20251211, penktadienis
Vakar, kai grįžau namo iš universitetų paskaitų, girdėjau tą patį garsą aliejų švilpimą virtuvėje kaip šaltą lietų per vasaros dieną. Tiesiog neįtikėtina, kas ten galėjo būti.
Kas čia ir ką ji daro? šauktelėjau, išmetęs kuprinę ir pasiruošęs išspręsti konfliktą ranka į ranką.
Tai Austėja! ramiai atsakė mano vyras, Ignas.
Labai nemalonu! pasipiktino mano žmona, Giedrė, ir išraiška pasikeitė į grimasą. Ką ji čia veikia?
Kaip matai, Ignas šypsodamasis pasuko nosį į kvapą, sklandą po visą butą. Kepia kotletus!
Ar per daug valgai žioplus? šuko Giedrė dar kartą. Pakviesti svetimą moterį į mūsų virtuvę, kad ji kepa mūsų kotletus?
Taip! patvirtino Ignas. Po žioplių maisto man tiesiog kilo noras valgyti kotletų!
Iš virtuvės iš šono išsileido Austėja:
Oho, atėjau! Ir aš čia esu! Nes savo vyrui nebepavyksta kotletų pagaminti!
Kaip negali? išsigandusi atsakė Giedrė. Aš tikrai galiu!
Aš tik nepastebėjau, kad tavo vyras atsisakė, kai aš pasiūliau pagaminti jam ką nors! šypsojosi Austėja. Gal ką nors dar pasiūlysi? Galgi sutiksi!
Tu dabar gausi mano rankomis supjaustytų kotletų iškviestė Giedrė.
Pagal tavo rankų greitį niekas manęs nenumalšys! Tavo nageliai aštrūs, kremas padengtas!
Tiems, kurie turi tokias rankas, reikėtų versti plaukus į ratlankius ir svarbą apsimesti! Jau iš pirmo žvilgsnio matosi, kad šiai moteriai valdymas ne įprastas!
Taip, aš nusitrūko Giedrė. Žinok, kad
Eik, mergelė, pasikabink dar šiek tiek, o aš tau netišk kotletą! Tik vieną, nes kitaip tavo kostiumas nepasiliks! sušaukė Austėja, vilkdama ją į virtuvę.
Tau nepadės! šuko Giedrė, praeidama pro vyrą. Su ja susitvarkysiu, tada pasiruošk!
Tik nesugriuskite mano kotletų! išgėrė Ignas, sekantis po jų.
Giedrė įžengė į virtuvę su visiška apsisprendimo galia, pasirengusi išmesti šią užkardytą asmenybę iš savo namų.
O Austėja jau sėdėjo prie stalo, supilėtea arbatos puodelius.
Šilto balzamo, kad nusiramintume? paklausė ji su šypsena.
Aš tavęs, perkelia kalbą Giedrė per dantis.
Kaip nori, atsakė Austėja, atmetusi petį, aš paskursiu sau!
Tu iš viso! iššauktų Giedrė, išnaudodama nešventinį žodyną.
Iškalbėjau kalbą! susigražino Austėja. Ką dar tavo vyras leidžia, kad jis nešioja kojas po gatvėmis, ieškodamas, kas galėtų jo kotletų kepti?
Alkoti vyrą galima tik tuo atveju, kai jis atsižvelgė, kad nebus nė vienos kitų keistų karčių patiekalų. Kitu atveju vyras turi būti sotus, švarus ir mylimas!
Eh neaiškiai įkvėpė Giedrė.
Gerai, kad aš ją pagavau! Kiti galėtų susisukti į vieną, su cheminiu garbanojimu. Ji jau buvo pasiruošusi kepti kotletus, patalynę ir visus kitus dalykus!
O tu? paklausė Austėja, atsisėsdama ant kėdės.
Ar man to reikia? šyptelėjo Austėja, gerkdama arbatą. Man jau yra savo vyras! O tavo nuolatiniai klientai, gal norėtų dar vieną?
Mano vyras išvyko į skersgyrį, bet aš neįsitraukiau, kad jį išsaugoti! Juk jis taip vaikšto, tarsi per gatvę bėga, o ne kad galėtų pagaminti kotletų!
Ar susitikome anksčiau? Giedrė stebėjo Austėją su įtarimu.
Atmintis tavo! Austėja atsakė, šypsodamasi. Aš dirbu jūsų mėsos parduotuvėje šalia namų! Jūs dažnai čia perkate!
Taip! švytėjo Giedrė.
Kiškis kieme! atsakė Austėja. Kaip tu galėjai priversti savo vyrą į leisti svetimą moterį į savo virtuvę? Ar tai jau normalu?
***
Mūsų šeima pradžioje buvo tradicinė: aš dirbau universiteto lektore, o Giedrė buvo namų šeimininkė, mokydamasi nuotakai. Ji turėjo aštuonis metus laisvalaikio su vaikais, kurie buvo mano vieninteliai džiaugsmai.
Mūsų vaikų trys du berniukai ir mergaitė džiugino mus, ir aš jautėsi laimingas, kad mūsų šeima tokia didelė. Buvau vienas iš vaikų šioje šeimoje, todėl gerai žinojau, kaip skausminga buvo, kai tėvai dirbo.
Visą laiką svajojau turėti brolių ar seserų, su kuriais galėtume žaisti.
Aš padariau viską, kad mūsų vaikai nekeltų man tų patį rūpesčių, kurie mane aplankė vaikystėje. Mūsų finansų patarimų šaltinis nebuvo nelegali versija ar slaptas sandoris viskas buvo paprasta sėkmė.
Mano tėvai išrinko man dovanų nedidelį vasarnamį prie Didžiosios Lietuvos ežero. Tai buvo geras įvertinimas, bet niekas nežinojo, kam tai reikalinga. Aš studijavau universitete, norėdamas likti mokytoju, tad vasarnamis man tiesiog nebuvo įdomus.
Po dviejų metų aš pardaviau jį už gerą sumą ir ištaikiau pinigus draugui Artui kad pradėtų verslą. Jis buvo patikimas, ir pinigai greitai sulaukė pelno. Aš tiesiog sakiau: Artas, rūpinkis kaip tik nori, aš tik noriu, kad mano dalis ateitų į mano sąskaitą.
Pinigai, pradėję augti, leido mums gyventi patogiai, turėti nuosavų namų, automobilių ir planuoti vaikų mokslus. Darbo ir laisvalaikio balansas sukurė ramų gyvenimo tempą, kol nepasirodė šeimos krize.
Kai mūsų jaunesniam sūnui sukako dešimt metų, viskas pasikeitė. Giedrė pradėjo jausti, kad jos vaidmuo namuose yra nebereikalingas vaikai jau susigaubė, o jos laisvas laikas tapo tuščias.
Ignai, aš jaučiu, kad nusileidžiu, vieną vakarą ji šuko. Myliu tave, myliu mūsų šeimą, bet aš tiesiog išnykstu!
Aš atsakiau, kad tai rimta, bet jos sprendimas liko nežinomas. Ji nusprendė, kad nori verslo. Turime pakankamai santaupų, kurių procentas auga banke, ji sakė. Jei skirsiu šiek tiek, galėsime pradėti, o jei prarasiu, tai nebus katastrofa mūsų šeimai.
Aš nusijuokiau, bet sutinku. Eik, ką nori, sakiau.
Ji visiškai pasinėrė į verslą, pamiršusi namų pareigas, kol tik būtina, kad primintų sau, jog ji yra žmona, mama ir šeimininkė. Mano vyriškas požiūris į švarą išliko: šiukšles metame po kilimais, nevaloma vieta tampa nevaloma. Vaikai savarankiški, o aš greitai sužinojau, kad virtuvėje nesu geras mano specialybė šaldyti kotletai ir nagų džiovintuvai.
Parduotuvės pirkėjų kalbėjimas nekeliauja:
Ką dar galėtų namų šeimininkė pagaminti? klausė pardavėja.
Nėra, kai aš esu namuose! atsakė aš, sutrauktas. Bet verslo reikalais, galbūt kitą kartą.
Ir tada į virtuvę įžengė Austėja, kad galėtų padėti. Ji kepė man kotletus, o aš laukiau, kol grįš mano tikroji žmona.
Būk atsargesnė su verslu, sakė Austėja, švarindama po savęs. Šiandien beveik praradau tavo vyrą, kai jį pagrobiau į tą pilną.
Aš nebaigau, atsakiau aš.
Ką su tavo skausmu? šyptelėjo ji. Rytoj jo nušuks pyragaičiai, po to šaltibarščiai!
Taigi, niekas nesiekia, kad Giedrė pasiektų didžiulius verslo aukštumus, bet ji nebankrutuota. Pelnas yra, ir tai gera. Jei būtų toliau viskas apleista, galbūt pasiektų aukštumas, bet Austėjos pamokos pakeitė prioritetus.
Dabar aš džiaugiuosi, kad Ignas ne keliauja po kitų moterų virtuves.
**Asmeninė pamoka:** net kai gyvenimas skrieja kaip plakti šakšnosparnio sparnai, svarbiausia nepamiršti, kodėl pradėjome keliauti. Šeima ir savęs jausmas yra tas kompasas, be kurio bet koks verslas liktų pasimetęs.
