Kol dar nevėlu Neringa vienoje rankoje laikė maišelį su vaistais, kitoje – segtuvą su išrašais ir stengėsi nenugriebti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje, užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos virpėjo. – Aš pati, – pasakė mama ir tiesėsi prie maišelio. Neringa ją atsargiai nustūmė petimi, švelniai, bet taip, kaip atitraukiami vaikai nuo karštos viryklės. – Dabar sėsi. Ir nesiginčyk. Ji žinojo tą savo toną. Jis atsirasdavo tada, kai viskas byrėdavo, ir reikėdavo laikyti bent jau tvarką kumštyje: kur guli dokumentai, kada gerti vaistus, kam skambinti. Mama ant jo pykdavo, bet tylėdavo. Šiandien tyla buvo sunkesnė. Kambaryje tėtis sėdėjo prie lango, su namine languota marškiniais, rankose – pultelis, bet televizorius išjungtas. Žiūrėjo ne į kiemą, o kažkur į stiklą, lyg per jį eitų kitas kanalas. – Tėti, – Neringa priėjo arčiau. – Parvežiau, ką gydytojas paskyrė. Ir kryptį KT tyrimui. Rytoj ryte važiuosim. Tėtis linktelėjo. Linktelėjimas tvarkingas, kaip parašas dokumento pabaigoje. – Nereikia manęs vežiot, – pasakė jis. – Aš pats. – Pati važiuosi, – griežtai nukirto mama, bet iš karto jos balsas suminkštėjo, lyg pati savo griežtumo išsigando. – Aš kartu su tavim. Neringa norėjo sakyti, kad mama neatlaikys eilių, kad jai padidėjęs spaudimas, kad ji guls lovon ir vis tiek nepasakys, tik iškentės. Bet patylėjo. Krūtinę užliejo įprastas susierzinimas: kodėl viskas vėl ant jos, kodėl niekas negali paprasčiausiai sutikti ir padaryti, kaip reikia. Ji sukrovė ant stalo dokumentus, patikrino datas, susegė praėjusios savaitės tyrimų rezultatus ir vėl pajuto įprastą atsakomybės nuovargį. Jai keturiasdešimt septyni, ji turi savo šeimą, darbą, sūnaus paskolą, bet kai nutinka kas nors tėvams, ji tampa pagrindine – net jei jos niekas neskyrė. Suskambo telefonas – poliklinikos numeris. Išėjo į virtuvę, uždarė duris. – Neringa Kazimieraitė? – jaunas, mandagus balsas. – Čia gydytojas onkologas iš dispanserio. Pagal biopsijos rezultatus… Žodis „biopsija“ buvo girdėtas, bet vis tiek skambėjo lyg svetimas, nesusijęs su jų gyvenimu. – …yra įtarimas dėl piktybinio proceso. Reikia skubiai atlikti papildomus tyrimus. Suprantu, kad tai sunku, bet laikas svarbus. Neringa įsikibo į stalo kraštą, kad nenusėstų. Galvoje iškilo vaizdai, kurių neprašė: ligoninės koridoriai, lašelinės, svetimi veidai, mamos nugara su skarele. Iš kambario pasigirdo tėčio kosulys – ir tas kosulys staiga tapo įrodymu. – Įtarimas… – perklausė ji. – Tai dar ne tiksliai, bet… – Kalbame apie didelę tikimybę. Rekomenduoju nedelsti, – pasakė gydytojas. – Atvažiuokite su dokumentais ryte, priimsiu be eilės. Neringa padėkojo, padėjo ragelį ir kelias sekundes stovėjo žiūrėdama į užgesintą kaitlentę, tarsi ten galima būtų pamatyti instrukciją, ką daryti toliau. Kai grįžo į kambarį, mama jau žiūrėjo į ją. – Kas? – paklausė mama. – Sakyk. Neringa atvėrė burną, ir žodžiai išėjo sausi. – Įtarimas onkologijai. Liepė greitai viską atlikti. Mama atsisėdo. Tėtis iš veido nepasikeitė, tik rankos su pulteliu taip suspaudė, kad pabalto pirštų sąnariai. – Tai va, – tyliai pasakė jis. – Sulaukiau. Neringa norėjo prieštarauti, sakyti „nekalbėk taip“, „dar nieko nežinom“, bet gerklėje užsikirto gumulas. Ji staiga pajuto, kiek šeimoje laikėsi ant to, ko neištardavo garsiai. Dabar žodis nuskambėjo, ir sienos tapo plonesnės. Vakare Neringa grįžo namo, bet negalėjo atsigulti. Vyras miegojo, sūnus kamputyje rašė žinutes, o ji sėdėjo virtuvėje ir rašė sąrašą: kokius dokumentus imti, kuriuos tyrimus kartoti, kam skambinti. Paskambino broliui. – Sauliu, – stengėsi kalbėti ramiai. – Tėčiui onkologijos įtarimas. Rytoj važiuojam į dispanserį. – Įtarimas ko? – brolis paklausė, lyg nesupratęs. – Vėžiui, – pasakė ji. Tyla telefone buvo ilga. – Negalėsiu rytoj, – pagaliau ištarė brolis. – Turiu pamainą. Neringa užsimerkė. Ji žinojo, kad broliui tikrai darbas, jis ne viršininkas ir negali išeiti. Bet viduje pakilo sena banga: jis visad „negali“, o ji visada „gali“. – Sauliau, – balsas vis dėlto sudrebėjo. – Čia ne apie pamainą. Čia apie tėtį. – Atvažiuosiu vakare, – greitai atsakė brolis. – Tu žinai, aš… – Žinau, – pertraukė Neringa. – Žinau, kaip mokėjai „dingti“, kai baisu. Iš karto pasigailėjo, bet žodžiai jau buvo pasakyti. Brolis tylėjo, paskui trumpai atsiduso. – Nepradėk, – pasakė jis. – Tu viską valdei, o paskui viską prikiši. Neringa padėjo telefoną ir pajuto tuštumą krūtinėje. Klausė šaldytuvo darbo, galvojo, kad dabar ne laikas aiškintis kas teisus. Bet būtent kai baisu, viskas išlenda. Kitą dieną jie važiavo į dispanserį trise: Neringa už vairo, mama šalia, tėtis gale. Tėtis laikė segtuvą taip, lyg ne popierius, o kažkas, ką gali numesti ir pamesti visam laikui. Registratūroje Neringa pildė prašymus, rodė pasą, draudimo kortelę, kryptį. Mama bandė įsiterpti, bet painiojosi pavardėse ir datose. Tėtis stovėjo truputį šalia, ir Neringa pagavo jo žvilgsnį: jis žiūrėjo į žmones koridoriuje, į nuplikusias galvas, skaras, pilkus veidus – tame žvilgsnyje buvo ne gailestis, o tylus atpažinimas. – Neringa Kazimieraitė, – pakvietė slaugytoja. – Prašome užeiti. Kabinete gydytojas greitai vartojo popierius. Neringa sekė jo pirštus, bandė iš veido suprasti, kiek bloga. Gydytojas kalbėjo ramiai, bet žodžiuose buvo kabliukų: „agresyvumas“, „stadija“, „reikia patikslinti“. Tėtis sėdėjo tiesiai kaip susirinkime. – Kartosime dalį tyrimų, – pasakė gydytojas. – Ir darysime pakartotinę biopsiją. Kartais mėginio neužtenka. – Tai jūs nesate tikri? – paklausė Neringa. – Medicinoje retai būna šimtaprocentinio tikrumo be patvirtinimo, – atsakė gydytojas. – Bet turime elgtis, lyg tai rimta. Tai labiau smogė nei „įtarimas“. Reikia elgtis, lyg laiko mažai. Neringa pajuto, kaip įsijungia greičio režimas. Visa kita – darbas, planai, nuovargis – tapo antraeiliu. Toliau dienos tapo trumpais atkarpomis: ryte – skambučiai, registracijos, važiavimai; dieną – eilės, popieriukai, parašai; vakare – tėvų virtuvė, kur jie trise apsimetė kalbantys tik apie logistiką. – Imu atostogas, – antrą vakarą sakė Neringa, pilstydama sriubą. – Darbe susitvarkys. – Nereikia, – atkirto tėtis. – Tu turi savo gyvenimą. – Tėti, – pastatė lėkštę. – Dabar ne laikas žaisti orumą. Mama žiūrėjo į juos, ir Neringa pastebėjo, kaip jai dreba apatinė lūpa. Mama visad laikėsi. Kai tėtis prarado darbą devyniasdešimtaisiais, kai Neringa skyrėsi, kai brolis prisidarė problemų. Laikėsi taip, kad vėliau niekas neklausė, kaip jai pačiai. – Nenoriu, kad jūs… – mama pradėjo ir nutylo. – Kad mes ką? – pakėlė akis Neringa. – Kad paskui vienas kitam neatleistumėte. Neringa norėjo pasakyti, kad jie ir taip daug ko neatleido, tik neįvardijo. Bet vėl patylėjo. Naktį nemiegojo. Gulėjo bute, klausė vyro kvėpavimo ir galvojo apie tėčio senėjimą. Staiga prisiminė, kaip tėtis ją vaikystėje mokė važiuoti dviračiu ir laikė už sėdynės, kol nuvažiavo pati. Tada nebuvo baisu kristi, nes žinojo, kad tėtis – šalia. Dabar šalia buvo ji, tik atrodė, kad laiko ne sėdynę, o visą jų namą. Trečią dieną brolis vis dėlto atvažiavo. Įėjo į tėvų butą su maišeliu vaisių ir kalta šypsena. – Labas, – pasveikino, ir Neringa pajuto augančią pyktį – šypsena buvo ne vietoje. – Labas, – sausai atsakė ji. Sėdėjo virtuvėje, mama pjaustė obuolius, tėtis tylėjo. Brolis pradėjo pasakoti apie darbą, tarsi norėdamas užpildyti tylą kuo nors saugiu. – Sauliau, – Neringa neiškentė. – Supranti, kas darosi? – Suprantu, – grubiai nutraukė jis. – Aš ne kvailys. – Tai kodėl vakar neatvažiavai? – balsas stiprėjo. – Kodėl visad renkiesi, kaip tau patogiau? Brolis išbalęs. – Kažkas turi dirbti, – išrėžė. – Tu galvoji, pinigai iš niekur atsiranda? Tu viską darai teisingai, pas tave viskas pagal planą. O aš… – O tu ką? – Neringa pasilenkė į priekį. – Tu suaugęs vyras, Sauliu. Ne paauglys. Tėtis pakėlė ranką. – Gana, – tyliai tarė jis. Bet Neringa negalėjo sustoti. Susimaišė baimė dėl tėčio ir metų metais susikaupęs priekaištas broliui, mamai, sau. – Tu visada dingdavai, kai būdavo sunku, – pasakė ji. – Kai mama gulėjo su spaudimu, kai tėtis… kai tada gėrė, prisimeni? Tu tiesiog dingai. O aš likdavau. Mama staigiai padėjo peilį. – Nepradėk apie tai, – pasakė. – Tai buvo seniai. – Seniai, – pakartojo Neringa. – Tik tai niekur nedingsta. Brolis trenkė delnu į stalą. – Manai, kad likti buvo lengva? – subliuvo. – Tau patinka būti pagrindinei. Patinka, kad visi nuo tavęs priklauso, o paskui juos už tai nekenti. Neringa pajuto, kaip žodžiai pataikė į tą vietą, nuo kurios visada nusisukdavo. Ji iš tikrųjų pripratusi būti reikalinga. Tai buvo ir sunku, ir saldu. Reikalinga – reiškia, turi teisę būti. – Nekenčiu, – tarė, bet pati nepatikėjo. Tėtis pašoko. Padarė tai lėtai, lyg kiekvienas judesys reikalautų apsisprendimo. – Galvojat, kad nematau? – pasakė. – Galvojat, nesuprantu, kad dalinatės mane? Lyg jau… Nenutarė sakinio. Mama priėjo, paėmė už rankos. – Nereikia, – sušnabždėjo ji. Neringa staiga pamatė tėtį ne kaip „tėtį“, o kaip žmogų, kuris sėdi koridoriuose, klauso svetimų diagnozių ir bando nesirodyti, kad jam baisu. Jai pasidarė gėda. Ant stalo suvirpėjo telefonas. Neringa automatiškai žvilgtelėjo: laboratorijos numeris. – Laba diena, – atsiliepė. – Neringa Kazimieraitė? – balsas jau ne gydytojo, o pavargęs. – Čia iš laboratorijos. Įvyko mėginių ženklinimo klaida. Dabar tikriname, bet yra tikimybė, kad jūsų tėčio tyrimai buvo supainioti. Iš pradžių nesuprato prasmės. Žodžiai „klaida“ ir „supainioti“ nesidėliojo į realybę. – Palaukit, – ištarė. – Ką reiškia supainioti? – Pastebėjom neatitikimą barkoduose, – paaiškino balsas. – Kviečiame rytoj ryte kartoti tyrimus nemokamai. Ir biopsijos rezultatai bus peržiūrėti iš naujo. Atsiprašome. Neringa padėjo ragelį ir kelias sekundes žiūrėjo į ekraną, tarsi ten turėtų pasirodyti patvirtinimas, kad neišgirdo neteisingai. – Kas? – paklausė brolis. Neringa pakėlė akis. Kambaryje tylu, net šaldytuvas, atrodo, nutilo. – Jie… – tarė. – Jie sako, kad tyrimai gali būti supainioti. Mama užsidengė burną delnu. Tėtis vėl atsisėdo ant taburetės, lyg kojos nebeatlaikytų. – Tai… – brolis iškvėpė. – Gali būti, kad ne… Neringa linktelėjo. Ir tuo metu pajuto ne džiaugsmą, o tuščią keistą jausmą. Tarsi kažkas staiga išjungė sireną ir tyloje pasigirdo viskas, ką jie vienas kitam sakė. Kitą dieną vėl važiavo į laboratoriją. Neringa vežė tėvus, brolis atvyko autobusu ir laukė prie durų. Niekas nejuokavo, nekalbėjo apie orą. Laukė eilėje, laikė lapelius, klausė, kaip slaugytoja šaukia pavardes. Tėtis kraujo davė tyli. Neringa stebėjo, kaip plona adata sminga į veną, kaip į mėgintuvėlį bėga tamsus skystis, ir galvojo, kad tai – ne filmas, ne pamoka, o jų gyvenimas, kur klaida barkode apverčia kelias dienas. Rezultatus žadėjo po dviejų dienų. Tos dvi dienos buvo kitos. Seno nerimo nebuvo, bet buvo nejaukumas. Mama stengėsi elgtis, lyg nieko nenutiko, sukinėjosi, siūlė arbatą, klausinėjo Neringos, ar nepavargusi. Tėtis daugiau tylėjo. Brolis keletą kartų paskambino – „Kaip jie?“ Neringa atsakė taip pat trumpai. Pagavo save laukiant, kada kas nors pasakys: „Atsiprašau.“ Bet niekas nesakė. Ir ji pati nesakė, nes nežinojo, už ką pirmiausia atsiprašyti. Kai paskambino iš dispanserio ir pasakė, kad peržiūrėti rezultatai piktybinio proceso nepatvirtina, Neringa stovėjo spūstyje prie Savanorių prospekto žiedo. Klausė gydytojos aiškinimo: pradinis atsakymas – žymėjimo klaida ir per mažas audinio kiekis, dabar viskas kitaip, reikia stebėti, kontrolė po pusmečio. – Vadinasi, vėžio nėra? – paklausė, ir balsas strigo. – Šiuo metu duomenų apie onkologiją nėra, – atsakė gydytoja. – Bet stebėjimas būtinas. Neringa nutraukė skambutį ir kelias sekundes laikėsi už vairo. Mašinos aplink signalizavo, kažkas bandė persirikiuoti, o ji staiga pajuto, kaip per veidą teka ašaros. Ne iš laimės, o iš to, kad atslūgo įtampa, laikžiusi ją tas dienas, ir kartu paleido kažką giliau. Vakare visi susirinko pas tėvus. Neringa nupirko pyragą, nes rankos drebėjo ir kept pačiai nebebuvo jėgų. Brolis atėjo su gėlėmis mamai. Tėtis sėdėjo krėsle ir žiūrėjo į juos, tarsi sugrįžusių iš ilgos kelionės. – Na, – brolis pabandė šyptelėti. – Galima lengviau atsipūsti? – Atsipūsti galima, – atsakė tėtis. – O atgal įkvėpti – kaip? Neringa pažvelgė į jį. Balse nebuvo priekaišto, tik nuovargis. – Tėti, – pasakė ji. – Aš… Žodžiai strigo. Staiga suprato, kad jei dabar pradės teisintis, viskas grįš į įprastą: „norėjau kaip geriau“, „buvau nervuota“. Turėjo pasakyti kitaip. – Išsigandau, – galiausiai tarė. – Pradėjau vadovauti, kaip visada. Ir ant Sauliaus puoliau. Atleisk. Brolis nuleido akis. – Ir aš, – pasakė. – Tikrai išsigandau. Ir pasislėpiau darbe. Atleisk. Mama tyliai suniurzgė, bet neverkė. Atsisėdo šalia tėčio, paėmusi jį už rankos. – O aš… – mama pažvelgė į Neringą ir brolį. – Visą laiką vaizdavau, kad pas mus viskas gerai. Kad jūs nesipyktumėte. Ir kad pačiai nebūtų baugu. Bet nuo to tik dar labiau nutolot vienas nuo kito. Tėtis suspaudė mamos delną. – Man nereikia, kad būtumėt idealūs, – pasakė jis. – Man reikia, kad būtumėt šalia. Ir kad nedarytumėt iš manęs priežasties pyktis. Neringa linktelėjo. Viduj skaudėjo, nes suprato: šių dienų pėdsakas liks. Frazės apie „dingimą“ ir „mėgsti būti pagrindinė“ neištirps nuo vieno „atleisk“. Bet kažkas vis dėlto pajudėjo. Dabar jie garsiai sakė tai, ką anksčiau slėpė. – Dabar taip, – stengėsi kalbėti ramiai Neringa. – Nebebūsiu už visus sprendžianti. Galiu padėti, bet reikia, kad ir jūs prisiimtumėt. Sauliau, galėsi kartą per savaitę atvažiuoti pas tėtį, kai prasidės kontrolės? Ne „jei pavyks“, o tiksliai. Brolis linktelėjo, ne iš karto. – Galėsiu. Trečiadieniais laisva. Būsiu. – O aš, – sakė mama, – nustosi apsimetinėti, kad viską pajėgiu. Jei silpna – pasakysiu. Ir daugiau nesusierzinsiu. Tėtis pažvelgė į juos ir netikėtai šyptelėjo. – Ir pas gydytoją eisim kartu, – tarė. – Kad nebūtų tų… spėjimų. Neringa pajuto, kaip viduje atsiranda atsargus šilumos gabalėlis. Ne palengvėjimas iki juoko, ne šventė, o kažkas panašaus į galimybę. Po vakarienės padėjo mamai tvarkyti stalą. Lėkštės žvangėjo kriauklėje, vanduo šniokštė. Neringa nusišluostė rankas ir stabtelėjo prie virtuvės durų. – Mama, – tyliai tarė. – Iš tiesų nenoriu būti pagrindine. Tiesiog baisu, kad jei paleisiu, viskas subyrės. Mama pažiūrėjo į ją įdėmiai. – Pabandyk paleisti po truputį, – tarė. – Ne viską iškart. Mes irgi mokomės. Neringa linktelėjo. Išėjo į koridorių, apsivilko paltą, patikrino, ar šviesa virtuvėje išjungta, ar durys užrakintos. Laiptinėje sustojo akimirkai, įsiklausė į tylą už durų. Nebuvo nei riksmų, nei trankymų – tik prislopintos kalbos. Nuleido laiptais ir nuėjo prie mašinos, suprasdama, kad „kol dar nevėlu“ – ne apie vieną bauginantį skambutį. Tai apie tai, kad dabar turi šansą kalbėti anksčiau, nei baimė padarys juos svetimais. Ir tą šansą reikės liudyti ne žodžiais, o trečiadieniais, vizitais, trumpais prisipažinimais, kuriuos sunku ištarti, bet jie laiko stipriau už kontrolę.