KEISTI KAIMYNAI
Į butą nr. 222, name numeris 8, esančiame Maironio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Sutuoktinių pora, kiek per penkiasdešimt metų amžiaus. Abu neaukšti ir liesi, sulig rūgščiais veidais, rodos, jų juokas irgi turi šiek tiek acto poskonį. Jis visados su barzda ir pilku paltu, o ji dažnai žingsniuoja ilgais sijonais, kepuraitė margais gėlių raštais. Abudu itin mandagūs lifte šypsosi, duris prilaiko, jei tau sekasi dėžes ar bulvių pilnus krepšius neštis iš Iki.
O ir labai svarbu, dabartinėmis namų statybos mados aplinkybėmis tylūs.
Kaip ten bebūtų, tik pirmąsias dvi savaites taip atrodė, o vėliau Butkevičiai iš 221-ojo buto bei Žilinskai iš 223-iojo labai aiškiai išgirdo tą jų tylumą.
Štai ir tapo jie pagrindine vakarienės tema visoms laiptinės šeimoms.
Kalbamės apie Butkevičius: sutuoktiniai, keturiasdešimčių, jau pusę gyvenimo viena pavarde gyvena, o norisi kažko naujo…
Ar matei, kas tie mūsų naujieji šalia?
Mačiau vakar kartu lifte važiavome.
Kaip tau jie?
Na, tokie, kaip visi, normalūs. Kas?
O, pasirodė, kad meilės jie tikrai nestokoja…
Tu apie ką dabar?
Dieną visi susiskirsto savais reikalais, tylu. O tada girdisi. Kaip jie žaidžia! Jau trečia diena suaugusiųjų pramogas varo.
Rimtai?
Ir dar su fantazija! Tikras vilnietiškas filmas, ne gyvenimas…
Hah, kietai!
Pats kartais įsiklausyk, tai pasijuoksi. Bet, sakykime, dirbti trukdo. Kartais…
Baik, neteiskime, žmonės jau penkiasdešimt kerta, o dar žaidžia.
Ne kaip mes…,” pamąstė jis tyliai, bet garsiai nesakė.
Savaitgalį galva šeimos taip pat tapo jų netyčiniu klausytoju: šį kartą buvo scenoje sodininko ir šeimininkės viešas pasirodymas. Abu Butkevičiai klausė, raudonavo, bet užtruko iki galo.
*****
O štai ką klegėjo Žilinskai jauniausia pora visoj laiptinėj. Jiems beveik po trisdešimt ir jau penktus metus kartu, pirmagimio laukia.
Kastyti, matei naujus kaimynus?
Aha, vakar susidūrėm prie įėjimo. Ką?
Įdomūs labai. Ji jam visą laiką kaip kavinėj visokius skanėstus gamina, o jis ją dovanomis apiberia. Nei dienos be dovanos.
Iš kur žinai?
Kiekvieną dieną einu pasivaikščiot, iš jų buto kvapai eina galima net apsvaigti! Ir dar gi, kelis kartus sutikau jį su gėlėmis, kartą su dovanu maišeliu. Lekia namo kaip į pirmą pasimatymą.
Hmm.
Tai gal jie išvis ne sutuoktiniai, o… meilužiai?
Nežinau… Bet gyvena kaip šeima.
O ten virtuvėj buriasi, juokiasi, pačios indų kliošės priverstos klausytis kikenimų kaip jaunikliai!
Supratau. Prasidėjo žinios, eisiu pažiūrėt.
O penktadienį Kastytis sustiko savo keistąjį kaimyną prie lifto vėl su rožėmis, raudonu vynu, visai pasiruošęs vakaro nuotykiui.
*****
Laikas ėjo. Jau mėnuo tie keistieji gyveno 222-ajam bute.
Butkevičiai 221-ajame priprato prie muzikos už sienos. O kaimynai vis negali atsidžiaugt kasdien vis kas naujo ten girgžda, šūkauja, atsidūsta, tartum paskutines akimirkas gyvenime leidžia, niekaip nenori paleist vienas kito.
Vieną vakarą Violeta Butkevičienė, žvilgsnį nuo grindų nukreipusi, draugiškai pasakė vyrui:
Šiandien užklydau į Akropolį, belenkai į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau! mostelėjo chalatą.
Butkevičiaus Vytauto akys net sužibo, o liežuvis, nė nepastebėjo kaip, pravėrė lūpas.
O aš, sako neseniai užėjau į suaugusiųjų prekių parduotuvę. Žiūrėk, ką nupirkau. Nežinau, patiks ar ne.
Jei neišbandysi nesužinosi, raudonuodama tarė Violeta.
*****
Prasidėjo procesas, tyliai sušnabždėjo kaimynas iš 222-ojo, prilipęs ausimi prie sienos tarp butų.
*****
Kastytis iš 223-iojo pietų metu sumąstė užsukti į Auksinė avis juvelyrinį. Jau seniai žmonos niekuo nelepino. Anksčiau gi kiekvieną savaitę bent šokoladą parnešdavo, dabar net užsimiršo. O juk neišsižada portfelyje visada ir šiandien jos mėgstamiausia plytelė.
Netikėtai mato pažįstamą striukę.
Eglutė! pašaukė žmoną, ką tu čia darai? Juk toli nuo namų…
Tiesiog pasivaikščiot panorau, susipainiojo žmona, o tu?
Žiūrėk, auskarus tau nupirkau. Imk nesusilaikė Kastytis.
Eglutė nušvito it Kalėdų eglutė:
Ačiū, brangusis, pabučiavo vyrą. O aš carbonaros su krevetėm šiandien vakarienei gaminsiu. Prisimeni, kai anksčiau gamindavau? Čia patys geriausi vėžiukai.
Prisimenu! Net seilė nutekėjo.
Tai nevažiuok šįvakar niekur, iki septynių būsiu pagaminusi kad nereikėtų šildyt.
Gerai, linktelėjo Kastytis ir pagalvojo: reik dar gėlių nupirkti.
*****
Na, ką ten veikia? klausia vyras iš 222-ojo.
Kažką įdomaus verda, šyptelėjo žmona. Ir ten veiksmas prasidėjo.
*****
Dar po mėnesio Butkevičių neatpažintum atjaunėjo kaip po Dzūkijos mineralinių šaltinių. Vienas nuo kito akių nenuleidžia, vos tik proga dviese pasilikti jau planuoja išvyką ar net viešbučio kambarį pasisamdo, nuo vaikų atostogų irgi reikia.
Kalbos jų tapo įdomesnės, veiksmai aktyvesni.
*****
Žilinskai laukia pirmagimio, bet vis iš naujo į pasimatymus eina: tai į kiną, tai į restoraną, tai į kokią parodą. Eglutė receptų užrašinę rado dabar tie patiekalai ant stalo, kad net kaimynai pagalvotų, jog restoranas laiptinėje atsidarė. Kastytis kas savaitę dovanoja žmonai ką nors, net jei bent šokoladukas kišenėj. Net nebeatsimena, kada per televizorių žinias žiūrėjo.
*****
Na, kaip ten jiems sekasi? teiraujasi dama iš 222-ojo.
Gerai. Matrasas švelniai girgžda. Matyt, vaikai namie. Bet žymiai linksmeu tapo, dabar ne tik klausau, bet ir domiuosi viskuo!
Ir pas antruosius viskas puikiai. Klegesi virtuvėje, juokiasi, skanūs kvapai sklaidosi kaip Užupio užeigoje per sekmadienio pusryčius.
Tai ir puiku! Tilpom į tris mėnesius. Dar pora savaičių ir patrauksim iš čia į naujas aukštumas.
O kas kitas eilėje?
Simonaitė, Simono g. 4, butas 65. 66-ame šeima užžėlusi rutina, net vardų jau beveik nebeprisimena vienas kito. O 64-ame kaip visada, reikia tvarką miegamajam įvesti!
Aišku. Na, kol kas tavo kasetes nerinksiu, dar patrukšmauk. Ir restoranų užsakymus kol kas paliksiu. Aromatinių aliejų dar yra. Beje, tos rožės, kurių vandenį keitei kas savaitę, jau nuleido galveles teks naują puokštę nupirkt.
Nupirksiu. Tik nugarą pamasažuok, tada galėsim miegot…
