Prieš daug metų, kai dar dulkės krisdavo iš Vilniaus senųjų pastatų, Natālija pakeliava ryto alarmą šešias valandas trisdešimt, nors galėjo drąsiai likti lovoje ilgiau. Ji ne dėl būtinybės, o iš baimės praleisti pirmąjį pusryčių žingsnį, nustatė tą garsų signalą. Kol namai dar vis dar tylėjo, ji pirkdavo skalbimą, supakodavo sūrio ir vištienos konteinerį vyriškam sūnui, patikrinodavo, ar mokytojas užrašė ant mokymosi dienoraščio anglų kalbos užduotis, ir greitai peržvelgdavo skubų elektroninį laišką. Vonios kambario veidrodis garavo po dušo, ir Natālija matydavo save gabalėliais kaktą, blakstienas, burnos kampą, kuri pastaruosius mėnesius įtampusi kaip stygos.
Ji dirbo projektų vadove įmonėje, kur viskas matuojamas terminais ir rizikomis. Kas minutė pokalbyje iššokdavo naujas klausimus, o rankos automatiškai išsišokdavo atsakyti, net kai stovėjo prie orkaitės. Natālija žinojo: jei neatsakys dabar, kas nors manys, kad ji ištrūko, ir vėliau teks įrodyti, kad vis dar čia. Ji visada buvo ten, kur ją reikėjo.
Dešimties metų sūnus, Marius, atsibudo sunkiu ir irzliu nuotaikų šuoliu. Jos vyras Saulius keliasi anksčiau nei kiti, eina į statybų aikštelę, keliaukdamas pakelia Marį į mokyklą, jei Natālija vėlai grįžtų. Saulius ne buvo blogas, tiesiog gyveno nuolat privalo režimu, kaip ir ji, o kai vakare nukrito ant sofos, jo nuovargis atrodė kaip natūralus dėsnis. Natālija pavydi šiai tiesioginei išsekimo būsenai: nuovargis reiškia gulėti. Jos nuovargis visada reikalavo paaiškinimų.
Vieną pirmadienį ji prisiminė, kad jai buvo keturiasdešimt vienas, kai kalendorius netikėtai priminė gimtadienį. Ji pati tą priminimą kadaise įrašė, kad nepamirštų, bet vėl pamiršo. Kai peržiūrėjo datą ir užduočių sąrašą, uždarytą priminimą. Metrolinijos vagone, šalia stotelės rankų turėjo laikytis, ji svarstė, kad reikia patvirtinti biudžetą, išeiti iš siuntimo taško, paskambinti mamai, nes ji nusiminėtų, jei neatsilies. Darbuotojų sveikinimai pasirodė kaip trumpi emoji simboliai, ir Natālija atsakė ačiū su automatu.
Kitame miesto gale, mokykloje, pirmoji pamoka pradėjo 8:15. Mokytoja Ugnė, 48 metų, dėstė lietuvių literatūrą, nors pastarais metais ja jautėsi labiau kaip koordinatorė. Vaikai šūkinėjo, tėvai šokiravo žinutėmis, o ikimokytojos pavaduotoja siųsdavo lenteles, kurias reikėjo užpildyti iki vakaro. Ugnė nešiojo nešiojamojoje nešiojamas raštines, tikrindavo rašinius autobusu ir virtuvėje, kol bulvyse puirė bulvės.
Jos dukra, studijuojanti studentė, gyveno atskirai, bet skambindavo beveik kasdien, o pokalbiai dažnai baigdavosi prašymais: pervesti pinigus, patikrinti traukinių tvarkaraštį, padėti su dokumentais. Ugnė ne mokėjo sakyti ne dabar. Ji jausdavo, kad jeigu atsisako, taps bloga mama, bloga mokytoja, bloga žmogus. Ji laikė kitų lūkesčius kaip nepažeidžiamą taisyklę.
Mokytojų kambaryje stovėjo sausainiai, kas nors atnešė prie arbatos. Ugnė prisinešė po vieną, po kitą, ir pajuto, kaip šauka įsisukęs ne tik sausainis, bet ir savęs nuovargis. Ji girdėjo kolegų kalbas apie savaitgalių išvykas, apie masažus, ir iš pavyko matė slaptą kritiką. Ji galėtų pavykti, jeigu būtų organizuotesnė. O tai, ji prisiminė, tiksliai tas pats, ką darydavo nuolat pasiduoti kitiems prašymams.
Poliklinikoje, kur dirbo Sofija, jau devynios valandos ryte stovėjo eilė. Sofijai buvo 52 metai, ji buvo bendrosios praktikos gydytoja, jos kabiną aromatizavo antiseptikai ir senų kortelių dulkės. Pacientai atėjo su kosuliu, spaudimu, darbų pažymomis. Sofija klausė, skyrė, aiškino, o tarp priėmimų atsakydavo slaugytojos klausimus ir stebėdavo, ar sistema nesudrungs.
Savo kraujospūdį ji matavo retai. Ne todėl, kad nežinojo, ką tai gali reikšti, bet todėl, kad nenorėjo matyti skaičių. Kai tik susiduriama su kitų skaičiais visą dieną, savo matyti atrodo kaip dar viena problema. Namų lauke jos senas tėvas po insulto gyveno jau trečius metus. Jis galėjo savarankiškai nueiti į virtuvę, bet painiojosi su vaistais, tad Sofija skyrė tabletes po mažas dėžutes savaitei, lyg tai galėtų sutvarkyti visą likusį.
Ketvirtoji moteris, Aistė, buvo savarankiškas darbininkas. Jai buvo 37 metai, ji dirbo manikūro suknelyje namuose. Jos studija viena kambario butas naujame namų komplekse, su paskolomis, su dviem langeliais, kurių triukšmas drįso. Aistė dirbo nuo ryto iki vakaro, nes kiekvienas atšauktas klientas reiškė skylę biudžete. Ji skelbė socialiniuose tinkluose nuotraukas tvarkingų nagų, pažymėdama laisvos vietos, atsakydavo į žinutes net dviem naktimis.
Jos vaikinas Domantas gyveno kartu, bet kaip svečias. Jis retkarčiais padėdavo, galėjo pasiimti siuntinį ar nusipirkti šiukštus, bet dažniausiai laikė, kad Aistė savita savarankiškė, ir todėl patys turėtų susitvarkyti. Aistė nekalbėjo, nes bijojo, kad ginčas virs šūksniu, šūksnis įžengimu, įžengimas į dar vieną problemų punktą. Jos pakankamai išaugo.
Jų bendras bruožas nebuvo amžius ar pareigos. Tai buvo tas būdas, kaip jos laikė gyvenimą ant savo pečių, lyg jis galėtų iššokti, jei atleistų bent vieną siūlą. Ir aplink nuolat skambėjo prieštaringi balsai.
Natālija girdėjo juos biure, kai kolegos diskutuodavo apie produktyvumą ir teisingą balansą. Socialinių tinklų srautas rodė vaidybas, kuriose moterys šypsodamiesi bėgo, gerė žalios kokteilių ir kalbėjo apie meilę sau. Natālija žvelgė į tai su nusiminusia pyktimi. Šypsena atrodė dar viena pareiga.
Ugnė klausė šių balsų tėvų grupės pokalbyje, kur mamytės ginčijosi dėl užsiėmimų ir privatų mokytojų, ir kaimynų, kurie vienu metu kritikuodavo karjeros medžiotojas ir juokavosi iš namų šeimininkės. Sofija girdėjo juos eilėje, kur pacientai reikalavo dėmesio ir vienu metu skundžiasi, kad gydytojai nieko nedaro. Aistė klausė jų komentarų: Kaip viską įmanoma? ir po to Bet jūs tiesiog namuose sėdite.
Pirmas krizinės pabudimo signalas Natālija išgirdo trečiadienį metrolinijos vagone. Ji laikė telefoną, skaitė viršininko žinutę: Reikia šiandien užbaigti, kitaip susidursime. Tuo metu traukinys staiga stabtelėjo, ir Natālija pajuto, kaip krūtinėje kažkas suslėgė, tarsi ranka sutrauktų širdį. Oro trūko, bandė įkvėpti giliau, bet įkvėpimas buvo trumpas ir aštrus.
Jos mintyse šoktelėjo, kad kris. Ji nenorėjo krentėti, gėdo, jog krentimas būtų silpnumas. Išlipusi į kitą stotelę, sėdėjo ant suoliuko, ranką prigludusi prie krūtinės. Ausyse švilpėjo triukšmai žmonės kalbėjo telefonu, valgė bandeles. Natālija žiūrėjo į kelnes, skaičiavo įkvėpimus.
Iš kišenės ištraukė vandens buteliuką, gėrė, ir jausmas truputį suminkštėjo. Tai nebuvo greitai, ne gražiai, bet lėtai, lyg kūnas derėtų su ja. Po dešimties minučių pakilo, iškvietė taksi į biurą. Kelyje parašė viršininkui: Aš ateisiu per valandą, nesijausiu gerai. Pirštai drebėjo, atrodo, kad tai matosi ekrane.
Viršininkas atsakė: Gerai, laikykis. Tai žodis, kurio ji įprato, bet dabar skambėjo kaip komanda.
Ugnės krizės signalas atėjo kaip išsiskyrimas. Penktadienio vakare ji peržiūrėjo darbus, virtuvėje atvėrė sriubą, o dukra telefonu šaukė, kad skubiai reikia pinigų kažkokiam įnašui. Ugnė stengėsi suprasti, kas tai, ir tuo pačiu galvojo apie rytojo mokyklos švarinimą.
Tuomet gausėjo žinutė iš tėvo: Kodėl mano sūnaus pažymys triplai? Privalote paaiškinti. Ugnė viduje pajuto, kaip aštrus bangos sūris kilęs. Ji staiga sakė dukrai: Palauk, aš negaliu dabar, ir dukra nusiminė. Tada Ugnė atidarė žinutę, atsakė truputį per daug šaltai, beveik grubiai. Išsiuntė, iš karto gailėjosi.
Ji sėdėjo, žiūrėjo į ekraną, jausdama, kaip gėda prilimpa prie gerklės. Norėjo prisukti laiką atgal, ištrinti, padaryti kitaip. Bet žinutė jau išsiųsta. Ugnė išjungė telefoną, nuėjo į vonią, užmerkė duris ir stovėjo prie kriauklės. Veidrodyje matė raudonus dėmes į kaklą.
Sofijos krizinė signalas buvo medicininis, bet vis tiek netikėtas. Pirmadienį po priėmimo ji patyrė stiprią galvos skausmą ir pykinimą. Slaugytoja sakė: Sofija, jūs atrodate blyški. Sofija atsišventė, bet po valandos suprato, kad negalės tai ignoruoti.
Ji nuėjo į procedūrų kabinetą, paprašė pakartoti kraujospūdį. Skaitiklis rodo per aukštą. Sofija žiūrėjo į skaičius ir galvojo ne apie save, o apie rytojo dienos kupiną susitikimų, tėvo, kurio nebus ką maitinti, pacientų, kurie šauks, jei atšauks vizitus. Tada išgirdusi savo balsą sausrų, profesionalų Man reikia ligos lapo. Pasakyti tai buvo sunkiau nei nustatyti diagnozę pacientui.
Aistės krizė atsirado nuogąstė ant pirštų. Tai įvyko vakare, kai ji užbaigė nagų dango klientui ir staiga suvokė, kad nejaučia didžiojo piršto galiuko. Ji šypsodamasi klientui sakė: Užtruksiu minutelę ir nuėjo į vonią, paleido šaltą vandens srovę ant rankų. Nuogąstė neišnyko.
Ji grįžo, užbaigė darbą, pasiėmė pinigus, išvedė klientę, užmerkė duris ir atsisėdo ant grindų prieglaudos. Mintyse sukosi mintis: jei rankos nepadės viskas. Paskolos, medžiagų pirkimas, maistas, komunaliniai mokėjimai. Ji ištraukė telefoną, įvedė paiešką: nuogąstė nagų manikūro. Straipsniai švino apie tunelio sindromą, uždegimą, operacijas. Aistė pajuto, kaip baimė kyla.
Domantas atėjo vėlai, su pakuote iš parduotuvės. Jis pamatė Aistę ant grindų ir paklausė: Ką darai? Ji bandė paaiškinti, bet žodžiai iškilo fragmentais. Domantas atsisėdo šalia, pažvelgė į jos rankas ir tarė: Pailsėk kelias dienas. Tai sakyta paprastai, be blogo ketinimo, bet Aistė išgirdusi tai, išgirdo nesupratimą. Kelios dienos jos reiškė pinigų trūkumą ir nepatenkintų klientų.
Šios krizinės akimirkos nebuvo katastrofos. Niekas neišmirė, niekas nepasitraukė iš darbo vieną dieną. Bet po jų buvimas buvo trapus. Kiekviena iš moterų pajuto, kad toliau taip neįmanoma, bet nežinojo, kaip kitaip.
Vėl vakare Natālija grįžo namo vėliau nei planavo. Saulius jau pamaitino sūnų, ant stalo stovėjo šalta makaronų porcija. Natālija nusiuntė paltą, atsisėdo ir sakė: Šiandien metrolinijoje jaučiau silpnumą. Jos balsas truputTačiau šis naujas sprendimas buvo pirmas žingsnis į vidinę ramybę, kurios ji taip ilgai ieškojo.
