„Man nepatinki tavo mamai. Kodėl? Aš jai nieko blogo nepadariau,“ – paklausė Austėja.
„Lukai, kur tu bėgi? Valgyk ramiai,“ – griežtai tarė Veronika Kazimierienė.
„Mama, aš vėluoju.“ – Lukas vienu kąsniu praryjo pusę sumuštinio, užgėrė kavos ir išbėgo iš virtuvės.
„Tokiu būdu susirgsi gastritu…“ – murmėjo Veronika Kazimierienė, tumpant paskui sūnų trumpomis kojomis. – „Į savo Austėją skubi? Ką tu joje radai? Gabija graži, išvaizdi mergina, ir į tave įsimylėjusi. Ji tau labiau tinka. Jūs tokia graži pora.“
Lukas tylėdamas susirišo kedų raiščius, dar kramtydamas sumuštinį.
„Kaip mažas vaikas.“ – Mama sukrėtė galvą. – „Penkias minutes tavo Austėja palauktų, nemirštų.“
„Mama, užteks.“ – Lukas atsitiesė, pataisė marškinėlius. – „Tai mano gyvenimas. Aš pats nuspręsiu, kas man labiau tinka.“
„Nuspręsi. Vėliau atsigosi, bet bus per vėlu. Tokia graži mergina nepasiliks viena…“ – Paskutinius žodžius Veronika Kazimierienė ištarė jau į užvertas duris.
Ji nepasitenkinimai suspaustė lūpas ir nuėjo į virtuvę. Suvalgė sūnaus paliktą sumuštinio pusę, žvalgydamasi į sieną. Tada su pykčiu ėmė valyti dujinę viryklę. Kai ji buvo susierzinusi, pyksta ar susijaudinusi, visada pradėdavo blizginti viryklę ar plauti grindis.
Kai paskambino durų beldimas, pagalvojo, kad Lukas ką nors pamiršo. Veronika Kazimierienė paskubėjo atidaryti. Tačiau vietoj Luko prieš ją stovėjo Austėja. Liesutė mergaitė šypsojosi, žiūrėdama į ją didelėmis pilkomis akimis. Taip žiūri vaikai, laukiantys stebuklo ar džiaugsmo, kurį jiems pažadėjo pasaulis.
„Veronika Kazimierienė, laba diena. O Lukas…“
„Išbėgo prieš penkias minutes. Neužsikabinote?“ – paklausė Veronika Kazimierienė, dirbtinai nusišypsojusi. Neaišku, ar džiaugėsi mergaite, ar tuo, kad savo žodžiais ją nuliūdino.
„Gaila. Perduokite jam, kad užsukau. Mes su mama išvykstame pas močiutę. Ją į ligoninę paguldė.“
„Perduosiu. Kodėl gi neperduoti? O tu paskambink jam, pasakyk pati.“
„Bandžiau. Jo telefonas išjungtas.“
Veronika Kazimierienė visada prašydavo išjungti telefono garsą namuose. Sakydavo, kad nuo nuolatinių skambučių jai ima skaudėti galvą.
Kai po dvidešimt minučių nusiminęs Lukas sugrįžo namo, Veronika Kazimierienė piktu juokeliu paklausė:
„Kodėl taip greitai sugrįžai, sūnau?“
„Ji neatėjo. Ir namie jos nėra. Mama, Austėja nebuvo čia?“
„O turėjo būti?“ – nenuoširdžiai nustebo Veronika Kazimierienė. – „Kas gali atsitikti. Tavo Austėja niekur nedings. Ateis.“
Vėliau Lukas išėjo į treniruotę, o Veronika Kazimierienė nusėjo į parduotuvę, iki blizgesio išvaliusi viryklę. Ten ji ir susidūrė su Gabija, sūnaus buvusia klasTen kaip tik ir pamačiau tavo sūnų Lukas su Austėja, jie abu atrodo tokie laimingi, kad net širdis ūžia.