**Laikas sau**
Ievos žadintuvas skambėjo šešią trisdešimt ryto, nors būtų buvę galima keltis vėliau. Ji įrengė jį ne iš būtinybės, o iš baimės nepavargti iki darbo pradžios. Kol namai dar tylėjo, Ieva privalė dėti skalbinius, paruošti vyrui indų dėžutę su grikių ir vištienos, patikrinti, ar sūnaus mokymosi dienoraštis anglų kalba nurodytas, ir peržiūrėti skubų laiškų dėžutę. Vonios veidrodį dūzgė garai, ir Ieva matė save fragmentais: kaktą, blakstienas, lūpų liniją, kuri per pastaruosius mėnesius tapo griežtesnė.
Ji dirbo projektų vadove įmonėje, kur viskas matuojama terminais ir rizikomis. Kiekvieną minutę pokalbių langeliuose šokinėjo klausimai, o ranka savarankiškai traukėsi atsakyti, net kai stovėjo prie viryklės. Ieva žinojo: jei neatsakys dabar, kas nors spręs, kad ji išsiskyrė, ir vėliau reikės įrodyti, kad ji yra vietoje. Ji visada buvo vietoje.
Dešimties metų sūnus Linksai sunkiai ir dirgliai atsibunda. Vyras Andrius keliavo anksti į statybų aikštelę, pakeliavęs pakrauna Linksą į mokyklą, jei Ieva vėlęs. Andrius nebuvo blogas; jis tiesiog gyveno režimu reikia, kaip ir ji, o kai vakare nusileisdavo ant sofos, jo nuovargis atrodė kaip gamtos dėsnis. Ieva pastebėjo, kad jos pavydas šiai tiesiai: nuovargis tai reiškia gulėti. Jos nuovargis visuomet reikalavo paaiškinimų.
Pirmadienį Ieva įsiminė, kad jai yra keturiasdešimt vienas, kai kalendorius netikėtai priminė gimtadienį. Ji pati jį įrašė, kad nepamirštų, bet vėl pamiršo. Pažiūrėjusi datą, užduočių sąrašą, ji uždaro pranešimą. Metro (Viešajame transporte) stovėjo, prispaudusi prie rankų turėklų, ir galvojo apie biudžeto patvirtinimą, užsakymo atsiėmimą, skambutį mamai, nes mama piktųsi, jei nepadarys. Darbuotojų sveikinimai atėjo trumpais pranešimais su emoji, o Ieva atsakė ačiū automatiškai.
Kitoje miesto dalyje, mokykloje, pirmas pamokos skambutis prasidėjo aštuonios penkiolika. Mokytoja Rūta Kazlauskienė, 48metė literatūros dėstytoja, jausdavo save labiau skyriaus koordinatorė. Vaikai šniokščiojo, tėvai rašė į žinutes, ugdybos vadovė siuntė lenteles, kurias reikia užpildyti iki vakaro. Rūta vežė nešiojamojoje nešinius, tikrindama rašinius autobuse ir virtuvėje, kol puodas virė bulves.
Jos dukra, universitetinė studentė Aušra, gyvenė atskirai, bet skambindavo beveik kas dieną, dažnai prašydama pervesti pinigus, patikrinti traukinių tvarkaraščius, padėti su dokumentais. Rūta negebėjo sakyti ne dabar. Ji jautė, kad jei atsisakys, taps bloga motina, mokytoja, žmogus. Ji laikė kitų lūkesčius kaip neklystančias taisykles.
Mokytojų kambaryje stovėjo sausainiai, kas nors atnešė prie arbatos. Rūta pasiėmė vieną, po kito, ir pajuto, kaip didėja dirglumas ne dėl sausainio, o dėl savęs. Ji girdėjo kolegų kalbėjimus apie savaitgalio išvykas, apie masažą, ir už žodžio pavyko išgirdavo gynybą. Ji galėjo pavykti, jei būtų susitelkusi, jei ne išplitų į kitų prašymus.
Poliklinikoje, kur dirbo terapeutė Laima, iki devynios ryto jau stovėjo eilė. Laimai buvo penkiasdešimt dvi, jos kabinete kvapo antiseptikas ir senų kortelių dulkės. Pacientai atėjo su kosuliu, kraujospūdžiu, darbo pažymėjimais. Laima klausė, skyrė, aiškino, o tarp priėmimų atsakydavo slaugytojų klausimus ir tikrindavo, ar sistema neveikia.
Savo kraujospūdį ji matavo retai ne todėl, kad nesuprasdavo rizikos, o todėl, kad nenorėjo matyti skaičių. Kai visą dieną kiti skaičiai, savo skaičiai tampa papildoma problema. Namų senyvojo tėvo po insulto po tris metus, kurį ji prižiūrėjo, galėjo pats nueiti iki virtuvės, bet sutrikdydavo vaistus, tad Laima sudėliojo tabletes po savaitėms, lyg tai galėtų sutvarkyti visą kitą gyvenimą.
Ketvirtoji, Aistė, buvo savarankiška. Jai buvo trisdešimt septyni, dirbo namuose manikiurą. Studija vieną kambarių butą naujame pastate, kreditą, du langus į triukšmingą gatvę. Aistė dirbo nuo ryto iki vakaro, nes kiekvienas atšauktas klientas reiškė spragą biudžete. Ji į socialinius tinklus skeldavo nuotraukas tvarkingų nagų, rašydavo laisvos valandos, atsakydavo į žinutes iki dviejų nakties.
Jos draugas Domas gyveno su ja, bet buvo lankstus svečias. Jis kartais padėjo: pasiėmė siuntinį ar išnešė šiukšles, bet daugiausia laikė, kad Aistė sau, todėl pati susitvarkys. Aistė nesikirtavo. Ji bijojo, kad ginčas taps skandu, skandas išsiskyrimu, išsiskyrimas dar vienu įrašu į problemų sąrašą. Jos pakankamai jau.
Bendras dalykas ne buvo amžius ar profesija. Tai buvo tai, kaip jos nešiojo gyvenimą, lyg jis galėtų išsibarstyti, jei paleistų bet kurią siūlą. Ir tai, kad aplinkui nuolat skambėjo prieštaringi balsai.
Ieva klausė jų biure, kai kolegos aptarinėjo produktyvumą ir teisingą balansą. Socialiniuose tinkluose ji matė vaizdo įrašus, kur moterys šypsosi bėgime, geria žalius kokteilius ir kalba apie meilę sau. Ieva šį šypseną žiūrėjo įniršusi. Šypsena atrodė dar viena pareiga.
Rūta girdėjo šiuos balsus tėvų grupėje, kur mamytės ginčijosi dėl užsiėmimų ir repeticijų, ir kaimynės, kurios vienu metu kritikuodavo karjeros siekiančias ir juokavosi iš namų šeimininkų. Laima girdėjo tai eilėje, kai pacientai reikalavo dėmesio ir vienu metu skundėsi, kad gydytojai nieko nedaro. Aistė girdėjo komentarus: Kaip viską spėsite? ir iš karto Jūs vis tiek namuose sėdite.
Pirmas įspūdingas skambutis Ievai įvyko trečiadienį metro vagone. Ji laikė telefoną, skaitė vadovo žinutę: Šiandien turiu užbaigti, kitaip nuslystame. Tuo metu traukinys staiga stabtelėjo, ir Ieva pajuto, kaip krūtinėje susitraukė kažkas, tarsi kas nors ranka spaudžia širdį. Oro trūko. Ji bandė giliau įkvėpti, bet įkvėpimas buvo trumpas ir aštrus.
Ieva pagalvojo, kad kris. Ji nenorėjo krasti. Jai gėda jaučiama, tarsi kratis būtų silpnumas. Ji išlipo kitą stotelę, sėdėjo ant suoliuko ir pritvirtino ranką prie krūtinės. Ausyse skambėjo triukšmas. Pro šalį eidavo žmonės, kai kurie kalbėjo telefonu, kai kurie valgė bandelę. Ieva žiūrėjo į savo kelnes ir skaičiavo įkvėpimus.
Ji iškišo iš krepšio vandens buteliuką, gerti šį gurkšnį, ir pajuto, kaip truputį atpalaiduoja. Ne iš karto, ne gražiai, bet lėtai, tarsi kūnas kovoja su ja. Po dešimties minučių ji sugebėjo pakilti ir išsikviesti taksi į biurą. Vairavime ji parašė vadovui: Aš atsiųsiu po valandos, jaučiuosi blogai. Pirštai drebėjo, ir atrodė, kad tai matosi ekrane.
Vadovas atsakė: Gerai. Laikykis. Ieva perskaitė ir pajuto keistą tuštumą. Žodis laikykis buvo įprastas, bet dabar skambėjo kaip įsakymas.
Rūta patyrė įspūdingą skambutį kaip sprogimą. Penktadienio vakare ji tikrino knygas, virtuvėje atšaldydama sriubą, kai dukra telefonu sakė, kad skubi pinigų suma kažkokiam įnašui. Rūta bandė suprasti, kas tai, ir tuo pačiu galvojo apie rytošį mokyklos švarinimo dieną.
Tuo metu įvyko žinutė iš tėvų: Kodėl mano sūnus turi trečią? Jūs privalote paaiškinti. Rūta pajuto, kaip viduje kyla karšta banga. Ji staigiai pasakė dukrai: Palauk, aš negaliu dabar, ir dukra susiraukė. Vėliau Rūta atidarė tėvo žinutę ir parašė per daug aštrią, beveik grubų atsakymą. Išsiuntė ir iškart gailėjosi.
Ji sėdėjo, žiūrėjo į ekraną, ir jausdama, kaip gėda lipa prie gerklės. Ji norėjo atgal, ištrinti, padaryti kitaip. Bet žinutė jau išsiųsta. Rūta išjungė telefoną, nuėjo į vonią, uždarė duris ir tiesiog stovėjo, laikydama rankenėlį. Veidrodyje ji pamatė raudonus dėmes ant kaklo.
Laima patyrė medicininį, bet netikėtą skambutį. Pirmadienį po priėmimo ji pajuto stiprų galvos skausmą ir pykinimą. Slaugytoja pasakė: Laima, jūs išbėgusi. Laima nusijuokė, bet po valandos suprato, kad neįmanoma nusiskųsti.
Ji įėjo į procedūrų kambarį, paprašė išmatuoti kraujospūdį. Skaitiklis parodydavo per didelius skaičius. Laima žiūrėjo į juos ir galvojo ne apie save, o apie rytoją, kai ji turi pilną dieną, kai jos tėvas niekas nepadės maitinti, kai pacientai skųsis, jei atšauks priėmimą. Tada išgirsta savo balsą, šaltą ir profesionalų: Man reikia ligos lapo. Pasakyti tai buvo sunkiau nei nustatyti diagnozę pacientui.
Aistė pajuto krizinę būseną kaip pirštų dilgčiojimą. Tai įvyko vakare, kai ji darydavo nagų lakavimą ir staiga suprato, kad nejaučia didžiojo piršto galūnės. Ji šypsosi klientui, sako: Laukti sekundelę ir eina į vonią, įjungia šaltą vandenį, laikydama rankas po srautu. Dilgčiojimas nepasibaigė.
Ji sugrįžo, baigė darbą, paėmė pinigus, atsisveikino su klientu, uždarytą duris ir sėdėjo ant grindų prie įėjimo. Pagalvė, kad jei rankos nesuvils viskas. Kreditas, medžiagų pirkimas, maistas, komunaliniai mokesčiai. Ji išribo telefoną ir ieškojo pirštų dilgčiojimas manikiūras. Straipsniai baiminė apie tunelio sindromą, uždegimą, operacijas. Aistė pajuto, kaip pakyla panika.
Domas atėjo vėlai, su pakuote iš parduotuvės. Jis pamatė Aistę ant grindų ir paklausė: Kas nutiko? Ji bandė paaiškinti, bet žodžiai išsiskyrė. Domas atsisėdo šalia, pažvelgė į rankas ir sakė: Pailsėk kelias dienas. Tai buvo pasakyta paprastai, be piktybės, bet Aistė išgirdo nesupratimą. Kelios dienos jai reikšdavo pinigų trūkumą ir nepatenkintus klientus.
Šie kriziniai momentai nebuvo nelaimės. Niekas nebuvo miręs, niekas nepaliko darbo per dieną. Bet po jų ankstesnė būsena tapo nestabili. Kiekviena iš moterų jautė, kad negali tęsti taip, bet nežinojo, kaip elgtis kitaip.
Vakar, kai Ieva grįžo namo vėliau nei planavo, Andrius jau padavė sūnui maistą, ant stalo stovėjo šalta makaronų porcija. Ieva nuėmė šaliką, sėdo ir sakė: Man šiandien metro susirgo. Ji stengėsi kalbėti ramiai, bet balsas drebėjo.
Andrius įžvelgė: Širdis? paklausė jis. Ieva atsakė, kad nėra tiksliai, tik nori, kad jis suprastų, jog tai ne tik širdis. Andrius pasakė: Rytoj eik pas gydytoją. Aš pasiųsiu sūnų. Ieva išgirdusi praktiškumą, pajuto palengvėjimą.
Kitą dieną ji registravosi į polikliniką per programėlę. Laisvas laikas buvo tik kitą savaitę ryte. Ieva galėjo atšaukti, nes rytoj turėjo planavimo susitikimą, bet prisiminė metro suole, kur baiminosi kristi. Ji parašė vadovui: Turiu išvykti valandai, registravauosi pas gydytoją. Išsiuntė ir laukė, lyg dabar ją pakviestų į svarbų susGyvenimo svarbiausia išmokti leisti sau būti ne tobuliems, bet nuoširdžiai laimingiems.
