Kieta kaip akmuo: Polinos gyvenimo kelias tarp prievartinės santuokos, šeimos tradicijų ir savo vietos paieškų Lietuvoje

KAI PRASIDARO TVIRTOS GALVOS

Mano artima teta (toliau Rasa) tekėjo ne iš meilės. Spaudimą darė vyresnės seserys, tėvai ragino neskubėti gyvenime užsibūti.
Jų argumentai būdavo tarsi akmeninės sienos:
Kiek ta kumelė bešokinėtų, vis tiek teks į jungą… Ar tu, Rasa, lauksi, kol plaukai išbals ir liksi senmerge? Ne mūsų giminėje tokių! O kas tau vandens stiklinę senatvėje paduos?..
Rasa, prisižiūrėjusi į tėvą užkietėjusį girtuoklį, nuo jaunystės sau prisiekė niekad netekėti.
Ji nusprendė skirtis darbui ir karjerai, bet 28-ojo gimtadienio išvakarėse giminių palinkėjimų pribloškta, nutarė visgi sukurti šeimą.
Vyrą Egidijų rado greit. Tikėtina, kad visą laiką jį šeima ruošė testamento dėlei. Praėjus vos dviem savaitėms po pažinties, Egidijus paprašė Rasos rankos. Ji abejingai linktelėjo tebūnie, sutiksiu. Mintyse: Gal su laiku pamilsiu.
Jaunikis jau buvo perkopęs Kristaus amžių, charakteris susiformavęs.
Sukėlė paskubintą vestuvių puotą. Gerai įsiminiau piršlio tostą: Mylėsi gyvensi drauge, nemylėsi tėvų slenkstį minsi!
Rasa netrukus supras šios patarlės teisingumą. Prasidėjo pilki kasdienybės vargai. Po mėnesio Rasa svarstė apie skyrybas. Viskas darėsi svetima sieloje tik tuštuma. Vyras labai užsispyręs, niurzga, visada savo teisus.
Egidijus nesitraukė nuo savo principų, visiškai nesistengė keistis. Rasa tokia pati. Tą santuoką galėjai drąsiai pavadinti: susitiko dvi geležinės galvos.
Po metų šeima pagausėjo gandrai atnešė sūnų Vytautą. Rasa pasinėrė į motinystę, vyro vos ir pastebėdavo naktį net klojo jam patalą ant išlankstomos sofos: Aš pavargstu, neprisimiegu, o tu tik gulinėji…
Vasarą Rasa su Vytautu nuvažiavo į kaimą pas tėvus. Verksmingai išsipasakojo mamai apie šeimyninį gyvenimą:
Mama, noriu skirtis. Užauginsiu sūnų viena, santuoka ne mano kelias. Kartais tik norisi akis užmerkti ir nusileisti ant rogių… Dėl šeimos jaučiu tik neapykantą Egidijui. Kam tempti šitą jungą?
Mama patarė:
Pabūk su mumis, gal pasiilgsi vyro? Skirtis net negalvok! Sukandus dantis pakentėsi vyras su žmona kaip vanduo su miltais: suplakti gali, išskirti ne.
Rasa tokio patarimo ir tikėjosi
Nesugalvojo, kam visa tai reikia kęsti? Vytautas mato tėvų santykius, užaugs ir supras, kad namuose meilės nė lašo. Kam jam matyti ir perimti tokį negatyvą? Kokią pamoką išsineš sūnus?
Rasos mama visą gyvenimą kentė. Tėvas nuo ryto iki vakaro nestovėjo ant kojų tik gėrė, dejuodavo. Mama gi dairėsi nuo penkių ryto: karvę melžti, kiaulėms viralą virti, šieną pjauti, bulves ravėti darže O dar ir kolūkyje darbas laukė. Tik žiemą, kai šieną gyvuliams sukišdavo, pečių pravirkdavo, šeimai pietus pagamindavo, nesutramdomus triušius pamaitindavo tik tada galėjo ramiau atsikvėpti. Kaime darbų niekad netrūksta…
Visos trys dukros iš kaimo pabėgo į miestą nuo viliojančio ūkinio gyvenimo. Su tėvais liko jų sūnus, Rasos brolis, kuris sirgo menka sveikata. Šito Rasa nesuprato mama, žinodama savo vyro girtavimą, išdrįso gimdyti ketvirtą vaiką! Kodėl? Kai klausdavo, mama ramiai atsakydavo: Tėvas norėjo sūnaus. Dukterų ir taip pakako…
Tėvai iki gyvenimo pabaigos rūpinosi jaunėliu. Brolis po tėvų mirties netrukus iškeliavo anapus. Sulaukė 60 metų. Nei pats norėjo, nei galėjo savimi pasirūpinti.
Apmąsčiusi, Rasa nutarė neminti mamai širdies ir grįžti pas vyrą.
Po dviejų metų gimė sūnus Tomas.
Tiesą sakant, Rasa tikėjosi, kad atsiradus antram sūnui šeimoje pasitaisys. Skaudžiai klydo. Egidijus Tomą ignoravo. Kodėl? Panašus buvo į Rasos tėvą girtuoklį.
Rasa tyliai graužėsi skausmu, bet niekada nesigailėjo, kad turi du sūnus. Viduje nusprendė: Visą save skirsiu vaikams. Vyrui nė lašelio.
Taip ir gyveno
Vytautui ir Tomui tapus jaunuoliais, prasidėjo vargai. Gėrė, rūkė, į akis drįso koneveikti. Dar blogiau sūnūs su tėvu stojo prieš Rasą. Ji svajojo, kad vaikai būtų klusnūs ir geri, bet nesulaukė.
Vyras pradėjo gerti su sūnumis. Šeima akyse byro. Tai buvo sunkiausias metas Rasai su trimis vyrais nieko nebegalėjo padaryti.
Jos kantrybės taurė persipildė ir Rasa išvyko pas senstančius tėvus.
Be abejo, tie ją priėmė. Mama guodė:
Rasa, tu vyresnė už mane atrodai matyt, gyvenimas išdaužė prieš plauką O tie vyrai
Rasa vis baisėjosi motinos švelnumu broliui:
Mama, ką tu su juo vargsti? Stipresnė būk, dar užlips ant sprando!
Mama gindavo silpną sūnų:
Ką padarysi, Rasa. Juk tavo brolio galvoj menkokai pasėta bet kraujas! Giminės neišmesim! Su juo būsiu iki paskutinio atodūsio!
Rasa brolio nemėgo, nors žinojo, kad tas silpnumas ne jo kaltė argi galėjo gimti sveikas vaikas nuo užkietėjusio girtuoklio? Rasai ir jos sesėms čia pasisekė tėvas anuomet tiek daug neprisigerdavo.
Po metų atvyko Tomas su žinia tėtis mirė. Alkoholizmas padarė savo.
Rasa nė ašaros neišspaudė, tik sunkiai atsiduso:
Viskas prie to ėjo. Rodos, norėjom gyventi iki alkūnės ištiestos, o gyvenom kaip nago atplaiša. Tebūnie Egidijui lengvas smėlis…
Sugrįžusi į miestą, padraikiusi gyvenimą su suaugusiais sūnumis, Rasa nusipirko mažą namelį priemiestyje. Norėjosi senatvę pasitikti ramiai. Vytautas ir Tomas liko tėvų bute.
Tuomet vyresnysis ištekėjo. Susilaukė anūko. Bet, kažkas nesusiklijavo po metų išsiskyrė.
Tomas persikėlė gyventi pas Rasą po to, kai su Vytautu baisiai susimušė. Kodėl? Tomas pradėjo gerti, Vytautui tai neįtiko. Nepakentė brolio išsidirbinėjimų iškoneveikė ir išvijo. Tomas liko pas mamą.
Metai bėga…
Vytautas vedė antrą kartą. Po penkerių metų vėl liko vienas, žmona pabėgo. Apibendrino:
Vedžiau kaip ant ledo paslydau.
Su trečia žmona irgi nepasisekė. Buvo meilė ir aistra, bet žmona netikėtai mirė keturiasdešimties trombas. Mirtis kaip dūmas, visur gali įsmukti. Vytautas liūdėjo, vėliau mamai sakė:
Gana tų vedybų ir skyrybų. Pavargau nuo tų nuolatinių santykių. Gyvensiu vienas.
Rasa dabar važinėja pas Vytautą tvarkyti buto, gaminti valgį.
Tomas liko viengungis. Geria viską, kas degina. Kartais dingsta be pėdsako. Tada aš, būdamas 75-erių, lakstau po apylinkes su Tomo nuotrauka, visiems ją po nosimi kišu:
Gal nematėte mano sūnaus?
Vietiniai gyventojai tą vaizdą jau išmoko mintinai. Po mėnesio kito netikėtai atsiranda prapuolęs sūnus. Rasa jį išmazgoja, bato padus sulopyja, senas rūbelius išskalbia, apatinį rūbą išmeta. Į klausimą Kur buvai? Tomas sumurma kažką nesuprantamo. Rasai to užtenka svarbiausia matyti sūnų gyvą.
Visi, tik ne Rasa, žinojo, kad Tomas dienas leidžia pas vieną moterį. Ši moteris gėrė trauktinę ir stipresnius moteriškus gėrimus nei daugelis vyrų. Tomą visad priimdavo. Jie turėjo savitą apsvaigusios meilės romaną. Vėliau atsirasdavo kitas vyras tada Tomas pasitraukdavo, kol vėl jo reikėdavo.
Rasa viena tempė sūnų iš savo pensijos. Bandymas pastatyti jį ant kojų nesėkmingas vos Tomas gauna avansą, tuoj pat dingsta su visais pinigais. Tris dienas prasigeria, tada grįžta. Mama, pavalgydink sūnų.
Rasa liūdnai prisimindavo savo mamą irgi taip vargo su broliu. Tik dabar suprato, kaip skauda motinos širdį. Viskas vėl pasikartojo. Kraujas. Giminės neišmesi.
Ką gi, laimės visiems neužtenka…
Perėjo Rasa ilgą gyvenimo kelią ir suprato viena jų su vyru skubota santuoka ir daina neverta nė grašio…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

17 − seventeen =

Kieta kaip akmuo: Polinos gyvenimo kelias tarp prievartinės santuokos, šeimos tradicijų ir savo vietos paieškų Lietuvoje