– Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, ir štai, sulaukęs šešiasdešimt trejų, nusprendei viską keisti? Marija sėdėjo savo mėgstamame krėsle, pro langą stebėjo vakaro Vilniaus panoramą ir stengėsi pamiršti šios dienos išgyvenimus. Vos prieš kelias valandas ji su rūpesčiu ruošė vakarienę ir laukė Vytauto sugrįžtant iš žūklės. Jis parėjo ne su laimikiu, o su naujienomis, apie kurias seniai galvojo ir vis nedrįso pasakyti. – Noriu skirtis, prašau suprasti, – netikėtai pratarė Vytautas, nuleisdamas akis. – Vaikai jau suaugę, supras, anūkams tai neaktualu, galime išsiskirti gražiai, be pykčio. – Keturiasdešimt metų tu šalia, ir dabar, užėjus pagundai, nori, kad viskas pasikeistų? – stebėjosi Marija. – Turiu teisę žinoti, kas bus toliau. – Tu liksi mūsų miesto bute, aš išsikraustysiu į sodybą. Nėra ką dalinti – vėliau viskas vis tiek atiteks dukroms, – aiškiai viską iš anksto suplanavęs buvo Vytautas. – Kaip jos vardas? – rezignuotai paklausė Marija. Vytautas paraudo, suskubo krautis daiktus ir apsimetė negirdėjęs klausimo. Tokia jo reakcija Marijai paliko mažai abejonių – gyvenime atsirado kita moteris. Jaunystėje tokių problemų nebuvo – niekada netikėjo, kad senatvėje liks viena, o vyras išeis pas kitą. – Gal dar viskas susitvarkys, – ramino Mariją dukros Viktorija su Irma, – neverta gilintis į tėčio sprendimą. – Nebus, – atsiduso Marija. – Nieko jau nebesikeis, gyvensiu viena, džiaugsiuosi jūsų laime. Viktorija su Irma išvažiavo į sodybą pasikalbėti su tėvu ir grįžo susikrimtusios, bet motinai tiesos nesakė. Tik prakalbas pakeitė – vis bandė įtikinti mamą, kad vienai galbūt gyventi ir geriau, nereikia papildomai rūpintis. Marija viską suprato, bet nesiėmė dukrų klausinėti ir stengėsi eiti gyvenimu toliau. Tai nebuvo lengva – kaimynės ir giminaičiai nuolat smalsavo ir klausinėjo apie susiklosčiusią situaciją. – Matai, daugybę metų kartu, o Vytautas senatvėje susirado kitą, – užjausdamos kalbėjo kaimynės iš Naujamiestžio. – Ji gal jaunesnė už tave ar turtingesnė? Marija nežinojo ką atsakyti, tačiau pati vis dažniau galvojo apie varžovę ir norėjo ją pamatyti. Todėl net nuvažiavo į sodybą pas Vytautą, neva atsiimti vasaros uogienių, bet iš tiesų tikėjosi susitikti su ta moterimi. – Vytautai, kodėl nepasakei, kad buvusi žmona pas mus lankysis? – skundėsi ekstravagantiška dama ryškiu makiažu. – Galvojau, kad visas klausimas išspręstas – jos čia neturėtų būti. – Tu rimtai iškeitėi mane į tai? – klausė Marija, stebėdama įžūlią moterį. – Tu leisies čia stovėti ir žeminti mane? – rėkavo dama. – Beje, esu tik keliais metais už jus vyresnė, o atrodau gerokai geriau. – Jei ji mano, kad šiuo amžiuje makiažas – didžiausia vertybė, – pasakė Marija, bandydama pagauti Vytauto sumišusį žvilgsnį. Kelias iki autobusų stotelės ji ėjo klausydama priekaištų iš „nutapytos“ senstančios Barboros ir stengėsi nepradėti verkti. Namuose išsiliejo sentimentams ir paskambino seseriai. – Liaukis, – ruošė mėtų arbatą Nijolė. – Sakai, kad Vytauto nauja žmona nei graži, nei protinga. – Gal ji ir teisi, o aš prie savo metų ir atrodau kaip senolė, – abejojo Marija. – Tu puikiai atrodai pagal savo metus, – padrąsino Nijolė. – Didelė klaida septyniasdešimties vilkėti leopardo tamprėmis ar minijupe. Moterys gražios bet kokio amžiaus, svarbiausia mokėti save pristatyti ir rengtis pagal metus. Marija žiūrėjo į veidrodį ir suprato, kad sesuo teisi. Ji geros fizinės formos, sveikata nesiskundžia. Apsirengusi gražiai, kosmetikos dukros nuolat dovanoja. Niekada nesielgė lėkštai ir nenorėjo priminti papūgos – todėl ir neįsivaizdavo savęs kaip Vytauto naujosios. – Na ir puiku, – tęsė Nijolė. – Dabar, kai tapai laisva moterimi, gali gyventi sau. Dukros savarankiškos, mūsų amžiuje daug galimybių veikt ir kultūrai, neleisiu tau nusiminti! Nijolė ir laikėsi žodžio – drauge lankė teatrus, koncertus, vaikščiojo po miestą. Netrukus atsirado draugų, net vienas amžininkas Marijai rodė dėmesį, tik ji tai iš karto sustabdė ir susitikimų atsisakė. – Girdėjau dabar teatrais vaikštai, naujų draugų radai, gal dar ir ištekėsi? – po atsitiktinio susitikimo prekybos centre neištvėrė Vytautas. – O tu ko taip toli pirkinių atvažiavai, nieko arčiau sodybos nėra, ar nauja žmona negamina? – domėjosi Marija. – Aš visada čia pirkdavau – įpročius sunku keisti, – murmėjo Vytautas. Marija nebeplėtojo temų, išėjo namo. Vytautui pasidarė labai norisi ją sustabdyti ir pasakyti, kaip gailisi skyrybų. Jis visą gyvenimą buvo greta žmonos ir vaikų, išprotėjo dėl karštos Tatjanos, bet greitai suprato, kad ji nemėgsta buities, labiau linkusi bendrauti su kaimynais ir suktis aplink vyrus prie vakarienės stalo. Vytautui vis dažniau norėjosi namų ir ramybės – tą stipriai pajuto, susitikęs Mariją. Ji nekėlė scenų, neprašo aiškinimų, tiesiog oriai ir drąsiai kabinosi į gyvenimą. Vytautas suprato, kad jam trūksta būtent to jaukumo, kurį suteikdavo tik Marija. – Vėl pirkai džiovintų abrikosų, nors prašiau slyvų, – piktinosi Tatjana apžiūrinėdama pirkinius. – Sūris netinkamos riebumo, majonezo visai pamiršai. – Anksčiau pirkdavo Marija, arba kartu, o tu viską man užkrovei, – neištvėrė Vytautas. – Palygini mane su savo buvusia – gal pasakysi, kad gailiesi iškeitęs ją į mane? Vytautas tikrai gailėjosi, bet žinojo, kad sakyti tai – beprasmiška. Marija nuosekliai gyvena savo gyvenimą, jos nebeįmanoma sugrąžinti. Gal kada nors, vėliau, ateityje, jis galėtų ateiti atsiprašyti – reikėtų tai padaryti, kad rastų ramybę. Jis net tikėjosi atleidimo, žinojo, kad šeimos neatkurs, o Marija išdavystės nebeatleis, jis puikiai tai suprato, kai pradėjo romaną su Tatjana. Dabar jo buitis buvo sodyboje, o Marijos – miesto bute, tarp dukrų, anūkų ir teatrų. Buvusio vyro šioje laimės paveiksle daugiau nebebuvo.

Oj, žinai, šitą istoriją vis nusinešu mintimis, kai pasišnekam. Tai įsivaizduok Janina jau keturiasdešimt metų gyvena po vienu stogu su Petru, ir štai, sulaukęs šešiasdešimt trejų, jis praktiškai jai pareiškia, kad nori viską keisti.

Janina sėdėjo savo mylimame fotelyje prie lango, stebėjo tylius Vilniaus vakarus, bandydama užsimiršti apie dienos įvykius. Prieš kelias valandas ji, kaip visad, sukosi virtuvėj gamino vakarienę, laukė, kol Petras parvažiuos iš žūklės. Grįžo jis, bet ne su laimikiais, o su žiniom, kurias, matyt, seniai brandino, bet vis nebepajėgė pasakyti.

Aš noriu skirtis, prašau suprasti, pasakė Petras, akimis nuklydęs kažkur į grindis. Vaikai jau suaugę, viską supras, anūkams juk nė motais, tiesiog gali ramiai, be scenų, viską užbaigti.

Keturiasdešimt metų po vienu stogu, ir tu dabar nusprendei viską keisti? nesuprato Janina. Bent jau sakyk, kas toliau?

Tu lieki mūsų bute Vilniuje, aš persikelsiu į sodą prie Trakų, matyt, viską jau mintyse susiplanavęs buvo Petras. Mums nieko dalint nereikia, o paskui vis tiek lieka dukroms.

Kaip ją vadina? paklausė Janina taip beviltiškai.

Petras tik suraudęs pradėjo chaotiškai rinktis, apsimetė, kad neišgirdo. Janina suprato tikrai yra kita. Jaunystėje apie tokias dramas net neįsivaizdavo ir nemanė, kad liks viena, kai plaukai išsidrąkins baltuoti, o vyras susiras kitą.

Gal dar viskas susitvarkys, į gerą pakryps, vėliau bandė raminti dukros Ieva ir Rūta. Nekreipk tiek dėmesio į tėčio elgesį.

Nieko čia nebebus, atsiduso Janina. Kam čia ką keisti, gyvensiu kiek duota, tik džiaugiuos jūsų laime.

Ieva su Rūta nuvažiavo į sodą rimtam pokalbiui su tėvu. Grįžo jos apniurusios, bet mamai nenorėjo atskleisti visos tiesos. Tik kalbėjimas pasikeitė: pradėjo įtikinėti, jog kartais vienai ir lengviau niekuo rūpintis nereikia, laisvė nauja. Janina suprato viską ir daugiau nebeklausinėjo, bandė tiesiog gyventi, nors visai lengva nebuvo, nes giminės ir kaimynai vis bandė lįsti į asmeniškumus domėjosi, spėliojo, klausinėjo.

Įdomu, tiek metų kartu ir dabar vyras kitą susirado, pasakė viena iš kiemo ekspertų. Už tave jaunesnė, ar gal turtingesnė?

Janina nežinojo, ką atsakyti. Ji vis dažniau galvojo apie tą kitą, norėjo ją pamatyti. Dėl to net nuėjo į sodą tipo paimti konservų, bet iš tikro tikėjosi atsitiktinai sutikti naująją. Ir švyst būtent ją ir sutiko.

Petrai, tu sakei, kad tavo buvusioji nebesilankys, burbėjo ekstravagantiška dama ryškiu makiažu. Maniau, viską išsprendėt, jai čia nėra ko veikti.

Rimtai ją keisti į tokią? paklausė Janina, stebėdama tą iššaukiančią moterį.

Tu dar ilgai leisi šiai man kibti? užsipuolė dama. Beje, pati už tave vos keliais metais vyresnė, tai ir atrodo geriau.

Jei ji mano metų ir mano, kad ryškumas yra vertybė, tyliai Janina pasakė, ieškodama susigėdusio Petro žvilgsnio.

Iki pat stotelės Janina girdėjo tos spalvotos moters riksmus ir stengėsi neverkti. Tik namie išsiverkė ir paskambino seseriai, prašydama, kad užsuktų.

Baik, virė mėtą Ona. Sakai, Petros naujoji negraži ir, matyt, nei protinga.

O gal ji teisi, o aš atrodau kaip sena moteris savo metų, dvejojo Janina.

Atrodai puikiai, nuoširdžiai kalbėjo Ona. Tik nemanau, kad moteriai, artėjant prie septyniasdešimties, dera vilktis leopardo tampres ar mini sijoną. Moters grožis yra jos laikysenoje ir pagarboje sau.

Janina žiūrėjo į save veidrodyje ir pamažu sutikdavo su seserimi. Fizine sveikata nesiskundė, apranga visad tvarkinga, kosmetiką dukros nuolat dovanojo. Niekuomet nesielgė lėkštai, nenorėjo tapti papūga, todėl ir įsivaizduoti save kaip naująją nebegalėjo.

Na ir gerai, tęsė Ona. Dabar esi laisva moteris, gyvenk linksmai. Dukros savarankiškos, kultūros tiek, galimybių dar daugiau neleisiu tau snausti.

Ona pažadą tesėjo vis vesdavosi į teatrus, pasivaikščiojimus, koncertus. Greitai susirado bendraminčių draugų, panašių metų. Vienas vyras net bandė Janinai rodyti dėmesį, tik ji greit pastūmė tokius susitikimus ir atsisakė flirtų.

Girdėjau, teatrais dabar lakstai, draugų naujų turi, gal vėl ištekėsi? neištvėrė Petras, susitikęs parduotuvėj.

Ko taip toli produktų ieškai gal artyje prie sodo nieko nėra, ar tavo naujoji net nevalgo namie? šmaikštavo Janina.

Įpratau čia pirkti, sunku keisti įpročius su amžiumi, sumurmėjo Petras.

Janina nenorėjo girtis naujais gyvenimo malonumais, tik pasakė, kad labai skuba, ir išėjo. Petras tą akimirką pajuto didžiulį norą ją pasivyti, ir papasakoti, kaip gailisi dėl skyrybų. Jis visą gyvenimą buvo šalia žmonos ir vaikų, o tada pasidavė tų naujų potyrių sūkurio, susižavėjo gyvąja Tatjana.

Iš pradžių su ja atrodė viskas įdomu, paskui paaiškėjo Tatjana nemėgsta namų, labiau mėgsta kaimo kalbas, flirtuoti, pasilinksminimuose laiką leisti.

Petro vis dažniau norėjosi grįžti namo, o po susitikimo su Janina dar labiau. Ji nedarė scenų, nešaukė, nekaltino, o tiesiog tvirtai ir oriai stengėsi gyventi toliau. Petrai net nesisapnavo, kad labiausiai pasiilgs būtent to ramumo ir jaukumo, kuris buvo tik su Janina.

Vėl nusipirkai džiovintų abrikosų, juk prašiau slyvų, susierzino Tatjana. Nei toks sūris, o majonezą visai pamiršai.

Anksčiau pirkdavo Janina, arba kartu apsipirkdavom, dabar viską palikai man, neištvėrė Petras.

Baik mane lyginti su buvusia, užsipuolė Tatjana. Pasakyk dar, kad gailiesi išėjimo pas mane.

Petrai iš tikro gailėjosi, bet kalbėti apie tai nebuvo prasmės. Janina nieko dėl to nedarė, neintrigavo, ji tiesiog buvo savimi. O Petras desperatiškai svajojo apie atleidimą.

Jis suprato buvusi žmona niekada nebetikės ir nepriims atgal. Kelis sykius norėjo jai paskambinti, o po dar vieno barnio kartą net nužingsniavo iki buvusio buto durų.

Ką, daiktų pasiimti reikia? paklausė Janina, neleisdama eiti giliau.

Norėjau pasikalbėti, turi minutę? nerišliai murmėjo Petras, užuodęs iš vidaus sklindantį mėgstamo slyvų pyrago kvapą.

Neturiu nei laiko, nei noro, ramiai atsakė Janina. Pasiimk, ką reikia, laukiu svečių.

Petrai nebuvo ko pasiimti. Pasakyti norėjo daug, bet niekaip nerado tinkamų žodžių. Grįžo į sodą, susiruošė vakarienę, nes Tatjana vėl lėkė per kaimą. Grįžo linksma kaip niekad, ir Petras galutinai suprato leido laiko jai susipakuoti daiktus.

Po visų dramų, Tatjanos keliamo triukšmo, Petrui vėl kilo noras paskambinti Janinai ir pasipasakoti, bet paskui ranka numojo. Petras per gerai pažinojo buvusią žmoną, kad suprastų viltis, kad ji pamirš skausmą, bergždžia.

Gal kada, vėliau, jis dar bandys pasikalbėti nuoširdžiai. Tiesiog norisi nurimti, gal gauti atleidimą nebūtinai gyventi kartu, bet pasikalbėti. Janina niekada neatleistų už išdavystę, tą Petras puikiai suprato, kai pradėjo romaną su Tatjana.

Dabar vienam jam liko sodas prie Trakų, o Janinai gyvenimas Vilniuje tarp dukrų, anūkų, teatrų ir koncertų. Buvusiam vyrui vietos šioj kasdienybėj jau nebuvo.