Buvo penktadienis. Miglė tempė sunkią dieną. Turėjo užbaigti kelis sandorius ir pasikalbėti su vadovybe. Dar svarbiausia parodyti galimų butų variantus nuomininkams. Pasibaigus darbų savaitei Miglė nusprendė, kad užsitarnavo vakarienę restorane.
Restoranas tikra elito užeiga Vilniaus centre. Žmonės čia švęsdavo gimtadienius, krikštynas, ar šiaip norėdavo pasirodyti. Kieme prie durų blizgėjo vis brangesni ir naujesni automobiliai. Už vieną užkandį galėjai pakloti tiek, kiek už gerą paltą. Bet ką tie pinigai, jeigu nenusimėgausi, pagalvojo Miglė. Administratorė pribėgo, pasveikino ir palydėjo ją prie staliuko. Restorane žmonių daug nebuvo, grojo maloni muzika fone. Ant scenos pasirodžiusi dainininkė linguodama dainavo romantišką dainą.
Sveiki atvykę į mūsų restoraną! Gal norėtumėte paragauti dienos patiekalo midijų sriubos? maloniai paklausė padavėjas.
Dėkoju, gal kol kas tik stiklinę vandens, nusišypsojo Miglė ir ištempė laiką. Ji žinojo: čia kainos kaip už aukso žiedą. Atrodo, telefono numerio skaitmenų mažiau nei čia kainų. Ji nutvėrė, kad administratorė žvilgčioja į ją kas gi darosi, kai žmogus prašo tik vandens tokioje vietoje? Restorano personalas greitai apžiūrėjo Miglę: balti, bet jau padėvėti sportbatukai, juoda, prikampyta striukytė ir rankinė, kuri matė geresnių laikų dar tada, kai litas buvo ant bangos.
Padavėjai ir administratorė šnibžda vienas kitam: turbūt elgetaujanti atėjo, gal net dėvėtų drabužių parduotuvėje drąsesnė mados ikona. Miglė paėmė meniu ir sumani veidu nužiūrinėjo patiekalus. Krevetės už tiek eurų… Geriau už tiek sumokėčiau už elektrą, mąstė. Tiramisu už pusę algos? Namie su plakikliu irgi puikiai būtų. Gal galėčiau užsisakyti brusketų su karvės sūriu ir kriaušėmis? droviai paklausė padavėjo.
Tai, žinokit, mūsų pusryčių meniu… Reikės pasitart su virtuvės šefu, atsakė padavėjas.
Jau ne tik padavėjai su administratore, bet ir kiti restorano lankytojai pradėjo zvilgtelėti į Miglę. Klausyk, tarė administratorė padavėjui, pasakyk, kad čia ne kebabinė, o restoranas, supratai? Skuodžiam greičiau, dar klientus išvaikys.
Bet ji irgi mūsų klientė, reikia aptarnauti… bandė gintis padavėjas.
Klausyk, jei jos neišgrūsi dabar pasirūpinsiu, kad daugiau niekas tavęs nepriimtų į darbą. Elgetos šitam restorane nematau!
Prie gretimo staliuko sėdinti moteris išgirdo šį pokalbį. Miglė tuo metu nesėkmingai bandė pataisyti savo išvaizdą neatrodė labai įspūdingai. Netrukus padavėjas atnešė didelę lėkštę: įmitusi jautienos išpjova, užpilta vyšnių padažu. Aromatas nuvilnijo per visą restoraną.
Atsiprašau, bet čia tikrai ne mano užsakymas, Miglė nespėjo nė pagalvoti, kaip ištarė.
Nesijaudinkite, tai nuo mūsų nuolatinės klientės, atsakė padavėjas ir parodė į moterį prie gretimo staliuko. Miglė turbūt gyvenime nebuvo ragavusi nieko skanesnio. Mėsytė tirpo burnoje, o vyšnių padažas priminė vaikystę. Ji pažiūrėjo į meniu ir vos neužspringo pamatytomis kainomis. Netruko pasijusti nepatogiai galvojo nueiti prie moters ir pasiūlyti jos banko sąskaitos numerį, kad galėtų atiduoti skolą, vos tik gaus atlyginimą.
Atsiprašau, bet negaliu sau to leisti. Tai jūsų pinigai, esu jums visiška svetima. Kodėl nusprendėte man pagelbėti? nuoširdžiai paklausė Miglė.
Puikiai jus suprantu. Pati atvykau iš mažo kaimo, mane užaugino močiutė, nes tėvai žuvo autoavarijoje. Už viską, ką gyvenime pasiekiau, dėkoju močiutei, kad išmokė būti žmogumi. Dirbau per kelis darbus, dabar turiu savo verslą, bet jos patarimų niekada nepamiršau. Tai ir nusprendžiau jums padėti, šiltai nusišypsojo moteris.
Išėjusi Miglė už akių išgirdo, kaip ponia pasikvietė administratorę:
Jūs atleista! Žmonių reikia ne tik pagal drabužius vertinti. Ji mūsų klientė, neturėjote teisės su ja taip elgtis.
Atsiprašau, daugiau taip nesielgsiu.
Gana. Nuo rytojaus daugiau čia nedirbsite. Nenoriu savo restorane darbuotojų be širdies.
