną kas savaitę dovanom lepina, reikalui esant šokoladė portfelyje būna. Jau seniai vakaro žinių nebematė…

*****

Tai kaip ten pas juos? paklausė moteris iš 222-ajame.
Viskas gerai. Po truputį čiužinį girgždina, matyt, vaikai namie. Šiaip daug smagiau tapo, klausau nuolat, smalsu.
Ir antri viskuo patenkinti. Virtuvėj, kaip balandėliai, juokiasi. O iš jų buto kvapai kaip iš restorano.
Tai ir gerai! Sutilpom per tris mėnesius, dar pora savaičių pamakaluosimės ir bus.
Gerai. Kas bus toliau?
Simonų namas, butas 65. 66-am šeima rutina apaugus, net vardų vienas kito nebežino. 64-ame kaip visada, miegamojo reikalus tvarkyt ir švaros įnešt!
Supratau. Gerai, tavo kasečių dar kol kas neliuksiu, dar pašūkauk. O restoraną atšaukt nenoriu, kvapieji aliejai dar nepasibaigė. O beje, tos rožės, kurioms prieš savaitę vandenį keitei, nupuvo. Reikės dar vieną puokštę nupirkti.
Nupirksiu. Pamasžuok man nugarą, ir eikim miegot…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

19 + nineteen =

KEISTI KAIMYNAI Į butą Nr. 222, name 8, esančiame Maironio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Penkiasdešimties su trupučiu metų sutuoktinių pora. Abu žemo ūgio, liesi. Jis – barzdotas, vilki pilką paltą. Jai dažnai matyti ilga sijona ir margaspalvė beretė. Mandagūs, lifte visada nusišypso ir palaiko duris, jei kas su sunkiomis tašėmis. O svarbiausia, ypač dabartiniuose daugiabučiuose – tylūs. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Praėjus maždaug dviem savaitėms, Smirnovai iš 221-ojo ir Kazakovai iš 223-iojo kaimynus pradėjo girdėti kur kas aiškiau. Ir štai tai tapo pagrindine pokalbių per vakarienę tema. Štai ką kalbėjo Smirnovai, keturiasdešimtmečiai, jau pusę gyvenimo bendrą pavardę turintys: – Ar matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar kartu važiavom liftu. – Kaip jie tau? – Atrodo normalūs, paprasti. O kas? – Oi, labai meilūs jie pasirodė… – Kaip suprasti? – Dieną, kai visi išvažiuoja, bute pasidaro tylu. Ir girdisi viskas. Jau trečia diena pas juos žaidimai – na, tie suaugusiųjų… – Rimtai? – Taip, dar ir su fantazija. Tikra kino scena… – Cha, smagu! – Kartais pats išgirsi ir pasijuoksi. Bet tiesą sakant, nervina. Net dirbti trukdo. – Nagi, baik, nesibark – žmonėms penkiasdešimt, o jie dar „žaidžia“. „Mes, deja, jau ne“, – pagalvojo, bet garsiai, aišku, nieko neištarė. Savaitgalį šeimos galva irgi tapo nenorimu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįsyk – klasikinis „sodininko ir šeimininkės“ siužetas. Smirnovai klausėsi ir raudo. ***** O štai apie ką kalbėdavosi jauniausia laiptinės pora – Kazakovai. Jiems beveik trisdešimt, penktus metus susituokę, laukia pirmagimio. – Kostai, matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar prie laiptinės sutikau. O kas? – Tokie įdomūs! Ji jam kaip restorane valgyt gamina. O jis – nuolat dovanas neša. Nei dienos be dovanos. – Iš kur žinai? – Aš gi kasdien į lauką išeinu – jų buto kvapai tokie, kad svaigsta galva! O jį keliskart mačiau su gėlėmis, kartą su dovanų maišeliu. Ir grįžta į namus it į pasimatymą. – Hm. – Gal jie ir nevedę? Gal tiesiog mylimieji? – Nežinau… Bet kartu gyvena. – Ir virtuvėje kaip jauni klega, jei indų nebarškina, viską girdžiu: hihi ir hahaha. – Aišku. Prasidėjo žinios, einu pažiūrėti. Penktadienį Kazakovas Kostas prie lifto sutiko kaimyną. Šis buvo su gėlėmis, raudono vyno buteliu ir labai dideliais lūkesčiais vakarui. ***** Laikas bėgo. Jau mėnuo, kaip keisti kaimynai gyvena 222 bute. 221 bute jau priprato prie garsų už sienos. O tie, rodos, vis neatsidžiaugia. Kiekvieną dieną – vis naujovės, arba paprasčiausi saldūs atodūsiai ir čiužinio girgždesiai. Kaip paskutinė diena, skuba pasimėgauti vienas kitu. Vieną vakarą Vėra Smirnova, nuleidus akis, pasakė vyrui: – Buvau šiandien prekybos centre, nuėjau į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau, – praskleidė chalatą. Smirnovo Nikolajaus akys užsidegė, jis netyčia perbraukė liežuviu per lūpą. – O aš, – sako, – šiomis dienomis į vieną specialią parduotuvę užsukau. Žiūrėk, ką paėmiau, nežinau ar tau patiks. – Jei nepabandysi, nesužinosi, – nuraudo Vėra. ***** – Prasidėjo procesas, – pašnibždėjo 222 buto kaimynas, stovėdamas prie sienos su ausimi prie bendros sienos su Smirnovais. ***** Konstantinas iš 223 nusprendė per pietus užsukti į juvelyrinę. Jau senokai nedžiugino žmonos dovanėlėmis. O anksčiau – kas savaitę ką nors padovanodavo. Kur tik užeina – ieško, kuo nustebinti. Bent jau jos mėgstamą šokoladą visada turėdavo portfelyje. Netikėtai pamato pažįstamą striukę. – Oksana! – šūktelėjo žmoną – ką tu čia veiki? Iki namų juk toli. – Tai tiesiog pasivaikščiot norėjau, – sumurmėjo žmona. – O tu? – Štai, auskarus tau nupirkau. Imk, – neištvėrė Kazakovas. Oksana nusišypsojo: – Ačiū, mielas, – pabučiavo vyrą, – o aš vakarienei karbonarą su krevetėmis nutariau paruošti. Prisimeni, anksčiau gamindavau? Čia, pasirodo, geriausios krevetės. – Atsimenu! Net seilė nutįso tą skonį prisiminus. – Tik neužsibūk – ruoškis iki 19 val., kad nereikėtų pašildyti. – Gerai, – atsakė Konstantinas, o mintyse pagalvojo: dar gėlių nupirksiu. ***** – Na kaip ten pas juos? – teiraujasi vyras iš 222. – Kažką ypatingo gamina, – nusišypsojo moteris, – ir pas juos procesas pajudėjo. ***** Praėjus dar mėnesiui, Smirnovų nepažintum. Jaunesni dešimčia metų. Žvilgsnių vienas kitam negali atitraukti. Tik ir laukia progos pabūti dviese. O kartais net nuo vaikų ištrūksta, viešbutį išsinuomoja ir nesisotina vienas kitu. Ir bendrų temų pokalbiams atsirado, ir reikalai puikiai sekasi. ***** Kazakovai tuoj susilauks pirmagimio, o į pasimatymus iš naujo vaikščioti pradėjo. Ir į kiną, ir į restoraną, ir parodą. Oksana seną receptų knygą atrado. O Konstantinas žmoną lepina dovanėlėmis kas savaitę – o jei ką, bent jau šokoladas portfely visada guli. Nepamena, kada žiūrėjo vakaro žinias. ***** – Tai kaip jiems sekasi? – paklausė moteris iš 222-ojo. – Gerai. Čiužinys tyliai girgžda. Matyt, vaikai namie. Bet šiaip – daug smagiau tapo, aš nuolat klausausi, kad nieko nepraleisčiau. – Ir kitiems sekasi. Virtuvėje kukuoja it balandžiai, juokiasi. Ir iš jų buto kvapas kaip iš restorano. – Tai ir puiku! Sutelpam į tris mėnesius. Dar porą savaičių pagyvensim, kad rezultatą įtvirtintume. – Gerai. Kas kitas? – Simonavai, 4 namas, 65 butas. 66-ajame kasdienybė jau pasiglemžė šeimą, vardų vienas kito nebeprisimena. O 64-ajame – kaip visada, reikia lovos reikalus ir tvarką pataisyti! – Supratau. Kol kas tavo kasečių nenešiu – dar pašurmuliuok. O maisto iš restorano atšaukti irgi neskubu. Kvapniosios alyvos dar nesibaigė. Beje, tos rožės, kurių pakuotę vis keitei, nuvytusios. Reiktų dar vieną puokštę nupirkti. – Nupirksiu. Primink man nugarą įtrinti, tada eisim miegot…