Kitą dieną kaimynė vėl kabėjo už mūsų tvoros. Mano žmona priėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien turime daug darbų, todėl negalėsime bendrauti kaip vakar. „O kaip dėl rytojaus?“ – smalsiai paklausė Barbora. „Rytoj tas pats. Iš viso, daugiau nebeprašome lankytis pas mus.“ Mano svajonė gyventi mieste atnešė tik nusivylimų. Mano žmona turi namą kaime. Kol uošviai dar buvo gyvi, dažnai juos lankydavome. Labai patikdavo vakarais sėdėti po sena kriauše, vakarieniauti ir šnekučiuotis iki sutemų – taip būdavo kiekvieną kartą atvykus į svečius. O žiemą anyta užkurdavo pečių, ant stalo visada būdavo šviežių pyragų. Visus namus užliedavo nuostabus kvapas. Mano ir žmonos mėgstamiausi užsiėmimai buvo išvyka slidinėti ar su rogutėmis. Bet, netekus žmonos tėvų, namo nepardavėme – planavome čia atvažiuoti taip dažnai, kaip anksčiau. Tačiau, žinoma, taip ir neatsitiko. Visada atsirasdavo kitų reikalų. Vėliau net nustojome galvoti apie mano tėvų namus. Gyvenimas tęsėsi, metai prabėgo nepastebimai. Sūnus susirado merginą ir vedė. Mūsų marti Viktorija dažnai sakydavo, kad būtų šaunu gyventi kaime, bent jau vasarą. Tada ir prisiminėme namą. Mes su žmona pirmi nuvažiavome ten – juk prabėgo tiek laiko nuo paskutinio karto. Viskas liko kaip buvę, tik namas aptriušęs. Mes su žmona nusprendėme apsitvarkyti. Ona sutvarkė vidų, o aš – kiemą. Galvojau, tiek metų be šeimininkų namas bus tikrai griūvantis, bet ne – po truputį tvarkant viskas pasikeitė. Kitą dieną atvyko vaikai ir taip pat prisidėjo prie tvarkos. Per vieną dieną namai tapo švarūs ir jaukūs. Moterys paruošė vakarienę, o aš su sūnumi taisėme seną stalą ir suolus po kriauše. Tuomet ir pastebėjau – moteris mus visą laiką stebėjo pro tvorą. Ji prisistatė, kad neseniai nusipirko kaimyninį namą ir nori susipažinti. Būdami mandagūs, pakvietėme ją vakarienės. Jos vardas – Barbora. Ji sakė, kad gyvena viena – dukrai nupirko butą mieste, o ši su trimis vaikais. O Barbora liko viena – išsiskyrė, vyro nebėra. Šnekėjo ir kalbėjo, bet aš nuo kažkurio momento jos jau nebeklausiau. Netikėtai pajutau, kaip kas nors palietė mano koją po stalu. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau kaimynės koją. Greitai patraukiau savąją, bet ji vėl siekė mane paglostyti. Tokių situacijų dar nebuvau patyręs ir stengiausi kažkaip mandagiai pasišalinti, kad žmona nieko nepastebėtų. Tačiau kaimynė nesiliovė kalbėjusi. Vaikai pradėjo zirzti – na, tikrai norėjosi, kad ji išeitų. Tvarkant stalą, žmona papriekaištavo, kad Barbora – visiškai neatsakinga moteris. Tam sunku būtų ir paprieštarauti, tačiau ką ji darė po stalu, nesakiau – pasidarė gėda. Ir manau – ne pirmą kartą ji taip elgiasi su vyrais. Kitą dieną Barbora vėl lūkuriavo prie tvoros. Mano žmona priėjo ir taktiškai pasakė: – Šiandien daug darbų, nesėsime kaip vakar. – O rytoj? – su užsidegimu teiravosi Barbora. – Rytoj tas pats. Prašome daugiau nebeateiti. Koks ryžtingas poelgis! Kaimynė dar ilgai burbėjo sau panosėje, bet aš jos nebeklausiau – man buvo visai nesvarbu, ką ji mano. Manau, žmona pasielgė teisingai: visi pas mus atvirai ir nuoširdžiai bendrauja – vos tik pajaučiame, kad nepatinkame, daugiau nebebendraujame.

Kitą dieną kaimynė vėl kabėjo ant mūsų tvoros. Mano žmona nuėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien turime daug darbų, todėl negalėsime kaip vakar praleisti laiko kartu. O gal rytoj? smalsavo Barbora. Rytoj tas pats. Iš tiesų, geriau daugiau pas mus nebeužsukite.

Mano noras gyventi mieste nieko gero neatnešė.

Mano žmona paveldėjo sodybą kaime. Kol dar gyvi buvo uošviai, dažnai juos lankydavome. Patikdavo vakare sėdėti po senąja obelim, kai jie išnešdavo stalą, ir kalbėtis iki sutemų. Taip būdavo visada, kai atvažiuodavome. O žiemą uošvienė įkurendavo krosnį stalą papuošdavo ką tik iškeptais pyragais. Per visą namą sklidavo nuostabus kvapas.

Su žmona mėgdavome slidinėti, čiuožinėti rogutėmis. Tačiau, kai žmonos tėvai iškeliavo anapilin, sodybos nepardavėme. Planavome ten lankytis taip pat dažnai kaip anksčiau. Tačiau vis kažkas sutrukdydavo.

Pastoviai būdavome užsiėmę. Po kiek laiko ir visai nustojome galvoti apie uošvių namus. Gyvenimas bėgo, metai prabėgo nepastebimai. Sūnus rado draugę ir vedė ją. Mūsų marti Viktorija dažnai sakydavo, kad būtų smagu kaime gyventi, bent vasarą.

Tada prisiminėme sodybą. Su žmona pirmieji nuvažiavome buvo praėję tiek metų nuo paskutinio karto. Viskas tas pats, tik aiškiai matėsi, kad namas apleistas.

Nusprendėme apsitvarkyti. Ona ėmėsi švaros darbų viduje, aš kieme. Galvojau, kad per ilgus metus namas turbūt sugrius, jei bus be žmonių, bet po truputį apsitvarkius vaizdas iškart pagerėjo. Kitą dieną atvyko vaikai. Visi kibo į tvarkymąsi. Per dieną namai tapo švarūs ir jaukūs. Merginos gamino vakarienę, o mudu su sūnumi remontavome seną stalą bei suolus po obelim.

Tada pastebėjau, kad mus iš už tvoros stebi moteris. Prisistatė, kad neseniai įsigijo namą kaimynystėje ir atėjo susipažinti. Mes, būdami mandagūs, pakvietėme ją vakarienės. Jos vardas buvo Barbora. Pasakojo, kad čia gyvena viena, jos dukrai nupirko atskirą namą, turi tris anūkus. Pati vieniša, su vyru seniai išsiskyrė. Barbora vis pasakojo, bet aš nebebeklausiau staiga pajutau kažką braukiantis prie kojos.

Pažvelgiau po stalu ten buvo kaimynės koja. Skubiai atitraukiau savo. Bet Barbora vėl bandė mane paliesti. Tokioje situacijoje dar nesu buvęs. Stengiausi atsikelti nepastebimai ir toliau likti mandagus, kad žmona nieko nesuprastų. Visgi Barbora nenustojo kalbėti. Vaikai jau pradėjo zysti norėjau, kad ji pagaliau išeitų. Kai tvarkėmės po vakarienės, Ona pastebėjo, jog Barbora labai lengvabūdiška moteris. Negalėjau nesutikti. Tačiau ką ji išdarinėjo po stalu, neišsiduodamas nei sakinio nepasakiau. Man pačiam buvo gėda. Ir tikrai nemanau, kad tai pirmas kartas, kai ši moteris panašiai elgėsi su vyrais. Kitą dieną ji vėl pasirodė prie mūsų tvoros, bandydama rasti progą pabūti kartu.

O gal rytoj? klausė Barbora lūkuriuodama.

Rytoj tas pats, daugiau pas mus nesilankykite, pasakė Ona tvirtai.

Kaip drąsiai pasielgė. Kaimynė dar ilgai murmėjo po nosimi, tačiau nekreipėme dėmesio. Manau, žmona pasielgė teisingai. Mes visada atviri ir nuoširdūs jei žmogus mums nesimpatingas ar nemaloniai elgiasi, mes tai iškart jaučiame. Toks paprastas nuoširdumas ir aiškumas tarpusavio santykiuose yra brangesnis už visus eurus svarbiausia išlikti savimi ir neleisti svetimiems žmonėms drumsti savo šeimos ramybės.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

1 × 3 =

Kitą dieną kaimynė vėl kabėjo už mūsų tvoros. Mano žmona priėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien turime daug darbų, todėl negalėsime bendrauti kaip vakar. „O kaip dėl rytojaus?“ – smalsiai paklausė Barbora. „Rytoj tas pats. Iš viso, daugiau nebeprašome lankytis pas mus.“ Mano svajonė gyventi mieste atnešė tik nusivylimų. Mano žmona turi namą kaime. Kol uošviai dar buvo gyvi, dažnai juos lankydavome. Labai patikdavo vakarais sėdėti po sena kriauše, vakarieniauti ir šnekučiuotis iki sutemų – taip būdavo kiekvieną kartą atvykus į svečius. O žiemą anyta užkurdavo pečių, ant stalo visada būdavo šviežių pyragų. Visus namus užliedavo nuostabus kvapas. Mano ir žmonos mėgstamiausi užsiėmimai buvo išvyka slidinėti ar su rogutėmis. Bet, netekus žmonos tėvų, namo nepardavėme – planavome čia atvažiuoti taip dažnai, kaip anksčiau. Tačiau, žinoma, taip ir neatsitiko. Visada atsirasdavo kitų reikalų. Vėliau net nustojome galvoti apie mano tėvų namus. Gyvenimas tęsėsi, metai prabėgo nepastebimai. Sūnus susirado merginą ir vedė. Mūsų marti Viktorija dažnai sakydavo, kad būtų šaunu gyventi kaime, bent jau vasarą. Tada ir prisiminėme namą. Mes su žmona pirmi nuvažiavome ten – juk prabėgo tiek laiko nuo paskutinio karto. Viskas liko kaip buvę, tik namas aptriušęs. Mes su žmona nusprendėme apsitvarkyti. Ona sutvarkė vidų, o aš – kiemą. Galvojau, tiek metų be šeimininkų namas bus tikrai griūvantis, bet ne – po truputį tvarkant viskas pasikeitė. Kitą dieną atvyko vaikai ir taip pat prisidėjo prie tvarkos. Per vieną dieną namai tapo švarūs ir jaukūs. Moterys paruošė vakarienę, o aš su sūnumi taisėme seną stalą ir suolus po kriauše. Tuomet ir pastebėjau – moteris mus visą laiką stebėjo pro tvorą. Ji prisistatė, kad neseniai nusipirko kaimyninį namą ir nori susipažinti. Būdami mandagūs, pakvietėme ją vakarienės. Jos vardas – Barbora. Ji sakė, kad gyvena viena – dukrai nupirko butą mieste, o ši su trimis vaikais. O Barbora liko viena – išsiskyrė, vyro nebėra. Šnekėjo ir kalbėjo, bet aš nuo kažkurio momento jos jau nebeklausiau. Netikėtai pajutau, kaip kas nors palietė mano koją po stalu. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau kaimynės koją. Greitai patraukiau savąją, bet ji vėl siekė mane paglostyti. Tokių situacijų dar nebuvau patyręs ir stengiausi kažkaip mandagiai pasišalinti, kad žmona nieko nepastebėtų. Tačiau kaimynė nesiliovė kalbėjusi. Vaikai pradėjo zirzti – na, tikrai norėjosi, kad ji išeitų. Tvarkant stalą, žmona papriekaištavo, kad Barbora – visiškai neatsakinga moteris. Tam sunku būtų ir paprieštarauti, tačiau ką ji darė po stalu, nesakiau – pasidarė gėda. Ir manau – ne pirmą kartą ji taip elgiasi su vyrais. Kitą dieną Barbora vėl lūkuriavo prie tvoros. Mano žmona priėjo ir taktiškai pasakė: – Šiandien daug darbų, nesėsime kaip vakar. – O rytoj? – su užsidegimu teiravosi Barbora. – Rytoj tas pats. Prašome daugiau nebeateiti. Koks ryžtingas poelgis! Kaimynė dar ilgai burbėjo sau panosėje, bet aš jos nebeklausiau – man buvo visai nesvarbu, ką ji mano. Manau, žmona pasielgė teisingai: visi pas mus atvirai ir nuoširdžiai bendrauja – vos tik pajaučiame, kad nepatinkame, daugiau nebebendraujame.