20251110, vasaros vakaras
Šiandien keliaujau iš Vilniaus į Kauną greituoju traukiniu. Vairuotojas, jau pasijuokęs, pasakė, kad neteikia. Aš sėdėjau dvi valandos jau tam paties kambario viduryje, kai šalia manęs atsisėdo jauna moteris, kuriu greitai patraukė dėmesį. Ji buvo apie trisdešimt metų, gražiai kirpti plaukai, tamsiai rudi, o jos figūra priminė sportinę joginę niekam nepasiekė mano pilną kūnų išvaizdos. Šypsena nuolat plaukdavo ant lūpų, bet akis…
Joje nieko ypatingo nebuvo, tik ryškiai juodi akinių lęšiai slėpė akims spindesį. Kas svarbu?, galvojau, kai išsklaido pilką, beveik niūrią dieną, kai krentančios debesys apgaubė dangų. Galbūt bandė paslėpti tamsius ratlius po akimis arba spaudimą, bet tai tik paprasta žmonių taktikos.
Stengiausi rasti priežastį, kodėl ji man taip pasikvietė, bet smalsumas liko. Žinau jos vardą Giedrė, ji dirba paslaugų sektoriuje. Klausti, kodėl ji dėvi akinius šviesio trūkumo metu, jaudinasi, nes tai panašu į kažkokį akių sveikatos problemą. Todėl tyliai sulaikiau kalbą, tarsi viskas būtų paprasta kelionės įkūna.
Staiga, šypsena iškreipta, ji paklausė:
Jonai, ar norėtum, kad tau nupasažytų kortas? Man tai sekasi puikiai. Mano prosenelė buvo patikima burtininkė, ne kaip šiuolaikiniai šmėklų meistrai. Ar norėtum sužinoti, ką lemia likimas?
Pasidroviau, nes neplanuoju žinoti, ką laukia ateityje. Bet ji tęsė:
Ačiū, Giedrė, bet aš nepasitikiu kortomis.
Taigi nieko neturėtum bijoti.
Kodėl manyti, kad bijau? Aš tiesiog… nenoriu.
Mano balsas pasidėjo tvirčiau, o jos lūpos tremėjo švelna šypsenėlė. Ji susirinko ir iš savo rankinės ištraukė velurių maišelį su kortų kaladėle, kurią padėjo ant stalelio tarp mūsų.
Kai nuėmė akinius, du didžiuliai juodos skaidrės visiškai uždengė jos akis. Mano širdis šoktelėjo kaip paukštis iš grotelių.
Kaip tu galėsi skaityti? Tu nematai! išsigandau.
Nesijaudink, Jonai, aš jaučiu kortas, žinau jas iki paskutinio brūkšnelio. Prisijungsime?, pasakė ji ir vėl užsidėjo akinius, kad nuo mano žvilgsnio galėtų išvengti.
Aš, nesantį judesių, neįgijau jokios įtakos. Giedrė pradėjo išdėstyti kortas ratu, laikydamasi įprastų ritualų, ir pareiškė:
Pasuk tią, kuri yra arti, ji parodys praeitį.
Manęs rankos drebuodamos ištraukiau kortą. Tai buvo visiškai švari, be nė vienos linijos. Ji susimąstė:
Keista. Ši balta lapa rodo, kad jūs praeityje neegzistavote. Kaip tai gali būti?
Aš bandžiau atsargiai išreikšti nuostabą: Ką tai reiškia? Kad mano gyvenimas kaip dūžta į vėją? Ji atsakė: Pabandykime dar kartą, ištrauk bet kurią kortą.
Mano mintys skubėjo: greitai susirinkti daiktus ir išlipti iš kambario, nebesklausyti jos balsų, nes tai sukeldavo nepaaiškinamus jausmus galvoje. Tačiau, paklusdamas jos valiai, ištraukiau kitą kortą vėl balta, be žymių.
Aš pradėjau įtarti apgavystę ir drąsiai paklausiau:
Ar galime sustoti? Man jūsų kortos atrodo kaip juokas.
Ji susiraukė, bet vis tiek tvirtino:
Kortos normalios, brūkšnelių nėra, bet šiuo momentu jos visiškai lygios.
Aš paėmiau dvi kortas, prisiliesti; jos buvo lyg švarius popieriaus lapus. Pasiūliau jas atgal:
Ar galėtumėt pasakyt, kodėl tai darai?
Ji atrodė sutrikusi ir baisiai blyški.
Nėra nieko baisaus, tiesiog norėjau šiek tiek pramogų kelionės metu. Paskutinis kartas ateičiai?
Aš su nuoskauda paklausiau, nes tai jau trukdė ramiai kelionei:
Ar galėtume baigti? Man ateitis atrodo balta, kaip šis popierius.
Giedrė sudirgo, veidas tarsi įsidrėkė iš šalto vėdinio.
Ar greitai mirsiu? išgirdau jos balsą, kuris atrodė lyg iš tolo.
Aš prisimindamas, nepasipiktinau, tiesiog tyliai pasiėmiau savo šaliką ir krepšį, iššaukiant į langą, ir su nepasitenkinimu šaukiau:
Kur aš turėčiau žinoti? Visi kažkada išeina
Iššokiau iš vagonų, nežiūrėdamas atgal. Įprastai, kai nusileidau prie Kauno stoties, man pasodėjo nešiojamos cigaretės dėžutę. Kviečiausi į išsenkančio draugo, stovinčio šalia, kurį matiau tik iš šono:
Uždegti galėtumėte?
Jis linktelėjo, išduodamas uždegiklį, o po to nusileido į šlapią grindį, tarsi nuleidęs šviesą iš savo akies. Aš nusiveržau, uždegu cigaretę, ir dūmai man suteikė šiek tiek ramybės. Prieš išeidamas į platformą, greitai pataisiau savo išvaizdą, atsiprašiau išbėgiusio vyro:
Atsiprašau, neketinau tavęs išgąsdinti. Tavo laikas dar nepasiekė, aš tik išsigandau.
Jis nusišypsojo, bet akys spindėjo nuo šokų.
Išeinau į nežinomą stotelės miestelį Vilkų ar Šilutės, nesvarbu, bet išmokau vieną svarbų dalyką.
Pamokslas: kai gyvenime susiduri su žmonėmis, kurie atrodo kaip paslaptingi reikalai, geriau klausytis savo širdies ir nepasiduoti neapgalvotam būties įspūdžiui.
Jonas.
